Judita Delfi papasakojo, kaip atrodo moterų kasdienybė šioje musulmoniškoje šalyje, kodėl Irako Kurdistane keliauti užsieniečiams gana sudėtinga ir ar vietiniai gyventojai juos palankiai priima.
– Papasakokite, kodėl nusprendėte išvykti gyventi būtent į Iraką, kai šiais laikais pasirinkimų yra pačių įvairiausių.
– Tokį sprendimą priėmiau aš pati, nes labai mėgstu keliauti ir pagyventi kitose šalyse. Tik pagyvenęs svetur gali pažinti tenykščius žmones ir jų papročius, kultūrą, aplankyti visą šalį. Aš manau, kad, atvykus vienai ar dviem savaitėms, neįmanoma pažinti šalies.
Nors čia gyvenu jau trejus metus, kiekvieną dieną išmokstu ir sužinau ką nors naujo. Man gyvenimas kitoje šalyje yra geriausias universitetas – juk viską pamatai savo akimis, o ne perskaitai knygoje. Žinoma, jei ne mano vyras, aš nebūčiau čia atvykusi. Irako Kurdistane galima gyventi tik turint darbo sutartį arba susituokus su kurdu arba kurde.
Svarbu paminėti ir tai, kad Irakas ir Irako Kurdistanas labai skirtingi. Čia gyventi norintys irakiečiai turi gauti leidimus. Kurdistano nerasime pasaulio politiniame žemėlapyje, tai – ne valstybė, o etninis regionas, kuriame didelę gyventojų dalį sudaro kurdai. Kurdistanas yra keturiose šalyse – Turkijoje, Irane, Irake ir Sirijoje. Aš gyvenu Irako Kurdistane, čia yra apie 6,5 mln. kurdų. Tai – autonominis Irako Federacijos regionas, turintis tarptautinį pripažinimą. Į patį Iraką tikrai nebūčiau vykusi gyventi.
– Kaip jums sekėsi prisitaikyti prie kitokios kultūros, kalbos? Ar greitai adaptavotės?
– Kurdistanas – visai kitas pasaulis lyginant su Europa. Pasaulyje yra daug įvairių kultūrų ir religijų, o skirtingų kultūrų žmonės tuos pačius dalykus dažniausiai vertina skirtingai, skiriasi ir jų elgesys. Svečioje šalyje, norint gyventi ir džiaugtis gyvenimu, derėtų jausti pagarbą visiems tos šalies gyventojams, net jei jie nemoka skaityti, neturi namų, yra turtingi ar ne, gydytojai ar mokytojai. Taip pat derėtų su pagarba žiūrėti į jų religiją.
Aš stengiuosi suprasti žmones, bendrauti su jais, mokausi jų kalbos. Kalba, beje, nėra lengva. Dalydamasi įspūdžiais apie šią šalį, rašau savo nuomonę, nors kiekvienas žmogus tuos pačius dalykus gali matyti skirtingai. Pavyzdžiui, gal kam nors keista matyti žmones, valgančius ant žemės, bet, įsigilinus ir supratus jų kultūrą, į viską imi žvelgti visai kitaip.
Aš manau, jog kitų kultūrų pažinimas yra kelias ir į savęs pažinimą, asmeninį augimą. Gyvendama svetimoje šalyje ne tik pažįstu pasaulį, atrandu nematytų vietų, bet ir atveriu slapčiausius savo sielos kampelius. Visko buvo ir tikiu, jog visko dar bus. Kiekviena diena yra nauja pamoka.
– Ar pasitaikė dalykų, kurių nenumatėte prieš išvykdama gyventi, ir apie kuriuos sužinojote tik nuvykusi į vietą?
– Mane čia stebina daug dalykų. Tik atvykus į Kurdistaną vieną naktį buvo žemės drebėjimas, ir labai didelis – net 7,4 balų stiprumo. Atsimenu, kaip nustebau, kai pradėjo drebėti namas ir daiktai. Apie tai nebuvau skaičiusi ir nežinojau, kad šioje geografinėje zonoje vyksta žemės drebėjimų. Tai buvo įdomi patirtis.
Ne ką mažiau stebina ir skorpionai bei gyvatės. Kadangi gyvename kalnuose, vasarą beveik kasdien į svečius užsuka skorpionų.
Ir klimatas čia kitoks nei Europoje. Lietaus nebūna 5 mėnesius, ir niekas negali suprasti, kodėl aš dalijuosi pirmojo lietaus nuotraukomis. Tas lietaus kvapas... Jo niekada nevertinau gyvendama Ispanijoje, Danijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje. Kitokia čia ir žemė, ji ne juoda, o ruda. Kitokios ir gamtos spalvos. Vasara būna daugiau nei 50 laipsnių šilumos, bet žiemą iškrinta ir sniego.
– Kaip apibūdintumėte vietinę kultūrą ir žmones? Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš tenykščių gyventojų?
– Iš šios kultūros mums, lekiantiems europiečiams, yra ko pasimokyti. Kurdai – labai atsipalaidavę žmonės. Kurdistane savaitgalis prasideda ketvirtadienį, nes penktadienis yra laisva diena. Tada visi važiuoja į gamtą, į kavines, švenčia, linksminasi, dainuoja. Kartais gali pamatyti pilnus autobusus žmonių, kurie važiuoja į gamtą. Vyrai labai mėgsta vakarus leisti kartu. Tiesiog pakelėse jie užsikuria laužų, kepa mėsą, rūko kaljaną arba važiuoja į kaimo sodybas. Dainuoja, groja ir taip atsipalaiduoja.
Vestuvių papročiai kitokie nei pas mus – poros negali gyventi kartu, kol yra nesusituokusios. Vestuves iškelia dideles, o jose dalyvauja daugiau nei keli šimtai žmonių.
Šiuose kraštuose populiarūs dideli giminių susitikimai. Motina šioje kultūroje yra viskas – jai jaučiama labai didelė pagarba. Senelių namų čia, galima sakyti, nėra, gal tik vieni, nes vaikai privalo pasirūpinti senais tėvais.
Dar vienas pastebėjimas – moterys labai mėgsta puoštis tautiniais drabužiais. Tai yra visai kitokie rūbai nei religiniai. Ir nesvarbu, kokia proga (vestuvės, Naujieji metai, ramadano pabaigos šventė ar net išvyka į gamtą), – daugelis pasipuošia. Kartais ir aš pasipuošiu, turiu keletą suknelių. Be to, ir vyrai, ir moterys labai mėgta gaminti, o maistas ypač skanus.
– Apie musulmonus sklando gana daug mitų, o jų elgesį supa stereotipai. Koks yra tas tikrasis, gerasis musulmonas?
– Iš tikrųjų šią religiją supa daug mitų. Žmonės iš žiniasklaidos susidaro labai klaidingą nuomonę apie religiją, šalių papročius bei kultūrą. Aš labai daug domėjausi musulmonų tikėjimu, supratau, kad religija ir kultūra labai skiriasi. Teko daug diskutuoti apie pačią religiją su vietiniais gyventojais ir vėliau pasakiau sau, kad apie religiją ir politiką nebekalbėsiu.
Kiekvienas žmogus perskaitytą Koraną supranta savaip – savaip vadovaujasi, savaip perteikia savo supratimą kitiems. Šią religiją išpažįsta apie 1,6 milijardo tikinčiųjų ir jie gyvena įvairiose šalyse – Irake, Irane, Pakistane, Afganistane ir net Lietuvoje. Ir daugelyje šalių yra savi papročiai. Tai, kas priimtina Pakistane, nėra Kurdistane.
Pavyzdžiui, Kurdistane tik maža dalis moterų dengiasi plaukus, o štai Irane musulmonės privalo juos dengtis. Irane dar galima žmogų užmėtyti akmenimis, o Kurdistane to nėra. Kurdai yra sunitai, islame dar yra šiitų. Tai – dvi skirtinos islamo pakraipos. Aš nesu sutikusi musulmono, kuris būtų be nuodėmės, nes tokių žmonių nėra, kad ir kokią religiją jie išpažintų. O geras musulmonas tas, kuris yra geras žmogus.
– Ar nekyla sunkumų keliaujant po šią šalį? Ar moterys gali tai daryti vienos?
– Keliauti po šią šalį saugu. Mes dažniausiai keliaujame su šeima. Nors aš vairuoju automobilį, tai darau tik mieste. Čia nėra kelio nuorodų, greitkelių ar autostradų, traukinių ar metro. Tikrai nebūtų jokių problemų keliauti vienai, jei gerai mokėčiau kalbą ir galėčiau paprašyti vietinių, kad parodytų, kur važiuoti, jei pasiklysčiau. Žmonės labai paslaugūs ir visada padės.
Atsimenu, vienos kelionės metu mes neradome kelio. Vienas vyras kitu automobiliu lydėjo mus net 15 minučių, kad galėtų parodyti, kur važiuoti. Vietiniai čia visada padės, sugedus automobiliui visada sustos. Esu mačiusi moterų grupę, kurios keliauja į kalnus vienos, ateityje ir aš žadu prie jų prisijungti.
– Papasakokite, kaip atrodo Kurdistane gyvenančių moterų buitis. Kokie skirtumai ir panašumai lyginant su Lietuvos moterų kasdienybe?
– Aš trejus metus rašau apie gyvenimą Kurdistane. Keliu nuotraukų, pasakojimų, mėginu parodyti tikrąjį moterų gyvenimą, mat žmonės apie moterų padėtį Irake susidarę labai klaidingą nuomonę. Bet kad ir kiek stengčiausi, yra žmonių, kurių nuomonės nepakeisiu. Jie mano, kad moterys čia yra vargšės, namuose uždarytos beteisės, kurios valgyti gali tik atskirai nuo vyrų ir pasodintos ant žemės.
Iš tikrųjų nesu mačiusi kultūros, kad taip būtų gerbiamos moterys. Aišku, ne visose šeimose, nes visur žmonės skirtingi, bet dideliuose susibūrimuose visada maistą gamina vyrai, o moterys sėdi, kalbasi ir geria arbatą. Beveik visos moterys čia dirba, tik ne tiek valandų, kiek Europoje, o po kelias valandas per dieną ir kelias dienas per savaitę, visas kitas laikas skirtas šeimai.
Šioje kultūroje vyrai turi pasirūpinti šeimos finansais, o moters uždirbti pinigai lieka jai. Europoje tik keli procentai taip mąstančių vyrų belikę, moterys dirba po 8 valandas per dieną, vaikai ir namų ruoša taip pat – ant jų pečių. Tai kurios yra vargšės? Čia moterys pasipuošusios auksu, vairuoja naujausius automobilius. Žinoma, kaip ir visame pasaulyje, yra turtingųjų ir vidurinioji klasė.
Kaimuose moterų gyvenimas kitoks, bet aš dažniausiai matau miesto moterų gyvenimą. Moterys dirba teisėjomis, advokatėmis, karininkėmis, didelę dalį politikių, mokytojų, gydytojų, kosmetologių sudaro būtent moterys.
Moterys vienos eina ir į turgų, ir į parduotuves, beveik visos vairuoja automobilius, ir ne bet kokius, o naujausius.
Skirtingos šalys, skirtingos ir kultūros, todėl neturėtumėme vienodai galvoti apie visas šalis. Taip pat ir apie religiją – šioje šalyje galima nusipirkti ir alkoholio, vyksta šokiai, dainos, groja muzika. Moterys rengiasi ir kurdiškais rūbais, ir tokiais pačiais kaip europietės. Kurdistanas labai keičiasi. Moterys turi labai didelę žodžio laisvę, skyrybų irgi nemažai. Galbūt moterys čia yra arčiau savo šeimos – prie tėvų, brolių bei seserų.
– Ar gyvendama Kurdistane nejaučiate karo ir terorizmo baimės?
– Dažniausiai man užduodamas klausimas: Judita, ar jūs ten jaučiatės saugi? Stereotipai yra klastingas dalykas. Kalbėdami apie Iraką žmonės iš karto galvoja apie karą, sprogdinimus, terorizmą. Gaila, kad šis stereotipas taikomas visai šaliai, nors Šiaurės Irakas, dar vadinamas Irako Kurdistanu, yra puiki, nuostabi šalis, kur visiškai ramu. Apsaugos yra visur, ji išlikusi nuo ISIS laikų. Visur yra patikros punktų, net įeinant į prekybos centrus visada tikrinamos rankinės. Aš šioje šalyje tikrai jaučiuosi saugi.
– Koks vietinių nusiteikimas svetimšalių ir kitos religijos atstovų, lankančių Iraką, atžvilgiu?
– Kurdai toleruoja kitos religijos ir kitos tautybės žmones. Didžiuosiuose miestuose yra ne tik mečečių, bet ir bažnyčių. O toleruoja todėl, kad kurdai nėra vien musulmonai. Religinė sudėtis mišri. Dauguma gyventojų yra musulmonai, tačiau nedidelė dalis kurdų išpažįsta krikščionybę, paplitęs sufizmas, taip pat išpažįstamos tik šiems kraštams būdingos religijos – jazidizmas, zoroastrizmas, mandeizmas. Per Kalėdas visi prekybos centrai puošiami kaip ir Europoje. Mes su šeima švenčiame Kalėdas ir Naujuosius metus, Velykas. Nesulaukiau kokių nors priekaištų, jog esu katalikė, ar spaudimo keisti religiją.
– Ar saugu turistams lankytis Irake?
– Lankytis Kurdistane tikrai saugu, todėl rekomenduoju nors vieną kartą gyvenime aplankyti šią šalį. Žinoma, pamatysite labai daug kareivių su automatais, bet nereikia išsigąsti, jie tik saugo visus gyventojus. Oro uosto saugumas taip pat griežtai kontroliuojamas. Beje, Kurdistano sostinė Erbilis yra vienas saugiausių miestų pasaulyje.
Ši Irako dalis saugi ir teroristinių išpuolių čia nėra. Aš gyvendama čia ir išėjusi vakare pasivaikščioti jaučiuosi daug saugiau nei Lietuvoje. Kurdistanas – kur kas saugesnė vieta nei Izraelis, kuriame per metus apsilanko daugiau kaip 3 milijonai turistų ir beveik kasdien įvyksta teroro išpuolių.
– Ar vietiniai noriai bičiuliaujasi su svetimšaliais?
– Mano pastebėjimu, taip. Pati turiu kelias drauges kurdes. Svarbu mokėti kalbą, kad galėtum bendrauti. Pastebėjau, kad jiems įdomu sužinoti apie mūsų šalį. Parduotuvėje ar turguje žmonės visada paklausia, iš kokios aš šalies, ar gyvenu čia. Daugeliui labai keista, kad atvykau gyventi, kai dauguma nori iš čia išvažiuoti. Aš paaiškinu, kur yra Lietuva, bet daugelis žino tik Vokietiją ir Angliją. Dažnai matau mane fotografuojančius žmones, kartais jie paprašo nusifotografuoti kartu. Vietinės moterys yra tamsios, o aš šviesi, todėl mane pastebi.
– Kas Jus labiausiai žavi šioje šalyje?
– Šioje šalyje mane labiausiai žavi gamta ir istorija. Mes su vyru labai daug keliaujame, nes noriu aplankyti visus kalnus, visus miestus. Kurdų regione yra vienas gražiausių kraštovaizdžių Artimuosiuose Rytuose – gražūs kalnai, tekančios upės ir kriokliai, didžiuliai kanjonai. Nuostabu tai, kad Viduriniųjų Rytų literatūroje tai buvo pavadinta „rojumi žemėje“.
Ir mes keliaudami galime pasijausti kaip tikrame rojuje. Kalnai kurdams yra labai svarbūs. Kurdai netgi turi tokį posakį: „Ne draugai, o kalnai.“ Jis reiškia priespaudą sukeliančias valstybes ir diktatorius. Kalnai ne tik formavo istoriją, žmones, tradicijas ir kultūrą, jie taip pat buvo naudojami kaip slėptuvės kurdų kariams, kovojusiems su priespaudos režimais.
Irake yra daugiau archeologinių ir istorinių vietų nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Kurdistanas – civilizacijos lopšys, o atradimų galimybės čia beribės. Šiame regione yra daugiau nei 5000 dar neištirtų urvų. Viena iš svarbiausių neandertaliečių vietų – Šanidaro urvas. Jis yra neįtikėtinai gražiame Barzano regione.
– Ką rekomenduotumėte aplankyti norintiems pažinti šį kraštą?
– Irako Kurdistane yra daug lankytinų vietų kalnuose, urvų, kur buvo rasta iškasenų, liudijančių, kad net prieš 60–80 000 metų čia gyveno neandertaliečiai, taip pat – 30–300 000 metų senumo akmens amžiaus iškasenų. Labai įdomu pabūti tokiuose vietose ir pabandyti įsivaizduoti, kaip čia gyveno žmonės.
Vienas iš didžiausių ir įdomiausių radinių – senovinio miesto liekanos. Ši „prarastoji civilizacija“ buvo įsikūrusi netoli pirmosios Mesopotamijos civilizacijos – Akado imperijos. Surastos liekanos, tokios kaip molinės lentelės, gyvūnų kaulai, keramika ir įrankiai, suteikia daugybę naujos informacijos apie iki šiol nežinomą civilizaciją, gyvenusią Mesopotamijos pakraštyje.
Vienas iš svarbiausių lankytinų objektų regiono sostinėje – tai miesto įžymybė, senovės Mesopotamijos laikus siekianti Erbilio citadelė, miesto tvirtovė, pasaulio paveldas. Miestas yra vienas iš seniausių nuolat apgyvendintų miestų pasaulyje (yra senų, bet ne nuolat apgyvendintų miestų).
Citadelė kadaise buvo šumerų miestas. 2014 m. liepos mėn. UNESCO paskelbė ją Pasaulio paveldo objektu. Taip pat mieste yra didžioji mečetė, turgus, 36 metrų aukščio Mudhafarijos minaretas.
Kirkukas, Suleimanija, Dohukas, Halabdža – miestai, kuriuose daug muziejų, parkų, vandens parkų ir kitų lankytinų vietų. Visuose miestuose yra turgūs. Man labai patinka juose lankytis. Gyvenvietėse labai daug aukso parduotuvių, namų tekstilės gaminių, rankdarbių, prieskonių. Vyrai čia susirenka kavinėse ar net tiesiog gatvėje pasikalbėti ir atsigerti arbatos. Didieji miestai labai modernūs, o regionas sulaukia vis daugiau turistų, tačiau kaimo gyventojams tai nesutrukdė išlaikyti savitumo ir tradicijų.
– Ką patartumėte į Iraką vykstantiems pirmą kartą?
– Atvykti į Kurdistaną patarčiau pavasarį: tai – pats gražiausias metų laikas šioje šalyje. Tuo metu čia būna nei per karšta, nei per šalta. 30 dienų galiojanti viza išduodama oro uoste, bet ji tinkama tik atvykti į Kurdistaną. Norintiems vykti į Iraką galioja kiti reikalavimai. Patarčiau vykti jau pas pažįstamą vietinį gyventoją, kuris aprodytų šalį. Vieniems keliauti nepatarčiau dėl kalbos barjero ir kelių.
