Pasyvūs pamąstymai apie galimybę išvykti į universitetinius mainus pradėjo virsti kūnu, kai Elana susipažino su ką tik iš mainų Pietų Korėjoje sugrįžusiu kitu studentu – Pauliumi. Pastarasis savo charizma ir socioaktyvumu subūrė aplink save Lietuvoje studijuojančių korėjiečių ir Tolimųjų Rytų kultūra besidominčių žmonių ratą.

„Rudeniui prasidėjus, mes kartu smagiai leidome laisvalaikį, be to, aš pradėjau lankyti korėjiečių kalbos kursus. Virdama tokiame katile buvau dar labiau masinama galimybės iškeliauti į išsvajotą šalį, o ypač daug ką sužinojus iš Pauliaus patirties – ši Tolimųjų Rytų šalis atrodė arčiau nei bet kada. Iš tikrųjų, kartais pagalvodavau, kad Paulius man tuo gyvenimo momentu kaip iš dangaus nukrito – lyg likimas mane reikiamu metu būtų pastūmėjęs išvykti į tą šalį, kur būsiu laiminga“, - apie planus išvykti plačiau pasakojo dabar jau 4 kurso studentė.

Kodėl Pietų Korėja?

Kodėl būtent Pietų Korėja taip sudomino studentę, vienareikšmiško atsakymo nėra. Elana pasakoja, kad ji linksta matyti šalis kaip asmenybes – visos labai skirtingos. Su kai kuriomis susibendraujama, „surezonuojama“, su kai kuriomis – ne.

„Mano širdies stygą virpina bendras Pietų Korėjos žmonių charakteris, bendra atmosfera būnant šioje šalyje, tarp šių žmonių. Aš nesu tokia kaip jie, bent jau man neatrodo, kad esu labai panaši į tuos žmones, jau vien todėl, kad esu vakarietė, tačiau žmogus neprivalai smarkiai tapatintis su kitos tautos atstovais, kad tau jie patiktų“, - svarsto Elana.

Tačiau keli Pietų Korėjos istorijos aspektai tikrai priverčia kitaip su susižavėjimu pažvelgti į šią šalį:
„Pasidalinsiu vienu dalyku, kuris iš tiesų žavi. Tikriausiai dar iš istorijos pamokų žinomas „stebuklas Reine“? Pagal šią frazę, reiškiančią drastišką ekonominį Vakarų Vokietijos atgimimą po Antrojo pasaulinio karo, buvo sugalvota frazė Pietų Korėjos valstybės raidos sėkmės istorijai - „Stebuklas ant Han upės“ (angl. – Miracle on the Han River). Po dramatiško ir alinančio Šiaurės ir Pietų Korėjos pilietinio karo pastaroji per mažiau nei pusę amžiaus sugebėjo iš 20 a. pirmoje pusėje buvusios Japonijos agrarinės kolonijos virsti viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir tapti pilna demokratija. Tai tikras žygdarbis.

Kalbant apie ekonomiką, pamenu, kaip vienas profesorius Korėjoje pasakojo: 1960-aisiais valstybei reikėjo pinigų ir todėl daug kvalifikuotų korėjiečių slaugytojų bei angliakasių vyko į Rytų Vokietiją, kur tuo metu buvo jų poreikis, statybininkai vyko į Vidurio Rytus. Taip pat korėjiečiai buvo valdžios skatinami ir remiami vykti į tam tikras Vakarų šalis kaupti technologijų „know-how“. Tai išties stulbinantis dalykas, kaip buvusi vien odos kremo kompanija „LG“ išsikovojo pasaulinės elektronikos gamybos lyderio poziciją. Taip pat ir mums visiems puikiai žinomas „Samsung“, kurio pagrindinis verslas seniau buvo... Cukraus gamyba!

Foto: Asmeninis albumas

Kalbant apie politiką, pastaruoju metu pasaulis nerimsta. Per žinias dažnai matome sukilusius protestuotojus įvairiuose pasaulio kraštuose, vienaip ar kitaip nepatenkintus esama situacija šalyje, valdžia, tačiau toli gražu ne visi jie atneša vaisių ir tai liūdina. 2016 m. tuometine savo prezidente (Park Geun-hye) nepatenkinti korėjiečiai buvo išėję į gatves ir galiausiai po metų ji buvo pašalinta iš pareigų. Ji buvo apkaltinta piktnaudžiavimu valdžia, dideliu korupcijos skandalu bei valstybės paslapčių išdavimu. Šis įvykis - teigiamas Korėjoje saugomos demokratijos ir įstatymų viršenybės pavyzdys“, - žiniomis dalijasi studentė.

Pasaulio diskusijų objektas – švietimo sistema

Pietų Korėjoje susiklosčiusios hierarchinės visuomenės, požiūrio į švietimą bei švietimo sistemos ypatumus atskleidžia tam sukurti korėjiečių serialas „SKY castle“ ir filmas „Prazitas“, laimėjęs garbingą „Oskaro“ apdovanojimą. Išsilavinimas Pietų Korėjoje tai – privilegija, nusakanti žmogaus ekonominę ir socialinę padėtį visuomenėje. Ši šalis puikuojasi TOP 5 valstybių reitinge pagal EBPO PISA (2018 m.) tyrimo rezultatus. Tačiau Pietų Korėja taip pat yra viena „pirmaujančių“ šalių pasaulyje ir pagal savižudybių skaičių. Elana plačiau pasakoja, kaip koreliuoja šie duomenys.

„Korėjoje yra privalomas, nemokamas pradinis išsilavinimas nuo 7 iki 12 metų. Pagrindinis išsilavinimas yra skirstomas į kategorijas: nuo 12 iki 15 m. (galime tai traktuoti kaip valstybės apmokamas „progimnazijas“) ir nuo 15 iki 18 m. („gimnazijas“). Kaip tik šiuo metu Korėjos valdžia palaipsniui laisvina vidurinių mokyklų („gimnazijų“) moksleivius nuo įvairių mokesčių – ateinančiais metais jos turėtų tapti visiškai nemokamos.

Apskritai kalbant, korėjiečiams mokslas yra ne pareiga, o privilegija, todėl išsilavinimas yra itin vertinamas, gerbiamas ir jo trokštama siekti. Mokytojo profesija yra prestižinė – pedagogams būtina turėti bakalauro laipsnį, jie gauna gana gerą atlyginimą.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Deja, Pietų Korėja yra liūdnai pagarsėjusi savo „švietimo karštine“. Manija mokytis yra kažkuria dalimi susijusi ir su kita šios šalies statistika: gan aukštu savižudybių skaičiumi pasaulio mastu. Turbūt daug ką pasako tai, kad per nacionalinę egzaminų dieną šalyje netgi neskraido lėktuvai... (Tuo metu aš pati kažkurį valstybinį brandos egzaminą laikiau, už langų garsiai parpiant žoliapjovei). Korėjiečiams švietimas yra kertinis socialinio mobilumo jų visuomenėje garantas sau ir savo šeimai, „vartai“ į viduriniąją klasę.

Vieno geriausių universiteto baigimas žymi aukštą socioekonominę padėtį, daug žadančių vedybų bei prestižinės „baltųjų apykaklių“ karjeros kelio perspektyvas. Todėl konkurencija stojant į geriausius šalies universitetus – milžiniška. Neįstojęs jaunas žmogus gali itin nuvilti savo tėvus, save, netgi užtraukti savo šeimai negarbę. Kaip suprantate, spaudimas ir stresas – didžiulis, mokymosi – per akis, nuovargis kaupiasi, laisvu laiku – „kalk, arba atsiliksi nuo kitų“. Tad nekeista, jog Korėjoje tėvų prioritetas yra suteikti kuo geresnį išsilavinimą savo vaikams. Pasiturintieji į tai investuoja daug pinigų, tačiau ne visi gali sau leisti krūvą papildomų privačių užsiėmimų aukščiausiems rezultatams pasiekti – tad vyrauja socioekonominė švietimo galimybių nelygybė. O kažkada seniau privatūs korepetitoriai Korėjoje išvis buvo uždrausti... Neilgam.

Tarp kitko, „švietimo karštinės“ problema yra satyriškai aktualizuojama labai gerai įvertintame korėjiečių seriale – „SKY castle“, kurį rekomenduočiau pažiūrėti, o socialinio mobilumo stoka bei įvairūs kiti korėjiečių visuomenei būdingi dalykai vaizduojami šiemet „Oskarą“ laimėjusiame „Parazite“ – nuostabus filmas, kuri pažiūrėti kviečiu kiekvieną“ ,- Pietų Korėjos švietimo sistemos subtilybes ir spragas pažymi TSPMI studentė.

Keldamas klausimus dėstytojui – ginčiji jo autoritetą

Kiekvienas studijuojantis Lietuvoje, neleis sumeluoti, jog diskusijos, kuriose atsiskleidžia skirtingos nuomonės, požiūriai, pateikiami argumentai – skatinamos. Dėstytojai paskaitos pabaigoje ar užbaigdami tam tikrą temą, visada ištaria auksinę frazę: „Ar turite klausimų?“. Pietų Korėjoje, atviras nesutikimas su dėstytoju bei atkaklus prieštaravimas jam, gali būti tapatinamas su nepagarba ir autoriteto neigimu. Be to, patys studentai dažnai yra nepatenkinti bendramoksliais, kurie keldami klausimus, gaišina užsiėmimo laiką, kada privalu spėti išklausyti numatytą mokymosi medžiagą – nenorima (netgi bijoma) atsilikti. Todėl korėjiečiai nepasižymi aktyvumu užsiėmimų metu – jie labiau klausytojai, „sugeriantys“ informaciją, o ne dalyviai.

„Žinoma, nesakau, kad šie dalykai yra absoliutus tabu, be to, mano kursuose, kurie visi vyko anglų kalba, korėjiečius studentus papildomai varžė nedrąsumas reikštis anglų kalba, o ir pati aplinka buvo kitokia – multikultūrinė – korėjiečiai mokėsi kartu su mainų studentais iš pačių įvairiausių šalių. Ir visgi, kaip žinia, Vakarų universitetai labiau pasižymi atvirumu, paprastesniu bendravimu su dėstytojais kaip su sau lygiais, nei hierarchinėje korėjiečių visuomenėje“.

Foto: Asmeninis albumas

Nenumaldomas smalsumas

Elana, paklausta, kas ją labiausiai nustebino Pietų Korėjoje – atsakymo neturėjo, kadangi vyko pasiruošusi, pasisėmusi visos reikalingos infomacijos apie žmones, kultūrą ir gyvenimo būdą. Tačiau ką gali, ta perspėti visus, dar nebuvusius Pietų Korėjoje, kad gali sulaukti daug dėmesio viešose erdvėse.

„Jei JAV yra multikultūrinis katilas, tai Korėjoje – labai nedaug užsieniečių. Tai iki šiol yra kultūriškai ir etniškai ganėtinai homogeniška visuomenė, o ypač senesni žmonės (tarp jų ir jaunimo yra didelis kartų skirtumas), yra „nelabai matę pasaulio“. Todėl visi tiriantys žvilgsniai bei spoksojimai – iš nuoširdaus susidomėjimo, juk tai – natūralus ir suprantamas dalykas. Galbūt kažkam tai kiek nemalonu, irgi suprantama, tačiau man asmeniškai tai nesukėlė jokio diskomforto. Su tokiomis patirtimis susiję mano prisiminimai – vien jaukūs ir šilti“, - patirtimi dalinasi Elana.\

Foto: Asmeninis albumas

Svarbiausia...

„Mano galva, turbūt svarbiausi yra du dalykai. Pirma, netingėti ir susižinoti kuo daugiau: apie šalies kultūrinius ypatumus, kaip dera elgtis viešose vietose ir būti pagarbiems su vyresniaisiais, bei išmokti pagrindinius žodžius/frazes jų kalba. Tai– elementari pagarba. Na, ir galiausiai, palinkėčiau būti atviriems. Tai labai svarbu keliaujant. Su atvirumu kitokioms kultūroms ateina ir didesnis pažinimas, plečiasi supratingumas, tai vienaip ar kitaip turtina žmogų“, - sako Elana.