Everete (Vašingtone) įsikūrusios „OceanGate Expeditions“ prezidentas Stocktonas Rushas tikisi vėl išpopuliarinti „Titaniką“ su savo privačiu, penkis asmenis talpinančiu submarinu. Jis ketina pradėti rengti nardymo ekspedicijas ir tyrimų misijas, kurios truks keletą savaičių per metus, nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio.

S. Rushas teigia, kad jau trys tuzinai žmonių užsiregistravo dalyvauti šešiose pirmose nardymo ekspedicijose, kurios vyks nuo gegužės iki liepos mėnesio. Dar liko neužsakytų vietų.

Jis teigia nesiekiantis paversti UNESCO saugomo „Titaniko“ turistinių pramogų vieta, tik bandantis užsidirbti šiek tiek pinigų. Devyni vadinamieji „misijos specialistai“, kurie dalyvaus kiekvienoje ekspedicijoje (po tris kiekvienam panirimui), sumokės 125 000 dolerių už aštuonių dienų plaukimą iš Sent Džono Niufaundlande. Jų vienintelis panirimas užtruks nuo šešių iki aštuonių valandų, kad pasiektų „Titaniko“ nuolaužas, jas patyrinėtų ir sugrįžtų į paviršiuje laukiantį laivą.

Jei viskas susiklostys pagal planą, jie bus vieni pirmųjų svečių, aplankiusių nuolaužas per pastaruosius 15 metų, sako S. Rushas. Jis tvirtina, kad „Covid-19“ nenuslopino entuziazmo 2021 m. leistis į tyrimų ekspedicijas.

Nardymų metu susimokėję keleiviai bus laikomi civiliais mokslininkais, kurie, kaip tikimasi, padės atlikti techninę nuolaužų apžvalgą. S. Rushas teigia, kad „Titaniko“ nuolaužų laukas tęsiasi 25 kvadratinių jūrmylių.

Trečias kartas nemeluoja

S. Rushas, kuris padidino savo paveldėtą turtą investuodamas į startuolius ir rizikingus projektus, jau du kartus bandė organizuoti „Titaniko“ ekspedicijas, tačiau abi baigėsi nesėkmingai. 2018 m. bandymų metu Bahamuose į jo submariną trenkė žaibas, sugadindamas elektros sistemą. 2019 m. projektas buvo atšauktas dėl paskutinės minutės problemų su „motininio laivo“ pardavėju, kuris turėjo transportuoti ekspedicijos komandą ir įrangą. 2021 m. ekspedicijoms S. Rushas yra numatęs tris mažus tyrimų laivus.

„OceanGate“ yra dalyvavęs kitose giliavandenėse misijose, nuplukdęs maždaug 300 žmonių į giliavandenius objektus prie Bahamų ir Sietlo bei į Hadsono kanjoną Atlanto vandenyne netoli Niujorko.

„RMS Titanic“ – tikras aukso kiaušinis. „Yra ir geresnių laivų sudužėlių, – sako S. Rushas, – gal net svarbesnių nuolaužų, tačiau žmonės nežino, kas tai per laivai, o kai nežino, tai sunku jiems ką nors ir parduoti.“

Jis teigia, kad norėdamas užsidirbti iš ekspedicijos privalo surinkti mažiausiai 100 000 dolerių. „Jei tai būtų tik dar vienas būdas turčiams pasišvaistyti pinigais, nematyčiau tame prasmės, – aiškina jis. – Mes neimame keleivių, neorganizuojame pramoginių kelionių, pasiplaukiojimų. Mes leidžiamės į ekspediciją.“

Ciklopų klasės submarinas

Įgijęs aviacijos ir kosmoso inžinerijos laipsnį Prinstone ir magistro laipsnį UC Berkeley Haaso verslo mokykloje, S. Rushas teigia, kad jo pradinis tikslas buvo išskristi į kosmosą, tačiau jis nenorėjo būti tik keleiviu. Jis svajojo tapti „Žvaigždžių kelio“ kapitonu Kirku, atrasti naujas gyvybės formas ir atsidurti ten, kur joks žmogus nebuvo įkėlęs kojos. Jis nusprendė, kad tai, ko jam reikia, ras vandenyne.

S. Rushas iš pradžių bendradarbiavo su „Boeing“, o paskui su NASA, kad sukurtų lengvą, paprastų formų anglies pluošto submariną – „Titaną“, kuris gali pasiekti 4 kilometrų gylį. („Titanikas“ ilsisi 3,8 km gylyje.) Submarinas debiutavo 2018 m.

„Titanas“ atrodo kaip plūduriuojantis teatro prožektorius su viena didele akimi. Pusės metro skersmens portalas yra pakankamai didelis, kad du žmonės galėtų prispausti veidus prie lango. S. Rushas šią submarinų klasę vadina ciklopais – mitinių vienaakių pabaisų garbei.

Submarinas gali plaukti trijų mazgų greičiu ir leistis 55 metrų per minutę greičiu, varomas keturių elektrinių variklių. Įranga apima galingus išorinius žibintus, HD ir 4K kameras bei lazerinį skenerį.
Viduje „Titanas“ gerai apšviestas, o vidinis slėgis išlieka pastovus; kvėpavimui tinkamas oras perdirbamas panašiai kaip erdvėlaiviuose. Leidžiami užkandžiai ir vanduo, galima naudotis mažyčiu vonios kambariu.

S. Rushas planuoja 90 minučių trunkančio nusileidimo į „Titaniką“ metu leisti muziką. Grojaraštyje jo telefone galima rasti roko, džiazo ir retro muzikos – tačiau nebus nei kantri, nei „Yellow Submarine“. „Nekenčiu tos dainos“, – prisipažįsta jis.

Kiekviename iš trijų panirimų tris susimokėjusius „misijos specialistus“ lydės mokslininkas-tyrinėtojas ir pilotas. Tada, kai jų veidai nebus prispausti prie lango, svečiai galės žiūrėti į kameros vaizdus planšetiniuose kompiuteriuose ir suteikti komandai pagalbą, pavyzdžiui, valdyti sonarą ir lazerinį skenerį. Visi paeiliui galės pamėginti valdyti ir patį submariną, kurio valdiklis adaptuotas iš „Sony PlayStation“ įrangos.

Ką ten galima pamatyti?

S. Rushas 2021 m. planuoja pilotuoti kas trečią nardymą ir tikisi, kad ši patirtis bus veikiau kelianti nuostabą nei makabriška.

„Jokių kaulų ten nepamatysite. Kūnų seniai nebeliko. Rasite aulinių, batelių ir drabužių, liudijančių, kad prieš šimtą metų čia nuskendo žmonės, ir tai kelia gilų liūdesį“, – sako jis. 1912 m. katastrofoje sudužus britų keleiviniam laivui, gyvybės neteko daugiau kaip pusantro tūkstančio žmonių.

S. Rushas nori kiekvienais metais dokumentuoti nuolaužų nykimą ir pažiūrėti, ar įmanoma dokumentuoti artefaktus, išsibarsčiusius dugne sudužus laivui. „Mes lėtai apžiūrėsime visą lauką ir patikrinsime, kas ten yra, – pasakoja S. Rushas. – Laikas, kurį praleisime dugne, leis mums aptikti tai, ką pražiopsojo kiti.“

Jo komanda taip pat tyrinės kai kurias iš 300 unikalių jūrų būtybių – daugiausia mikrobų – rūšių, aptiktų „Titanike“. Pasak jo, greičiausiai bus galima stebėti gleivėtus apskritažiomenius ir galbūt giliai nardančius ryklius. „Žuvims tai turbūt įdomiausias dalykas visame rajone.“

Vienas ekspedicijų tikslų – sukurti laivo katastrofos ir nuolaužų lauko 3D modelį, naudojant naujausią multispindulinį sonarą, lazerinį skenavimą ir fotogrammetrinę technologiją.


Komandos dalis

Susimokėję „misijos specialistai“ prisijungs prie maždaug 50–60 žmonių įgulos, įskaitant mokslininkus, tokius kaip Bridgette Buxton, povandeninės archeologijos specialistė iš Rod Ailando universiteto, Steve’as Rossas, žuvų biologas iš Šiaurės Karolinos universiteto, ir airių naras Rory Goldenas, „Titaniko“ ekspertas.

Pirmiausia svečiai dalyvaus interviu. Grupės dinamika – labai svarbus dalykas, pažymi S. Rushas. Reikia lankstumo, nes tvarkaraščiai gali keistis dėl oro sąlygų, įrangos ir kitų veiksnių. Nors svečiai turės nuosavas kajutes, jiems gali tekti dalytis vonios kambariu su kitais.

„Mes nenorime tokių, aplink kuriuos tektų šokinėti, primadonų, – aiškina jis. – Nepadėsime ant pagalvės šokoladuko.“

Iš tų, kurie šią vasarą užsiregistravo nardymui, maždaug pusė taip pat yra užsiregistravę į būsimus astronautus su Richardo Bransono „Virgin Galactic“ ir įsigiję 250 000 dolerių kainuojančius bilietus į kosmosą. Viena porelė yra įkopusi į Everestą. „Turime ir kitų, kurie nėra patyrę daug nuotykių arba yra nuveikę minimaliai – keliavę į safarį ar lankęsi Antarktidoje“, – pasakoja S. Rushas. Jų amžius svyruoja nuo 24-erių iki 70-kelerių. Dauguma amerikiečiai, bet yra dalyvių ir iš Australijos, Jungtinės Karalystės ir Kinijos.

S. Rushas teigia, kad ne mažiau svarbu už pačią „misiją“ yra suburti grupę žmonių, kurie būtų ir toliau pasiryžę tyrinėti giluminius vandenis ir gilinti žmonijos žinias apie vandenyną.

„Aštuonias dienas praleisiu laive, kad visiems sukčiau galvą apie visus tuos nuostabius dalykus, kuriuos galima pamatyti po vandeniu, – sako jis. – Jei mums pavyks pademonstruoti, kad galima užsidirbti pelną iš keleivių ir tuo pačiu daryti gerus darbus, galbūt pavyks pritraukti tūkstančius žmonių. Ir galbūt pavyks kažką pakeisti iš politinės ir finansinės perspektyvos.“