Nepaisydama artimųjų atkalbinėjimų ir nuogąstavimų lietuvė leidosi į svajonių kraštą ir pasidalijo savo įspūdžiais. Per 17 dienų kelionę Emilija troško naujų pažinčių, susipažinti su šalies kultūra ir pamatyti išskirtinių vaizdų. Pasak pašnekovės, visa tai padaryti pavyko su kaupu. Lietuvė netgi dalyvavo garsiajame Rio de Žaneiro karnavale, bet apie viską nuo pradžių.
− Papasakokite, kaip kilo idėja vienai keliauti į Braziliją.
− Sausio pabaigoje lankiausi pas draugus Mauricijuje, tačiau, likus kelioms dienoms iki kelionės namo, supratau, kad noriu dar prasitęsti atostogas. Iš pradžių svarsčiau apie Filipinus, nes ten turiu draugų ir viskas būtų vykę paprasčiau, bet panaršiusi „Skyscanner“ programėlėje radau pigius bilietus į Braziliją. Iškart kilo mintis: „noriu“, o apie pandemiją tuo metu nieko negirdėjau, tik sekiau situaciją Kinijoje.
− Kiek laiko planavote kelionę?
− Vasario pradžioje nusipirkau bilietus iš Milano į Braziliją. Turėjau vos 5 dienas susiplanuoti 16 dienų kelionę! Po viešnagės Brazilijoje, vasario 27 dieną, turėjau skristi į Milaną. Ten planavau pabūti dar 5 dienas, bet koronavirusas sujaukė mano planus.
Kelionės bilietai kainavo 620-650 Eur, o visa kelionė atsiėjo vos 1100 eurų.
Pasirengimas kelionei į Braziliją buvo paprastas: įsigijau kelionės draudimą, konvertavau pinigus, ieškojau nakvynės vietų, domėjausi transporto maršrutais, vietomis, kurias norėčiau aplankyti, artimiausia Lietuvos ambasada, pasidariau paso kopijų.
Norėjau kuo daugiau pamatyti, pakeliauti po Braziliją, todėl nakvynę Rio de Žaneire užsisakiau 5 dienoms su galimybe pratęsti.
− Brazilija nėra laikoma pačia saugiausia šalimi merginai keliauti vienai. Kodėl nusprendėte keliauti viena? Ar jautėtės saugi?
− Prieš išvykstant daug žmonių mane atkalbinėjo nuo šios kelionės. Jie jaudinosi dėl mano saugumo, sakė, kad galiu nebesugrįžti, nes yra girdėję tokių atvejų. Vis dėlto, save laikau gana drąsia, todėl tai buvo tarsi iššūkis.
Be to, esu jau pripratusi keliauti viena ir žinau, kokių taisyklių reikia laikytis keliaujant, bet Brazilija man buvo ypatinga. Vos išlipusi iš lėktuvo, bandžiau per programėlę išsikviesti taksi, bet nepavyko. Tada pradėjau kalbinti žmones ir po 30 minučių pavyko surasti oro uoste dirbantį vaikiną, kuris man iškvietė taksi.
Pavažiavę 10-15 km nuo oro uosto, sustojome kamštyje ir išvydome neįtikėtiną vaizdą – apvirtęs autobusas, o iš visų pusių jį apsupusi policija su snaiperiais. Pasijaučiau kaip kokiame veiksmo filme, negalėjau patikėti, kad tai vyksta vos už kelių metrų nuo manęs. Taksistas pasakojo, kad turistinį autobusą užpuolė vietinė plėšikų gauja ir dabar paleidžia turistus. Tai išgirdusi dar labiau priglaudžiau savo kuprinę ir skaičiavau minutes iki svečių namų. Tuo momentu pasijutau labai nesaugiai.
Neslėpsiu, per visą kelionę mane varžė baimė būti apvogtai, bet viskas baigėsi gerai.
Žinoma, gaila, kad nepavyko padaryti daug nuotraukų, nes buvau perspėta, kad galiu greitai netekti telefono.
− Kokį įspūdį jums paliko vietiniai, su kuriais teko susidurti, bendrauti?
− Vietiniai pasirodė draugiški ir malonūs. Vienintelė problema buvo kalba, nes retas gebėjo kalbėti angliškai. Kavinėse naudojau verbalinę komunikaciją – kūno kalbą. Labiausiai įsiminė situacija, kai klausiau, ar turi vištienos patiekalų, tad teko skleisti vištos garsus ir vizualiai rodyti, kas tai yra. Prajuokinau visą personalą, bet galiausiai jie mane suprato.
Vieną dieną užėjau į sportinių batų parduotuvę, nes manieji jau buvo nudilę. Ten susipažinau su parduotuvės vadovu ir jis ne tik pritaikė nuolaidą mano išsirinktiems batams, bet ir padėjo toliau man planuoti kelionę, įsigyti SIM kortelę. Jis sakė, kad, kai kitą kartą viešėsiu Brazilijoje, galėsiu apsistoti su jo šeima name prie Rio de Žaneiro.
− Kokie iššūkiai pasitiko kelionėje?
− Pirmas 3 dienas Rio de Žaneire buvo labai prastas oras. Lijo, buvo vėjuota, tad veiklos nebuvo daug. 4 dieną, kai reikėjo persikelti į kitą nakvynės vietą, pajutau, kad skauda gerklę, pakilo temperatūra, kosėjau – buvo sunku pajudėti iš lovos. Nuėjau į vaistinę ir ten gavau antibiotikų, kuriuos reikėjo gerti kas 6 valandas. Po dviejų dozių naktį pradėjau vemti, veidas ir liežuvis išbalo. Negalavau visą naktį, o ryte vos pavilkdama kojas nuėjau pas administraciją.
Prašiau, kad iškviestų greitąją pagalbą, bet to padaryti nepavyko, nes tuo metu centre vyko Rio De Žaneiro karnavalas... Administratorė nubėgo į vaistinę, pripirko man vaistų, bet po jų pasidarė dar blogiau. Teko prasitęsti viešnagę viešbutyje iki tol, kol pasidarys geriau.
Pravėmiau 7 dienas, numečiau apie 5-7 kg. Blogiausia, kad negalėjau nieko valgyti, o kaskart, kai atsigerdavau vandens, būdavo dar blogiau. Tuo metu maniau, kad namo nebegrįšiu. Tik dešimtą kelionės dieną atsigavau, sėdau į autobusą ir keliavau į kitą miestelį.
− Šiuo metu Brazilijoje fiksuojama labai daug koronaviruso atvejų. Kokia situacija buvo jūsų kelionės metu?
− Tuomet šalyje nebuvo nė vieno atvejo, todėl grėsmės nejaučiau. Gyvenimas virė, o žmonių buvo labai daug, nes tuo metu vyko Rio De Žaneiro karnavalas.
− Kur nakvojote?
− Nakvojau 4 skirtinguose svečių namuose, kur viename kambaryje miega po 4, o kartais ir 8 žmones. Visuose nakvynės namuose buvo įskaičiuoti pusryčiai (arbata, kava, desertai, vaisiai). Per visą kelionę nakvynei išleidau maždaug 200 eurų.
− Gal aplankėte vietų, kurios būna nepažymėtos jokiuose turistų vadovuose?
− Man labai patiko Parati miestelis, nuo Rio de Žaneiro nutolęs 270 km. Kelias miestelio link vedė per kalnus, tad nuostabūs vaizdai mane pakerėjo. Važiavau apie 5 valandas, bet norėjau, kad kelionė tęstųsi dar ilgiau. Be to, pirmą kartą gyvenime važiavau autobusu, kuriame galima išsitiesti kaip ant minkštos sofos.
Parati miestelis man patiko labiau nei didmiestis. Jis pasirodė mažas ir jaukus, plytomis grįstomis gatvelėmis.
Ten praleidau paskutines 6 dienas kelionės dienas. Susipažinau su vietiniais, kurie mane nemokamai pavežiojo po apylinkes, parodė žemėlapiuose nepažymėtus krioklius, takelius. Žygiavome miškais ir, kas smagiausia, nebuvo jokių uodų ar kitokių didesnių vabalų, visur švaru ir gražu.
