Bėda ta, kad tie pigūs bilietai buvo tik į kelis Brazilijos miestus. Artimiausias nuo krioklių –Chapecó. Žemėlapyje jis neatrodė toli, tačiau iš tiesų iki jo tiesiausiu keliu buvo apie 350 km. O kadangi gero tiesaus kelio ten nėra, autobusai (keli per dieną) važiuoja aplinkui, įveikdami 450 km per 11 valandų. Negana to – buvome įspėti, kad šiame Brazilijos regione nereti autobusų apiplėšimai.

Žemėlapyje matyti, kad nukertant kampą Argentinos teritorija, atstumas sutrumpėtų šimtu kilometrų. Bėda tik ta, kad tai – itin atokus regionas, kuriame mažai gyventojų ir dar mažiau automobilių. Be to, apie 40 kilometrų reikėtų įveikti neasfaltuotu keliu. Turėjome mintį įveikti šią atkarpą autostopu.

Planuodami kelionę, buvome numatę per vieną dieną aplankyti ir braziliškąją, ir argentinietiškąją krioklių pusę, o kitą diena skirti nuvykimui iki Chapecó. Prognozė žadėjo gerą orą, todėl kliūčių tokiam planui lyg ir nebuvo.

Braziliškoji Iguazú krioklių pusė aplankoma per porą valandų, o argentinietiškajai reikia 4–5 valandų, nes joje atstumai ilgesni ir yra daugiau ką pamatyti. Iš pradžių viskas ėjosi pagal planą. Atskridome iš vakaro, išmiegojome viešbutyje, nuvykome iki Brazilijos krioklių. Tik išėjus iš jų smarkiai apsiniaukė, o pasiekus Argentinos pasienį ėmė pliaupti kaip iš kibiro. Lietus nesiliovė, ir tapo akivaizdu, kad tądien Argentinos krioklių nebeaplankysime. Per tokį lietų sušlaptume kiaurai, be to, giedrą dieną įspūdis daug geresnis.

Foto: Robertas Pogorelis

Kitą rytą visos prognozės žadėjo saulėtą orą. Pagalvojome, kad jei jau čia esame, privalome pamatyti argentinietiškąją krioklių pusę. Ką gi, rizikuosime. 8 val. ryto būsime prie krioklių, greitais žingsniais juos aplankysime, o tada kažkaip vyksime Brazilijos link.

Mąstėme, jog autostopu nukirtę tą kampą per Argentiną, iki Chapecó galbūt nukaksime gerokai greičiau. Tuo metu kita, racionalesnė mūsų pusė linko važiuoti autobusu. Jis turėjo išvykti iš Foz do Iguazú (Brazilijos pusėje) 13.15 val., vinguriuoti palei sieną ir apie 19 val. atsirasti tame pačiame mieste, kuriame kirstume sieną, jei keliautume autostopu. Nuo ten iki Chapecó – dar 4 valandos kelio. Mintis, jog net ir labai susivėlinę į tą patį autobusą turėtume spėti įlipti pakeliui, skatino išbandyti autostopą.

Kitą rytą išsiruošiame į krioklius. Kol sulaukiame iki jų vežančio autobuso, išsiimame argentinietiškų pinigų, atstovime bilietų eilę bei pasiliekame kuprines saugykloje – jau devynios. Įėję į parką, dar ilgokai laukiame traukinuko, vežančio didžiausio krioklio link. Ten grūdamės pro minias turistų. Dar valanda. Tuomet dar žygis takeliu pro kitus krioklius, paukščių ir gyvūnų stebėjimas... Galiausiai išeiname iš parko 12.20 val. ir imame stabdyti.

Foto: Robertas Pogorelis

Netrukus sustojęs furgonas sutinka pavėžėti porą kilometrų iki pagrindinio kelio. Draugė prasikeikia sėdėdama ant bėgių perjungiklio, o vairuotojas važiuoja pirmu bėgiu, nes negali jo perjungti. „Argentinoje mažai kas sustoja stabdomas. Bet dar už kelių kilometrų yra karo policijos postas. Paprašykite pareigūno, kad jums sustabdytų mašiną“, – draugiškai pataria vairuotojas, išleisdamas mus sankryžoje.

Dauguma mašinų pravažiuoja nesustojusios. Vienas pikapas sustoja kiek pavažiavęs. Pribėgu prie vairuotojo, o draugė laukia prie kuprinių.
– Taip, važiuoju į tą pusę, – taria vairuotojas.
– Puiku! Palaukite, tuoj atsinešime kuprines, – atsakau jam ir nubėgu prie daiktų.

Tuomet pamatau, jog automobilis, mūsų nesulaukęs, išvažiuoja...

Kodėl? Juk lyg ir tarėmės, kad palauks?! Gal mūsų nesuprato? O gal išsigando pamanęs, jog turbūt gabename kontrabandą.

Jau pirma valanda po pietų. Iš Brazilijos krioklių pusės netrukus pajudės autobusas, į kurį niekaip nebespėtume – nebent vakare, nukirtę tą nelemtąjį kampą. Bet ar pavyks?

Sustoja į oro uostą vykstantis mikroautobusas, paveža mus dar keletą kilometrų. „Toliau jums čia“, – taria vairuotojas.

Išlipame. Šalimais pamatome minėtą karo policijos postą, už kurio per džiungles driekiasi siaura raudonžemio vėžė.

Tai buvo tas kelias, kuriuo tikėjomės nukirsti kampą...

Pasisveikiname su policininku, pasakome, kas esame ir kodėl čia atsidūrėme.

„Čia labai mažai kas važiuoja. O po lietaus šis kelias išvis nepravažiuojamas. Šiandien dar pusė bėdos. Anksčiau čia važiuodavo keli reisiniai autobusai per dieną – bet dabar jie važiuoja aplinkui. O šiuo keliu per valandą pravažiuoja vos keli automobiliai. Jums mažai šansų.“

Mintyse pasimeldžiame autostopo dievui. Ir laukiame automobilio...

Foto: Robertas Pogorelis

Egzotikos netrūko: gretimame medyje čirpė pulkas raudonai juodų paukščių, o aplinkui skraidė šimtai geltonų drugelių. Policininko pagalbos nereikėjo – nesustojus pravažiuoti tos vietos buvo beveik neįmanoma: reikėjo apvažiuoti užtvarą bei šalimais stovėjusį sugedusį automobilį. Be to, mane, vilkintį ryškiai geltonais marškinėliais, vairuotojai palaikydavo pareigūnu.

Po dešimties minučių privažiavęs džipas buvo pilnas keleivių – į jį niekaip nebūtume tilpę. Po keliolikos minučių užsuka dar vienas automobilis. Ant galinės sėdynės sėdi du vaikai – iš bėdos gal ir tilptume. Sustabdau.

– Kelias šlapias, be to, jame daug akmenų. Su didesniu svoriu nelabai pravažiuosiu, todėl negaliu jums padėti, – paaiškina vairuotojas. Ir nuvažiuoja. O mes liekame laukti.

Dar dvidešimt minučių nėra nė vienos mašinos.

– Kokia tavo alternatyva? – ilgai tylėjusi, paklausia manęs draugė.

– Nėra jos... – atsakau. Ir jaučiu, kaip pradedu nervintis.

Iš tiesų alternatyvos buvo dvi, bet abi nekokios. Viena – „tranzuoti“ aplinkui, gerokai tolimesniu keliu, kuriuo sugaištume daug ilgiau ir sunkiai spėtume iki vakaro pasiekti reikiamą miestą. Kita – grįžti į artimiausią Brazilijos miestą ir važiuoti naktiniu autobusu, kuriuo vos spėtume į rytinį lėktuvą, jei autobusas nepavėluotų.

Tuo metu mūsų link atvažiuoja baltas visureigis. Sulėtina greitį, mano stabdomas sustoja. Atkreipiu dėmesį į jo braziliškus numerius. Be vairuotojo, mašinoje sėdi dar du vyrai. Visureigis erdvus, tilptume... Suvokiu, kad tai mūsų paskutinis šansas.

– Ar šiuo keliu įmanoma nuvažiuoti iki Brazilijos pasienio? Žemėlapyje čia atrodo daug arčiau nei aplinkui, – pro langą klausia vairuotojas, nužvelgdamas už manęs stovintį policininką. Tuomet imuosi iniciatyvos:

– Iš tikrųjų čia daug arčiau. Mes irgi keliaujame į Braziliją – gal sutiktumėt pavėžėti? Esam keliautojai iš Lietuvos, rytoj rytą turime skrydį iš Chapecó...

Vyrai susižvalgo tarpusavyje. Iš autostopo patirties žinau, kad toks tylus susižvalgymas dažniausiai reiškia „ne“. Kai vairuotojas nedrįsta iškart pats atsisakyti, ieško keleivių pritarimo – atseit, nevešiu, nes jie nenori.

Ta susižvalgymo pauzė trunka dar kelias sekundes.

– Mes geri žmonės, keliautojai iš Europos. Labai prašome – pavežkite, – ištariu.

Pamatau, kaip visureigio gale sėdintis vyresnis vyras ima nukraustyti šalimais padėtus daiktus, ruošdamas mums vietą. Tuomet išlipa ir tylomis ima juos krauti į bagažinę.

– Niekada to nedarome. Bet šįkart pavešime, – išgirstu. – Sėskitės!

Ir mes pajudame...

– Kur jums reikia – į Chapecó? Kaip tik pro ten važiuojame. Jums pasisekė.

Negalėjome patikėti. Vos prieš kelias minutes padėtis atrodė beviltiška.

Kratydamiesi raudonžemio provėža, per valandą sutinkame vos vieną automobilį. Filmuojame tūkstančius virš kelio pakibusių geltonų drugelių... Susidraugaujame su vyrais – mūsų išgelbėtojais. Pasirodo, jie kolegos, šaldytuvų meistrai. Po geros valandos pasiekiame asfaltą. Lekiame 140 km/h greičiu visiškai tuščiais keliais. Tuomet galutinai suvokiame, kiek naivu buvo tikėtis greitai įveikti šią atkarpą.

Foto: Robertas Pogorelis

Galiausiai pasiekiame pasienio miestą. Atrodė, toliau bus paprasta. Deja...

Sekdamas kelionės maršrutą programėlėje, pamatau, jog muitinė įsikūrusi toliau, o mūsų vairuotojas pasuka į kitą pusę kažkokiu šunkeliu. Šalia jo buvo sudėti akmenys, kurie skyrė Argentiną nuo Brazilijos. Programėlė rodė, kad tas keliukas tuoj turi baigtis.

Vienoje vietoje tarp akmenų buvo padaryta provėža. Vairuotojas pasuka per ją, ir atsiduriame Brazilijos pusėje.

– Ei... palaukite... Mes taip negalime – mums reikia spaudo pase. Kitaip turėsime problemų išskrisdami, – aiškinu.

– Sakote? Na gerai, važiuojame iki muitinės. Žemėlapį turite? Rodykit kelią...

Tuo metu jau buvome gerokai įvažiavę į Braziliją ir grįžti į Argentiną vyrai neketino. Rodydamas jiems kelią iki muitinės Brazilijos pusėje, suvokiau, kad mus tikriausiai nubaus už tai, jog nelegaliai atsidūrėme Brazilijoje. Paprašau vyrų, kad eitų su mumis kartu ir paaiškintų situaciją.

Pastatome automobilį netoli pasienio posto. Tiksliau, dviejų postų: Brazilijos, o už jo – Argentinos. Žinoma, norėdami nepažeisti įstatymo, mes turėjome iki jų ateiti iš priešingos pusės.

– Tiesiog apsimeskime kvaileliais ir eikime pėsčiomis į Argentiną, – pasiūlo vyrai.

Kas belieka... Einame. Brazilijos pareigūnai mūsų nesustabdo. Argentinos – irgi.
Pavaišinu vyrus ledais, išleisdamas paskutinius pesus. Bevalgydami ledus einame atgal į Braziliją. Argentinos pasienietis be problemų sudeda spaudus mūsų pasuose, tačiau jo kolega brazilas informuoja, kad spaudų jie neturi – užsieniečiai iš tolimesnių kraštų privalo juos gauti policijos nuovadoje, įsikūrusioje už poros kilometrų. Laimė, vyrai sutinka mus iki jos nuvežti, nors ir ne itin patenkinti. Policijos budėtojas lėtai varto mūsų pasus...

– Hm... Lituânia... Kaip ten kalbate – rusiškai?

– Ne, turime savo kalbą – lietuvių.

Pagaliau turime visus spaudus. Su vėjeliu lekiame duobėtais Brazilijos keliais link Chapecó. Dar trys valandos kelio. Bet tai niekis palyginti su tuo, kiek galėjome užtrukti...