Lietuvė net pandemijos metu intensyviai keliauja, drauge su vyru rengia koncertinius turus ir studijuoja doktorantūrą. I. Cataldo Delfi papasakojo, kaip jai pavyksta visa tai suderinti, kas paskatino į rankas paimti bosinę gitarą ir kodėl pandemija pakeitė požiūrį į keliones.
– Prieš kelerius metus būdama studentė pasinaudojote „Work and Travel“ programos teikiamais privalumais ir išvykote į šiauriausią JAV valstiją – Aliaską. Kodėl pasirinkote tokią atšiaurią šalį?
– Visuomet svajojau apie atšiaurias, sunkiai pasiekiamas pasaulio vietas: Sibirą, Šiaurės Norvegiją, Jukono teritoriją Kanadoje. Taigi atsiradus galimybei net nedvejodama susiruošiau kelis mėnesius viena praleisti Aliaskos Kenajaus pusiasalyje, daug keliauti, pamatyti kiek įmanoma daugiau nuostabios Aliaskos gamtos ir kalnų, išbandyti save.
– Kalnai pavergia ne vieną iš lygumų krašto kilusį lietuvį. Kada jūs pajutote meilę kalnams?
– Galiu dėkoti savo tėvams, kad nuo mažumės buvau pratusi daug ir dažnai keliauti, iki pilnametystės buvo likęs vienintelis neaplankytas žemynas – Pietų Amerika. Nebuvo neaplankytos Europos šalies, ne kartą tyrinėjome skirtingas JAV valstijas, Afrikos šalis ir Okeaniją. Būdama paauglė susižavėjau kalnais, nuo to laiko jie pavergė mano širdį. Prisimenu, dirbdama modeliu visą savo atlygį skirdavau ne brangiems rankinukams ar batams, bet karabinams, miegmaišiams, alpinizmui skirtai įrangai bei pačioms kelionėms į kalnus. Įnirtingai taupydavau, kad galėčiau keliauti.
– Gyvendama Aliaskoje netikėtai sutikote savo vyrą ir nuo to laiko nenustojate keliauti. Papasakokite, kaip į galvą šovė mintis kemperiu išnaršyti Šiaurės Amerikos žemyną?
Mano vyras tuo metu buvo iš Bostono automobiliniu nameliu atvykęs į Aliaską, vyko jo koncertinis turas. Niekada prieš tai nesvajojau apie keliavimą kemperiu ar mažu autobusu, tačiau po visų kelionių po kalnus buvau pripratusi keliaudama apsistoti palapinėje ar kukliuose viešbučiuose. Tačiau pirmas įspūdis keliaujant kemperiu mane tikrai nustebino: jo nereikia kaskart surinkti kaip palapinės, nakvynė nieko nekainuoja (dažniausiai vengiame apsistoti kempinguose), tai yra saugu, patogu. Automobiliniame namelyje lengva gaminti maistą, miegoti, spintose telpa visi rūbai, o panorėjus yra ir šilto vandens, todėl galima nusiprausti. Tiesa, šie „namai“ – žymiai mažesni nei bet kokie apartamentai, tad priprasti prie mažesnės erdvės reikia laiko ir nusiteikimo.
Noras keliauti ir pažinti pasaulį buvo toks stiprus, kad nekilo problemų suderinti kelionių su inžinerijos mokslais, imigraciniais popierizmais, nuolatiniu gyvenimu tarp dviejų šalių (su vyru kartu esame susituokę 5 metus, o gyvename ir JAV, ir Lietuvoje).
– Jūsų vyras – keliaujantis muzikantas, o jūs – aplinkos apsaugos inžinerijos studijas krimtusi studentė. Kas paskatino į rankas paimti bosinę gitarą?
– Kadangi vyras keliaudamas koncertavo, o aš užsakinėdavau koncertus, po kelių pirmųjų turų nusprendėme, kad būtų smagu, jeigu jam nereiktų samdyti muzikantų, gal aš galėčiau pabandyti koncertuoti kartu su juo. B. Dvariono muzikos mokykloje esu baigusi klasikinės gitaros specialybę, taip pat nemažai pasaulio pamačiau ir dainuodama KIVI džiazo kolektyve, todėl šis iššūkis nebuvo itin sudėtingas. Tada Paulo nupirko bosinę gitarą.
Esu labai dėkinga bosinės gitaros virtuozui Leonidui Šinkarenkai, jis bosinės gitaros subtilybių mane mokė nuo pat pagrindų. Aš gana drovi, todėl sudėtingiausia buvo perlipti per save ir pradėti koncertuoti JAV, kur žmonėms pasitikėjimo savimi tikrai netrūksta. Man pabaigus bakalauro studijas, išvažiavome į pirmąjį koncertinį turą kartu, jis užtruko net dešimt mėnesių ir tęsėsi per visus keturis žemyninės Amerikos kampus. Vyras juokėsi, kad prieš pradedant gyventi JAV aprodė man visą šalį – apvežė JAV perimetru.
– Keliaujate automobiliniu nameliu, kuriame ir gyvenate. Ar nesunku tiek metų gyventi tokioje mažoje erdvėje?
– Keliauti kemperiu turi būti smagu. Tuo ir vadovaujamės, todėl, kai pasidaro sudėtinga būti kartu tokioje mažoje patalpoje, duodame erdvės vienam kitam: sportuojame, einame į muziejus arba vaikštome po parkus, einame į restoranus, SPA centrus ar tiesiog padarome pertrauką – išsinuomojame viešbutį. Viskas priklauso nuo požiūrio, suprantame, kad gyvenimas kemperyje mums atveria neišpasakytų galimybių keliauti ilgą laiką, todėl maži nesklandumai ar sunkumai per daug nejaudina.
Nors kemperyje vietos nedaug, tačiau mums labai svarbu turėti savo erdvę, tai – automobilinis namelis, todėl nepavargstame keliaudami ir po pusę metų.
– Vieni kemperiais keliauja norėdami sutaupyti, kiti – ieškodami nuotykių. Kodėl jūs pasirinkote būtent tokią transporto priemonę?
– Kaip atrodo jūsų mobilūs namai ir ką juose galima sutalpinti?
Juose telpa visas mūsų gyvenimas: spintelėse turime visus mums reikalingus drabužius, virtuvėlėje gaminame įmantriausius patiekalus, turime dušą, tualetą, šiltą vandenį, patogią lovą, kurią galima suskleisti ir transformuoti į valgomąjį stalą ir sofutę. Nors esame nemaži, viską, ko mums reikia, sutalpiname keturių metrų namelyje.
– Jau tikrai galite vadintis patyrusiais keliautojais kemperiu. Ką patartumėte planuojantiems leistis į kelionę tokiu nameliu?
– Manau, pirmieji keliavimo mėnesiai turėtų būti sunkiausi. Vėliau atsiranda rutina, pats pasirenki, kiek nori nuvažiuoti, kokį maistą lengviausia ir patogiausia gaminti, kur rasti nakvynės vietą. Naudojamės išmaniosiomis programėlėmis ieškodami, kur pigiai ar nemokamai sustoti nakčiai, peržvelgiame vietovių kriminalinę (saugumo) padėtį, naudodami programėles randame vietas, kur galime išpilti panaudotą vandenį ir prisipilti šviežio, kur įkrauti kemperio bateriją ar tiesiog
pasivaikščioti kalnuose.
Svarbiausias patarimas keliaujantiems automobiliniu nameliu – neskubėti. Ilgi atstumai vairuojant vargina, skubėjimas neteikia jokio džiaugsmo. Taip pat patarčiau naudoti daugiafunkcius drabužius ir įrankius, nes per daug daiktų nervina, mažiau šiuo atveju yra daugiau.
– Nuo kelionės į Aliaską praėjo penkeri metai, bet jūsų gyvenimas ir toliau primena programos „Work and Travel“ pavadinimą – nuolat keliaujate ir kartu dirbate. Papasakokite, kaip jūs suderinate darbą ir malonumus. Kaip planuojate maršrutą? Ar esate susidėlioję prioritetus, ar planuojate spontaniškai?
– Tikrai, šis „Work and Travel“ principas veikia iki šiol! Džiaugiamės, kad turime visišką laisvę planuoti maršrutus taip, kaip norime. Mūsų muzika tinka ir patinka tiek kaimiškose vietovėse, ji vietiniams atrodo labai sava, tiek dideliuose miestuose, kur šiuo metu yra tikras americana ir kantri muzikos pakilimas. Koncertus planuojame bent prieš šešis mėnesius, todėl juokiamės, kad žinome, ką veiksime valandų tikslumu net už pusės metų ir daugiau.
Abu mėgstame gamtą, nacionalinius parkus, todėl savo turus stengiamės planuoti tose valstijose, kur gamta stebina savo grožiu. Visuomet pasiliekame laiko kopti į kalnus. Mūsų vienos mėgstamiausių valstijų – Montana, Koloradas, Juta, Aidahas, Meinas, tačiau visos jos pasižymi tuo, kad ten gilios ir šaltos žiemos, todėl mums teko gerai pasukti galvą, kaip išvengti žiemos, nes atšalus orams keliauti automobiliniu nameliu tampa beveik neįmanoma. Svarstėme vykti į pietinę Kalifornijos dalį, San Diego regioną, jis yra absoliučiai nuostabus, tačiau muzikantams sunkiau pragyventi, arba į rytinės dalies rojumi laikomą Floridą, kur be galo daug vietų koncertuoti, muzikantus floridiečiai myli, palaiko, be to, ten ir gyvenimo sąlygos geresnės. O ir skrydžiai atgal į Europą nekainuoja tiek daug. Taigi Florida tapo mūsų žiemos rezidencija, čia įsigijome porą nekilnojamojo turto objektų ir tuo esame labai patenkinti.
– Akivaizdu, kad tokios ilgos kelionės reikalauja nemenkų lėšų, atsiranda ir nenumatytų išlaidų. Kaip jums sekasi spręsti finansinius klausimus?
– Planavimas ir prioritetų dėliojimas išsprendžia visas finansines problemas. Pirmieji kelionių metai išties atrodė lyg dviejų hipių bastymasis po pasaulį. Tačiau metams bėgant supratome, kad, norint daug keliauti, susitaupyti ateičiai ir neplanuotiems atsitikimams, reikia koncertuoti bent 4–5 kartus per savaitę. Koncertiniai turai mums nėra tik nuotykių ieškojimas, bet ir nuoseklus bei atsakomybės reikalaujantis darbas. Tiesa, labai malonus – kas nenorėtų tiek pamatyti, nemokamai keliauti, susipažinti su įdomiausiais žmonėmis, nemokamai mėgautis maistu geriausiuose pasaulio restoranuose bei ragauti skaniausius gėrimus?
– Esate keliavę ir koncertavę bene visose JAV valstijose. Kurios jums patiko labiausiai ir kodėl? Ar yra tokių, į kurias sugrįžti nebenorite?
– Vienintelė valstija, kurioje nesame koncertavę, – Havajai, visgi iki Havajų nenuvažiuosi kemperiu, todėl vis kurpiame planus ten nuskristi ir surengti kelis koncertus. Tačiau koronaviruso pandemija šiuos planus pakoregavo, tikimės, kad tai pavyks padaryti kitais metais.
Nėra tokių valstijų, į kurias nenorėtume net kojos kelti. Visos savaip žavios – kai kuriose valstijose, ypač esančiose Vidurio Vakarų regione (Kanzase, Ajovoje, Ohajuje), gamta gana nyki. Mylių mylias driekiasi vien kukurūzų laukai, tačiau žmonės ten be galo svetingi – visi pasiruošę pagelbėti, pamaitinti, domisi muzika ir kelionėmis. Tą patį galima pasakyti ir apie Teksaso kaubojus – dykynės tęsiasi valandų valandas.
Tačiau norėčiau paminėti Arizoną ir Naująją Meksiką – šias dvi valstijas rinkčiausi pirmiausia keliaudama po JAV pirmą kartą. Nuostabi gamta lyg iš kito pasaulio, kultūra, maistas, žmonės... Viskas tiesiog susuka galvą. Aliaska – mano meilė, ir apie šį kraštą galvoju kasmet.
Džiaugiuosi, kad praeitais metais su kemperiu važiavome per laukines šiaurinės Kanados teritorijas, viešėjome Aliaskoje tris mėnesius ir koncertavome įdomiausiuose kaimeliuose.
Išties, galvojant apie valstijas ir jų skirtumus, norisi kasmet tą ratą apsukti ir pabūti daugumoje jų, visos skirtingos ir visų pasiilgstu.
Vienintelis principas, kuriuo vadovaujamės, – vengiame didelių miestų. Megapoliuose labai sunku surasti nakvynę, net pastatyti mobilų namą reikalauja daug pastangų. Saugumo mažiau, viskas brangiau nei mažuose miesteliuose.
– Kurioje valstijoje buvote, kai pasaulis ėmė uždarinėti sienas ir įvedė karantiną? Papasakokite, kaip pandemija pakeitė jūsų kelionių ir koncertų planus.
– Kovą buvome Floridoje, ruošėmės grįžti į Lietuvą. Prieš daugiau nei pusę metų turėjome sudarę koncertinio turo po Europą planą, buvome numatę daug koncertų Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Be to, Valensija turėjo būti mūsų tikslas ir namai artimiausius kelis mėnesius. Tačiau jau sausio mėnesį planai praėjo byrėti kaip pupos iš maišo. Vis dar tikėjomės koncertuoti važinėdami po Europą, tačiau vėliau pamatėme, kad net į Lietuvą atskristi nebegalime. Į tėvynę sugrįžome birželio viduryje, ir tai buvo viena nuostabiausių vasarų Lietuvoje, nes vasaros metas mums yra pats darbymetis. Lietuvoje vasarą nebuvome buvę penkerius metus nuo tada, kai pirmą kartą gyvenau Aliaskoje.
– Kaip JAV šalis tvarkosi su pandemija? Kokie jūsų įspūdžiai?
– Rugsėjo mėnesį vėl lėkėme į JAV, tikėjomės, kad iki rudens tai jau tikrai viskas pasibaigs, ir suplanavome koncertinį turą nuo Floridos per visą rytinę JAV pakrantę iki Meino, Kanados pasienio ir atgal. Situacija kai kuriose valstijose tikrai rimtesnė, nei vasarą buvo Lietuvoje. Visi koncertai Šiaurės Karolinoje buvo atšaukti, nes barai ir kavinės vis dar (nuo kovo mėnesio) uždaryti ir maistą buvo galima užsisakyti tik išsinešti. Masačusetse turėjome gražių koncertų, tačiau vienam jų baigiantis per televiziją išgirdome, kad valdžia visoje Naujojoje Anglijoje (Meine, Masačusetse, Naujajame Hampšyre, Vermonte) uždraudė gyvos muzikos koncertus uždarose erdvėse, todėl nuo tos akimirkos visi koncertai vyko lauke. Čia temperatūra kartais siekė nulį laipsnių, buvo tikrai nemalonu tris valandas groti lauke stingdant šaltukui.
Tačiau noriu pabrėžti ir kitą suvaržymų pusę – JAV žmonės itin mėgsta valgyti, susitikti, dirbti ne namuose, jų kavinių ir barų kultūra kitokia nei Lietuvoje. Žmonės be galo pasiilgę komunikavimo, socializacijos, daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, susirgo depresija, nes negali susitikti ir pabendrauti. Ne vienas ir ne du žmonės po koncertų prieidavo prie mūsų su ašaromis akyse ir dėkojo už gyvą muziką, kurios nebuvo girdėję nuo pat kovo mėnesio.
Žinoma, situacija Floridoje visai kitokia, čia dauguma koncertinių vietų ir yra lauke, viskas atidaryta, tik kaukes nešioti viduje reikia, todėl nepatiriame jokių nuostolių ar socializacijos problemų.
– Ar ši pandemija pasikeitė jūsų požiūrį į keliones? Gal pradėjote kitaip jas vertinti?
Tikrai, daug dalykų buvome pripratę laikyti norma. Po pasaulinio uždarymo buvo taip smagu vėl prisiminti, kaip gera keliauti, patirti, pamatyti naujų vietų, susipažinti su naujais žmonėmis. Žmogus yra sociali būtybė ir negali visą gyvenimą gyventi atsiskyrėliškai. Kelionės, o ne materialinis turtas yra vienas didžiausių džiaugsmų, kurį mes visi pradėsime dar labiau vertinti. Iš dalies džiaugiuosi, kad šis laikotarpis dar labiau mums priminė, kad net ir sėdėdami ant pinigų kapšo būsime nelaimingi, jei nebendrausime, nepatirsime ko nors naujo. Pinigai yra niekas, jei jų negali leisti. Pasikeitė vertybės.
– Viename interviu sakėte, kad esate keliautoja visu etatu, bet tai nereiškia, kad neturite aukštų karjeros tikslų arba ateities. Kada randate laiko mokytis ir kokie jūsų ateities planai?
Taip, be kelionių ir koncertų, studijuoju inžinerijos doktorantūrą, todėl turiu dažnai grįžti į Lietuvą. Studijos man suteikia džiaugsmą. Tai – labai gera kelionių atsvara. Studijos leidžia susikaupti, tinkamai planuoti dienas ir pabūti vienai. Nežinia, galbūt ateityje tęsiu akademinę karjerą ir dėstysiu universitete. Būna ir sudėtingų situacijų, kai egzaminus tenka laikyti ar projektus ruošti ketvirtą ryto vidury miškų šiaurinėje Jukono teritorijoje stingdant šaltukui, būna, tenka kalbėti konferencijose įbridus į vandenyną Majamyje žiūrint Bahamų link. Šiuos momentus prisiminsiu visą gyvenimą, ir jie sukelia šypseną.
– Pasidalykite savo artimiausių kelionių planu.
– Atšaukę pavasario turą po Europą, laukiame nesulaukiame, kada galėsime šį savo planą įvykdyti. Tačiau koncertuoti Europoje šiuo metu per daug sudėtinga. Stebime situaciją, intensyviai grojame visoje Floridos teritorijoje. Gruodį, tikimės, bent kelioms savaitėms pavyks nuplaukti į Karibų salas. Po Kalėdų grįšime į Lietuvą, o tada žiūrėsime. Mūsų akiratyje – Azija, ten nebuvome jau kelerius metus ir be galo norime grįžti.
