Šiandien einu į džiungles su moterimis gaudyti vorų, žiogų, varliauti ir vabalauti! Gaudysime viską, kas juda. Nardau tarp džiunglių paskui šeimininkę ir vos spėju filmuoti, ką ji pagauna. Tai vorą, tai žiogą ilgaūsį… Tikrina sausus lapus, kelmus. Ir viskas dedama į jos krepšį. Jei randa valgomųjų lapų, irgi pasiima, tačiau visai kompanijai šio kiekio pavalgyti neužtektų, todėl kartu su vyru kapoja medį ir renka ten gyvenančius nežmoniško dydžio vabalus, lervas bei lėliukes, kurios atrodo kaip iš filmo „Svetimas prieš grobuonį“. Viskas su pasigardžiavimu keliaus į pilvą. Vaikas su varvančia seile padeda sutvarkyti vabalus, t. y. nusukioja kietas kojas ir ūsus. Vakare šeima vėl maitinasi šiandienos laimikiais, o aš šį kartą tik stebiu.

Vakare visi sėdime prie laužo ir bendraujame padedant vedliui. Vietiniai pasakoja apie vienintelius savo gyvūnus – šunis ir kiaules. Šunys padeda medžioti, o kiaules skerdžia tik ypatingomis progomis. Jos dovanojamos per vestuves ar naudojamos specialiems ritualams atlikti. Nuotakos kaina – 4 kiaulės. Vedlys išvertė, ko manęs klausė šeimininkas. Pasirodo, jis man siūlė savo dukrą kaip antrą žmoną už maždaug 2 000 eurų (keturių kiaulių vertė). Apmąsčiau šį pigų pasiūlymą, tačiau atsisakiau. Didžiausios investicijos yra po vedybų.

Pastebėjau, kad jo dukros man visą dieną keistai šypsojosi, į tai atkreipiau dėmesį ir vakare, peržvelgdamas nuotraukas, bet nesupratau, kokiu tikslu. Moterys čia sutuokiamos anksti, dažniausiai vos prasidėjus menstruacijoms. Vyrai veda kiek vėliau – iki dvidešimties. Po vestuvių mergina jau laikoma suaugusia moterimi. Jie stengiasi šviesti savo vaikus, pasakoti apie gamtos pusiausvyrą, jos reikšmę, sveikatą, seksualumą, perduoti turimas žinias apie aplinkinį pasaulį.

Foto: Algirdas Morkūnas

Kitą dieną išsiruošiam į svečius pas kitą korovajų genties šeimą – ketiname ją pakviesti į vakarėlį. Neilgas žygis per džiungles su labai skausmingu įkandimu į plaštaką, ir aš jau svečiuose. Stengiausi neliesti, nesikasyti ir neverkti, tad užtirpusią ranką pradedu jausti po 5 minučių.

Kito kaimelio medžio namelis yra dar aukščiau nei mano šeimos. Apėjau, pasigrožėjau. Čia gyvena du vyrai ir labai raumeninga moteris. Nežiūrint į krūtis, kūnas panašus į vyro.

Korovajai statosi namelius medžiuose iki 15 m aukščio, norėdami apsiginti. Anksčiau tai buvo svarbu, nes kiti klanai grobdavo moteris ir vaikus į vergiją ar kanibalams vietoj maisto. Pakeltas namukas saugo nuo piktųjų dvasių, kurios gyvena ant žemės. Be to, aukščiau esančiame namuke mažiau vabzdžių ir ne taip merkia nuolatinis lietus.

Namelius jie stato ant nukirstų medžių kamienų su papildomomis atramomis. Grindys gaminamos iš lentų, sienos – iš minkštos sago medžių žievės, stogas – iš palmių lapų, o visi mazgai surišti ratano lianomis. Kopėčias daro iš išskaptuotų bambukų. Jeigu namelis susidėvi, jo neremontuoja.

Foto: Algirdas Morkūnas

Dažniausiai namelis tarnauja tiek, per kiek laiko jie nualina aplink esančią aplinką, t. y. iškerta sago medžius maistui, išgaudo žvėris ir t. t. Vėliau kraustosi į tolimesnes teritorijas ir statosi naują namuką. Prieš statydami namą naujoje vietoje korovajai atlieka ritualus piktosioms dvasioms išvaryti.
Artėjant paskutiniajam mano vakarui gentyje susirenka abiejų kaimų gyventojai ir atsisveikina šokdami. Moterys baigia gaminti sijonus ir visa korovajų bendruomenė sėda prie laužo bei ruošia valgį. Padedu jiems ruošti sago miltus ir kirminus. Vieni kitiems siūlo maisto, taip pat deda kitai šeimai išsinešti. Viskas labai draugiška ir bendruomeniška. Pastebėjau, kaip jie mėgsta valgyti kirminus. Jei siūlomas blynas be kirmino, tai jo atsisako, o jei su kirminu, mielai įsideda į burną.

Foto: Algirdas Morkūnas

2006 m. australų televizijos kanalas „60 minučių“ gentyje filmavo filmą. Po poros dienų filmavimo prie jų priėjo genties atstovas ir pasakė, kad jo 6 metų sūnėnas laikomas raganiumi ir jam kyla pavojus būti suvalgytam kanibalų. Filmo komanda atsisakė padėti, tačiau po kurio laiko persigalvojo ir nusprendė vaiką išvežti iš vietovės. Vis dėlto Indonezijos valdžia uždraudė jiems kištis. Kad filmavimo komanda nespėtų vaiko išvežti, buvo pameluota, jog yra problemų dėl vizų, ir ji buvo išsiųsta iš džiunglių į didmiestį. Yra šaltinių, teigiančių, kad gentis kanibalizmą praktikuoja iki šių dienų, tačiau antropologai įtaria, kad šeimos, susidūrusios su išoriniu pasauliu, to nedaro.

Anksčiau klanai konfliktavo tarpusavyje dėl vagysčių, žudynių ar piktųjų burtų. Kanibalizmo ritualas išsivystė kaip keršto forma ir bausmė piktiesiems šamanams. Apkaltinti žmonės būdavo nužudomi, kūno dalys padalijamos visam klanui ir suvalgomos.

Dabar vyrai atsakingi už šeimų saugumą ir stengiasi nekonfliktuoti, nes Indonezijos valdžia uždraudė kovoti pasitelkiant smurtą, mat baiminasi, kad vėl gali prasidėti kanibalizmas.
Vakare padedamas vedlio paklausiau šeimininko, ar jis yra praktikavęs kanibalizmą. Šeimininkas atsakė, kad yra praktikavęs, tačiau jo vaikai to nedarė. Į platesnes kalbas nesileido ir į mano klausimą, koks žmogaus skonis, neatsakė.

Foto: Algirdas Morkūnas

Šį rytą tenka atsisveikinti su gentimi. Padovanoju savo marškinėlius. Mano rankose atsiduria kiaulių dantų karoliai. Išeinant gamta verkia – lyja. Aišku, verkė ir man ateinant... Tas pats kelias atgal ir valanda laiko valtimi iki kito mažiau šlykštaus kaimelio...

Naujasis kaimelis savotiškai įdomus. Čia veikia mokykla ir yra lentų takelis, todėl nereikia klampoti per purvą. Prieš sutemstant apeinu teritoriją ir stebiu, kaip į prieplauką suplaukia valtys. Iš žvejybos grįžta tėvai su vaikais, t. y. tie, kurie nieko nepagavo. Vieni parsitempia glėbius pagalių malkoms, kiti – žuvų, nušautų paukščių ar tuščius tinklus.

Kitą dieną septynias valandas plaukiu atgal į Dekai miestelį. Pakeliui upėje sustojame prie senyvo amžiaus moters. Ji sužvejojo ir mums pardavė tris dideles žuvis vakarienei. Kitą rytą susiduriu su nauja problema. Važiuojant į oro uostą kelias pilnas žmonių, nuverstų medžių, dega ugnis – vyksta riaušės. Visur daug kareivių ir policininkų. Vedlys liepė atsistoti, kad kareiviai matytų, jog sunkvežimyje yra turistas, – tik tokiu atveju pavyks važiuoti toliau.

Foto: Algirdas Morkūnas

Šiaip ne taip pareigūnai praskynė kelią ir pavyko išvažiuoti, tačiau nuvykus į oro uostą problemos nesibaigė. Nėra lėktuvo. Jis turėjo atskristi iš kito miestelio, bet dėl riaušių neatvyko. Po trijų valandų lėktuvas pasirodė ir aš sėkmingai kylu į dangų, žiūriu pro langą ir skaičiuoju neišdildomus įspūdžius, kuriuos patyriau korovajų gentyje.

Nusileidęs sužinojau, kad prasidėjo rimti protestai ir riaušės visoje vakarų Papua saloje. Riaušininkai sudegino daug pastatų, tarp jų ir valdžios rūmus. Protestuotojai buvo nepatenkinti valdžia ir reikalavo Papua nepriklausomybės. Kaip tik šią dieną buvo švenčiama Indonezijos nepriklausomybė nuo olandų, todėl didmiestyje galėjau žiūrėti mokyklinius paradus. Šalies vyriausybė po kelių dienų atjungė internetą ir nusiuntė kariuomenę į vakarų Papua miestelius. Pačiu laiku baigiau savo ekspediciją!

Autoriaus filmus galima rasti Youtube, Facebooke, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje journey.lt