Keimada Grandės sala, Brazilija

Šis „nuostabusis“ sausumos lopinėlis, apaugęs vešlia atogrąžų augmenija, tėra vos per 35 kilometrus nutolęs nuo kurortinio Santoso miesto San Paulo valstijoje. Vis dėlto saloje nėra nei šurmuliuojančių paplūdimių, nei prabangių viešbučių. Keimada Grandėje knibždėte knibžda gyvatės kaisakos, kurių nuodai kaipmat suparalyžiuoja suaugusį žmogų.

Praeito amžiaus pradžioje brazilų verslininkai pamėgino įveisti čia bananų plantaciją, bet darbininkus nuolatos atakavo gyvatės, todėl tos minties buvo atsisakyta.

Šiandien saloje tarpsta daugiau nei 5 tūkst. nuodingųjų roplių. Natūralių priešų jie čia neturi.

Retai į Keimada Grandę užsukantys turistai plukdomi valtimis, laikantis saugaus atstumo nuo gyvačių karalijos. Jiems pasakojamos legendos apie saloje neva paslėptus piratų lobius.

Foto: Vida Press

Grinjardas, Škotija

Pavienė sala netoli Kaledonijos kitados buvo laikyta pavojingiausia vieta Žemėje. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Grinjardas buvo paverstas biologinio ginklo – juodligės – bandymų poligonu. Programai sužlugus, teritoriją buvo bandyta valyti formaldehidu ir nukasant paviršinį dirvos sluoksnį. 9-ojo praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje į Grinjardą buvo atvežta avių ir nė viena iš jų neužsikrėtė mirtina liga, todėl vyriausybė oficialiai paskelbė, kad sala tapo saugi.

Deja, visai neseniai archeologai salos grunte ir vėl aptiko juodligės sporų, todėl Grinjardas niekaip negalėjo tapti turistų lankoma vieta.

Foto: Vida Press

Ayerso uola, Australija

Garsioji Uluru uola, kaip ją vadina aborigenai, susiformavo daugiau nei prieš 680 mln. metų, kaip seisminių procesų rezultatas. Tiesa, vietos gyventojai tiki, kad vienišas kalnas simbolizuoja liūdesį dėl priešistoriniais laikais prasiautusių tarpgentinių karų aukų.

Aplink Ayerso uolą ir dabar gyvena nemažai tenykščių gyventojų, ilgą laiką aršiai kovojusių prieš į šią vietą plūstančius turistus, trokštančius pamatyti įstabų gamtos stebuklą. Galų gale, valdžia ištiesė ranką aktyvistams: nuo 2019 metų sausio ekskursijos į Uluru yra uždraustos.

Foto: Vida Press

Isės šventykla, Japonija

Isės mieste stovinti Ise-dzingū – pati žinomiausia sintoistų šventykla Tekančios saulės šalyje. Laikantis tradicijų, kas dvidešimt metų ji sugriaunama, o tada vėl atstatoma. Šiuo metu kompleksą sudaro dvi šventyklos: vidinė Naikū, skirta saulės dievybei Amaterasu, ir išorinė Gekū, skirta maisto, aprangos ir namų dievybei Tojukei Okami.

Turistams leidžiama vaikštinėti po nuostabų parką, tačiau užeiti į šventyklą jiems draudžiama. Lankytis japonams šventame objekte gali tik aukščiausio rango šventikai ir imperatoriškosios šeimos nariai.

Foto: Vida Press

Šiaurės Sentinelų sala, Indija

Formaliai ši nedidelė Bengalijos įlankos sala priklauso Indijai, bet šalies vyriausybė nėmaž nesikiša į daugiau nei tūkstantį metų salą užėmusių aborigenų gyvenimą.

Salos gyventojai nepalaiko jokių ryšių su išoriniu pasauliu ir žvelgia į jį kaip į priešišką bei ypač pavojingą. Iš dalies jie teisūs: medikai įsitikinę, kad vietos žmonės nėra atsparūs daugeliui šiuolaikinių ligų.

2004 metais, po galingo cunamio, Indijos kariai nutarė patikrinti, ar čiabuviai atsilaikė. Tačiau po to, kai virš salos praskridęs sraigtasparnis buvo apšaudytas strėlėmis, tolesnių bandymų užmegzti ryšį su tenykščiais Indijos valdžia atsisakė. Maža to, vadovaujantis Indijos įstatymais, bet kam, mėginančiam sutrikdyti savanorišką salos gyventojų izoliaciją, gresia kalėjimo bausmė.

Foto: Vida Press