Ši miniatiūrinė sala tapo namais vienai didžiausių pasaulyje padūkėlių kolonijų. Perėjimo laikotarpiu, kuris tęsiasi nuo balandžio iki rugsėjo, maždaug 39 tūkst. šių paukščių porų (tai sudaro 10 proc. pasaulinės jų populiacijos) susisuka lizdus šiauriniame salos pakraštyje. Todėl kaip tik šią salos pusę dengia storas paukščių mėšlo, vadinamo guanu, sluoksnis, suteikiantis salai būdingą beveik baltą spalvą. Iš tolo sala panėšėja į vandenyne plūduriuojančią bandelę, apibarstytą cukraus pudra, tačiau prie jos artėjant, kylantis dvokas darosi sunkiai pakeliamas.
Grasholmo sala sudaryta iš bazalto, vulkaninės kilmės uolienos. Manoma, kad anksčiau Grasholmas buvo prisijungęs prie Skomerio salos, bet per paskutinį ledynmetį nuo jos atsiskyrė.
Dar XVI a. pabaigoje čia skraidė dešimtys tūkstančių tikrųjų mormonų, tačiau dabar šių paukščiu neliko nė vieno. Dabartinis salos dirvožemis visiškai netinka urvams, kuriuos mormonai išsirausia. Matyt, todėl jie persikėlė į Skomerio ir Skokholmo salas.
Šiuo metu salą yra kolonizavę padūkėliai. Gali būti, kad ankstesniais jų namais buvo Landžio sala. Grasholmo teritorija tesiekia 22 akrus, bet joje paprastai bazuojasi ne mažiau kaip 80 tūkst. padūkėlių ir dar jų jaunikliai. Be padūkėlių čia galima pastebėti ir laibasnapių narūnėlių, paprastųjų alkų, tripirščių kirų bei kuoduotųjų kormoranų.
Pirmą kartą padūkėlių saloje buvo pastebėta 1860 ir 1872 metais. Lizdus tada čia buvo susisukusios 12 porų. Iki paskutinio užpraeito amžiaus dešimtmečio salos padūkėlių populiacija pagausėjo iki 200 ar netgi dar daugiau porų, o 1905 metais Kardifo gamtininkų draugija užregistravo 300 čia perinčių porų. Nuo to laiko padūkėlių populiacija stabiliai didėjo.
Paukščiams nuolatos tenka būti ypač arti vieniems kitų. Tarpusavy jie bendrauja skleisdami tam tikrus garsus ir demonstruodami konkrečias pozas. Virš salos galima pamatyti tūkstančius į orą pakilusių padūkėlių. Iš didžiulio aukščio jie staigiai leidžiasi prie vandens ir panyra, kad susigautų žuvies. Paukščių skleidžiamų garsų kakofonija yra tiesiog kurtinanti.
Įdomu tai, kad dėl guano poveikio nunyko tankiai salą apžėlusi žolė ir dabar galima pamatyti archeologinių liekanų, bylojančių apie geležies amžiuje ir ankstyvaisiais viduramžiais čia buvusias gyvenvietes.
