Ant kranto stovi mediniai nameliai, uždengti palmių lapais. Jei nesigirdėtų motorinės valties garso, o užpakalis nevirstų mediniu, tai šios 7 plaukimo valandos būtų tikras meditacinis poilsis. Guli sau valtyje, vanduo raibuliuoja, šalia keičiasi džiunglės, skraido paukščiai, vairuotojas stumia seklumoje užklimpusią valtį, šviečia saulė... Kas gali būti geriau?

Meditacija ir poilsis baigėsi, atvykau į patį šlykščiausią gyvenime matytą kaimą – Mabulą. Mediniai nameliai pastatyti ant polių, po jais purve kapstosi kiaulės. Visi takai – vien purvas ir dumblas. Kadangi kasdien lyja, o vietiniai tinginiai nedrenuoja, nesitvarko, – visur tikra kiaulidė.

Norėdama ištraukti korovajų (korowai) genties atstovus iš džiunglių, valdžia pastatė medinius namelius – tikino, kad gyvendami miestelyje žmonės gaus švietimą ir medicininę priežiūrą. Namelius valdžios atstovai pastatė neatsižvelgdami į genties poreikius, todėl ji savo jėgomis turėjo prisistatyti virtuvę, tualetą ir kitus reikiamus kambarius.

Foto: Algirdas Morkūnas

Gamindami virtuvėje maisto likučius meta kiaulėms pro grindyse padarytas skyles. Panaši situacija – ir su tualetu. Apie musių kiekį nesiplėsiu... Kaimelio mokykla ir medicinos punktas – užkaltomis durimis, nes mokytojų nėra, o pas seselę jau seniai niekas neina, nuo to laiko, kai keletas žmonių mirė ir dingo pasitikėjimas. Genties atstovai mano, kad ji išrašo blogus vaistus ir yra nekompetentinga.

Foto: Algirdas Morkūnas

Žodžiu, šlykštu ir lauke, ir namuko viduje, tačiau nusprendžiu eiti pasivaikščioti, kol dar nėra tamsu. Reikia pramankštinti suakmenėjusią „minkštąją“. Apeinu keletą gatvelių, žmonės atrodo draugiški, kažko klausia, bet nepavyksta suprasti. Vaikai po truputį įsidrąsina. Nakčiai savo čiužinuką užsidengiu tinkleliu, nes labai kanda uodai, ir einu miegoti.

Foto: Algirdas Morkūnas

12 valandą nakties mane prižadina garsi muzika, sklindanti iš lauko. Kažkoks „erelis“ pasileido muziką ir groja visam kaimui. Pagulėjau šiek tiek, bet supratau, kad neužmigsiu.

Nuėjau pas šeimą, kurios namuke apsistojau, tačiau visi jos nariai miegojo. Bandžiau tyliai prižadinti, bet visi buvo labai kietai įmigę. Nusprendžiau, kad pats nueisiu pas triukšmadarį. Apsiaviau guminius batus ir pusnuogis nuėjau į kitą namuką. Muzika groja visu garsu, bet į vidų be leidimo nejauku lįsti, todėl nuėjau į trečią namuką, nes ten mačiau šviesą. Gestais parodžiau, kad paprašytų kaimyno pritildyti muziką. Tie šūksniais išsikvietė nusikaltėlį ir jis su nepasitenkinimu išjungė muziką. Grįžau į savo namuką patenkintas, kad nebuvau sukandžiotas mašalų ar priluptas, ir vėl ramiai atsiguliau. Po 5 minučių prasidėjo tropinė liūtis. Ir pabandykite užmigti, kai toks kiekis vandens barbena į skardinį stogą virš galvos…

Foto: Algirdas Morkūnas

Kitą dieną beveik neišsimiegojęs pradedu naują žygį į džiungles. Ekspedicijos dalyvių skaičius sparčiai auga.

Pagrindinės nešikės yra moterys. Kadangi vyrai joms visiškai neduoda pinigų, užsidirbti jų turi pačios. Be to, jos turi išlaikyti ir vaikus. Šių vyrai neprižiūri, todėl atžalas moterys privalo vestis į džiungles kartu su savimi.

Vienas 4 metų vaikas užpyko ant mamos ir rodydamas nepasitenkinimą švaistosi mečete bei taikosi įkirsti mamai, kol ji nemato. Pribėgusi kaimynė spėja atimti mečetę...

Foto: Algirdas Morkūnas

Visą ekspedicijos mantą neša 10 žmonių, o kartu keliauja dar penki vaikai. Viena moteris neša net tris krepšius ant nugaros. Viršutiniame maiše kabo kūdikis, po juo – vyresnis vaikas, o apačioje – ekspedicijos krepšys. Aš einu su maža kuprine. Atrodo absurdiška, nes galėčiau pats nešti, tačiau ji yra įpratusi po džiungles vaikščioti su vaikais ir tai daro bene kasdien. Nešdama mano nešulį per dieną uždirbs tris kartus daugiau, negu eidama su vaikais į mišką malkauti ir nešdama dvigubą svorį.

Visą dieną žygiuoju džiunglėmis per pelkę, šlapius rąstus. Nešikai ir vaikai eina basomis. Visi papuasai kaip stirniukai lengvai klampoja per purvą, o aš su savo aplipusiais guminiais batais ir purvinomis kelnėmis vos judu.

Foto: Algirdas Morkūnas

Gamta nuostabi, visur žalia, daug smulkiosios gyvūnijos, auga nematytų grybų ir augalų. Per pertraukėles sustojame, padalinu cigarečių ir visi dūmina. Pats nerūkau, bet cigarečių – pilnos kišenės. Visa tai darau tam, kad vietiniai žmonės labiau prisileistų, mat su dovanomis visada lengviau.

Moteris, kuri nešėsi kūdikį ant galvos, dabar jį žindo. Tai daro atvirai, atsisėdusi ant kelmelio viduryje džiunglių. Po maitinimo su malonumu užsirūko, o dūmai virsta tiesiai kūdikiui į veidą. Norėčiau ką nors pasakyti, bet patyliu. Vakarop pagaliau pasiekiu savo tikslą – korovajų genties šeimą. Po visų sėdėjimų lėktuvėliuose, krovininių automobilių priekabose, valtyse ir braidymų po pelkes galiu lengviau atsipūsti! Pagaliau priėjau korovajų namelį medyje, kuris matyti jau iš kitos upelio pusės. Moralė pakelta, susijaudinimas didėja, laukiu nesulaukiu, kada su jais susipažinsiu ir juos pažinsiu!

Kitoje dalyje – gyvensiu nameliuose, į kuriuos lipant virpa kojos; korovajų genties racionas mano pilve – milžiniški kirminai, iš nukirstos palmės ir pelkės vandens pagaminti blynai.