Tai buvo vienintelis nemalonus epizodas visos kelionės metu.

Visi globojo turistus

Pasisveikinimas buvo kur kas malonesnis nei atsisveikinimas. Viskas prasidėjo Bogotos oro uoste. Kelyje į miestą mus lydėjo ir globojo keli vietiniai gyventojai, nors niekieno pagalbos mes neprašėme – jie patys, išvydę aplinką tyrinėjančias turistų akis, siūlėsi padėti, patarti ir net palydėti.

Svečių namuose mus pasitiko miela administratorė. Kai paklausiau, ar saugu išeiti iš viešbučio vėlų vakarą, ji pasakė, kad štai ten, į kairę, kur parkas, nereikia eiti, o štai į dešinę, kur senamiestis, galima. Ji pati palydėjo iki restorano, kad po kelionės galėtume pavakarieniauti. Restoranas buvo jaukus, personalas paslaugus, o maistas gardus. Aplink buvo daug judrių senamiesčio gatvelių, kuriose „tūsinosi“ jaunimas.

Per trumpą kelionę iš oro uosto iki viešbučio mums savanoriškai pasisiūlė padėti 6 žmonės. Nė vienoje kitoje šalyje nesame sulaukę tiek daug dėmesio!

Kolumbiečiai – labai mieli žmonės, jie nori parodyti, kokie yra draugiški, kokia atvira jų šalis turistams. Nes juk ne paslaptis, kad Kolumbija turi kriminogeniškos valstybės įvaizdį, tik nedaugelis drįsta ten keliauti.

Dvi Prancūzijos vienoje

Keliauti po šalį nutarėme automobiliu, nes Kolumbija yra didelė valstybė (1,14 mln. kv. km), beveik dvigubai didesnė už pačią didžiausią Europos valstybę Prancūziją (643 tūkst. kv. km). Ją skalauja du vandenynai – Ramusis ir Atlanto, pakrančių ilgis siekia 3 208 kilometrus, o didžiojoje šalies dalyje stūkso Andų kalnai.

Foto: Valdas Valiukevičius

Šalyje yra 43 nacionaliniai gamtos parkai, keliasdešimt vietovių, pažymėtų kaip „privalomos aplankyti“, tad planuodami kelionę suvokėme, kad čia tikrai nenuobodžiausime. Supratome, kad jeigu važiuosime autobusais, nieko nespėsime pamatyti. Tad iš vietinės kompanijos „Localiza“ išsinuomojome automobilį. 28 doleriai už parą – tiek kainavo „Chevrolet Surf“, europietiškos „Opel Corsa“ analogas. Automobiliukas su 1,3 litro 75 AG varikliu ir mechanine pavarų dėže nebuvo eiklus žirgas, kalnų keliuose džiuginantis vairuotojo širdį. Tačiau važiuoti galima, skubėti niekur nereikėjo, nors maršrutą numatėme netrumpą – pirmiausia nuo Bogotos važiavome Brazilijos link, po to pasukome Ekvadoro link ir iš pietinės dalies važiavome į šiaurę.

3 700 kilometrų – tokį atstumą įveikėme per dvi savaites. Važiavimo tempas nebuvo didelis, mat daugybė kelių yra kalnuose, juose daug greičio apribojimų. O jeigu priekyje važiuoja lėtas krovininis automobilis arba autobusas, tuomet eismas vos juda.

Jie nė vienas nerodo posūkių

Šalyje yra ir gana greitų magistralių, kur galima pasimėgauti greičiu. Nors niekur neskubėjau ir važiavau gana lėtai, grožėdamasis aplinka, per dvi savaites mane aplenkė gal tik pora automobilių. Beje, abu jie buvo „Audi RS4“. Kolumbiečiai nėra karštakošiai vairuotojai. Jie nelaksto kaip išprotėję. Yra tik viena masinė problema – bene 80 procentų vairuotojų nerodo posūkių signalų. Važiuodamas mieste turi stebėti gretimo automobilio priekinį ratą, kada jis netikėtai pasisuks, kad spėtum užleisti kelią. Tiesa, dar reikia įprasti prie gausybės „antraeilininkų“. Niekas jais nesipiktina, tiesiog aplenkia iš dešinės. Taip yra visose Centrinės Amerikos šalyse.

Šalies keliuose įrengti greičio matuokliai. Daugelis jų yra miestų gatvėse. Užmiesčio keliuose ne vienąsyk teko matyti kelių policijos ekipažus su mobiliais greičio matuokliais.

Foto: Valdas Valiukevičius

Vakarop keliuose atsiranda daugybė policijos postų. Jie automobilius tikrina pasirinktinai. Tad naktį geriau nevažiuoti ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kad teks gaišti laiką ir bandyti bendrauti su angliškai nekalbančiais pareigūnais. Mus sustabdė du kartus, tačiau pamatę, kad esame užsieniečiai, išsyk paleido. Dažnai kartu su policija dirba ir kariškiai. Veidus paslėpę po kaukėmis, rankose laikantys automatinius ginklus – šie vyrai atrodo gana įtikinamai.

Ar Kolumbija yra saugi?

Ar Kolumbijoje jautėmės nesaugūs? To dažnai klausia žmonės. Visokių epizodų būta kelionėje, tačiau grėsmę jausdavome labai retai.

Kelionės metu buvo vietų, kur nesinorėjo sustoti. Vienąsyk važiuodami Cali miesto link užtrukome labai prastame kalnų kelyje – ėmė temti. Pradėjome ieškoti nakvynės. Užsukome į pakeliui esantį miestelį ir ėmėme dairytis viešbučio. Tačiau važiuodami šio miestelio pagrindine gatve supratome, kad reikia iš čia kuo greičiau dingti. Gatvėje buvo pilna piktų vyrukų, kurie nustebusiais žvilgsniais nulydėdavo mūsų automobilį. Pažįstate tą jausmą? Na, panašiai kaip filmuose apie Amerikos blogiukus, apie Amerikos miestų rajonus, kuriuose nerekomenduojama lankytis. Tokį jausmą esu patyręs Bogotoje ir Medeline, viename kitame Pietų Afrikos mieste. Įvažiavęs supranti, kad reikia skubiai išvažiuoti uždarius langus, nuleidus akis, kitaip geriausia pabaiga – akmenys į langus, blogiausia – šūviai į tavo automobilį.

Foto: Valdas Valiukevičius

Nakvynė už 7 dolerius dviem

Minėtą naktį nakvynę radome nedideliame pakelės motelyje šalia didelės degalinės ir aikštelės, pilnos sunkvežimių. Mus svetingai sutiko du administratoriai. Ir pritrenkė nakvynės kaina – 7 doleriai už dvivietį kambarį. O kambarys – kaip kambarys: švari dvigulė lova, televizorius, dušas, tualetas. Vaikinai parodė, kur saugiai pastatyti automobilį, ir mes puikiai išsimiegojome.

Tai buvo pigiausia nakvynė per visą kelionę. Tiesa, panašiai mokėjome ir Tieradentro gamtos parke. Šis parkas mums paliko įdomų įspūdį. Kelias iki jo buvo dieviškai gražus, besiraitantis palei upę. Krantai statūs, uolėti, upė driekėsi slėnyje tarp Andų kalnų, matėsi labai labai toli. Tačiau kelias buvo tuščias, per dieną sutikome vos kelis automobilius.

Foto: Valdas Valiukevičius

Džiunglėse valdo revoliucionieriai

Pabaigoje reikėjo pakilti į kalnus. Ten prasidėjo tai, ką mes pavadintume bekele. Nenorėdami sulaužyti automobilio, judėjome gal tik 20 km/h greičiu. Pakeliui matėsi užrašai FARC. Ši santrumpa reiškia Revoliucinės ginkluotosios Kolumbijos pajėgos. Tai radikali karinė grupuotė, veikianti šalyje nuo 1964 metų ir kontroliuojanti kai kurias teritorijas. Į vieną jų patekome ir mes. Gal dėl to keliai buvo tokie tušti. Kai atvykome į parko centrinį kaimelį, čia irgi buvo labai tylu, nesimatė turistų. Vietiniai gyventojai apie FARC pasakojo nenoriai. Supratome, kad ši grupuotė dažnai blokuoja kelius, keldama savo reikalavimus vyriausybei. Vietiniai gyventojai sakė: „FARC kariai turistų neliečia, būkite ramus!“

Tačiau interneto šaltiniai bylojo žiauriau. Karinė grupuotė, kurioje buvo priskaičiuojama keliasdešimt tūkstančių narių, garsėjo grobimais, išpirkų reikalavimu, turto prievartavimu ir narkotikų platinimu. Nuo jų rankų žuvo daugybė civilių gyventojų. Teigiama, kad FARC metinės pajamos siekdavo apie 300 milijonų dolerių.

Foto: Valdas Valiukevičius

2016 metais FARC pasirašė taikos sutartį su Kolumbijos prezidentu ir pora metų gyveno taikoje. Tačiau pernai FARC atgimė. Jie paskelbė, kad Vyriausybė nesilaiko susitarimų, dėl to jie vėl imasi ginklų. Tai sužinojome priešpaskutinę mūsų kelionės dieną, kai FARC išplatino agresyvų pranešimą. Jame buvo skelbiama, kad FARC kaltina Vyriausybę priimtų susitarimų laužymu, dėl to nuo rytojaus tris dienas blokuos šalies kelius. Per užkardas bus praleidžiami tik greitosios pagalbos automobiliai.

Tuo metu, kai pasirodė šis pranešimas, mes buvome 400 kilometrų nuo oro uosto. Žinia vertė sunerimti, tačiau tuo metu viešbutyje pusryčiavę olandai atsivertė savo URM tinklalapį ir čia rado informaciją su žemėlapiu, rodančiu, kad FARC veiksmai numatomi šalies pietuose, o mes tuo metu buvome šiaurėje. Atsidariau Lietuvos URM puslapį, bet čia apie tai nebuvo jokios informacijos.

Taigi oro uostą pasiekėme sėkmingai. Be problemų atidavėme automobilį, nuomos kompanija nepriskaičiavo jokių baudų ir mūsų neapgavo, kas yra reta šioje verslo srityje.

Foto: Valdas Valiukevičius


Fermose ir šventyklose

Kelionę pradėjome nuo Bogotos senamiesčio, kuris yra labai žavus. Čia daugiausiai vienaukščiai pastatai, beveik visi jie išmarginti piešiniais. Ir išmarginti ne vaikiškomis teplionėmis, o labai gražiais piešiniais. Vaikščiodami po senamiestį matėme dailininkus, tapančius sienas. Gražios sienos buvo ne tik Bogotoje, bet ir kituose miestuose.

Virš Bogotos senamiesčio kyšo du kalnai. Ant vieno jų yra Gvadelupės šventykla ir miesto apžvalgos aikštelė, į kurią kelia keltuvai. Ant kito kalno stovi kryžius. Dėl to mieste orientuotis labai lengva, savą kryptį visada atrasi žiūrėdamas į šiuos du kalnus. Bogotoje oras buvo gana malonus, lietuviškas, apie 18 laipsnių šilumos, nes šis miestas yra 2 000 metrų aukštyje. Tuo metu žemiau esančiuose rajonuose temperatūra siekė per 30 laipsnių.

Bogotoje pabuvoję pora dienų, smagiai dingome tolyn nuo civilizacijos. Mat skubėjome išvykti prieš savaitgalį. Internetas skelbė, kad savaitgaliais Bogotą užplūsta dviratininkai, kai kurios gatvės būna uždarytos.

Išvykę iš Bogotos nutarėme aplankyti kalnakasių šachtose įrengtas šventyklas, o po to važiuoti į vieną gražesnių apylinkių miestų – Vilja de Lejva.

Foto: Valdas Valiukevičius

Buvusiose Nemocono druskos kasyklose įrengtas muziejus pasakoja šių kasyklų istoriją, stebina gamtos architektūra iš druskos kristalų, čia įrengtos šventyklos. O ir pats Nemocono miestelis yra labai jaukus ir nebrangus. Pakeliui į Vilja de Lejva radome pakelės motelį ir sustojome nakvynei. Tai fermerių šeimos užeiga. Įsikuriame labai stilingai įrengtame kambaryje, kuriame nepatiko tik vienas dalykas – kambario pavadinimas „Siberia“. Malonūs motelio šeimininkai mus pavaišino puikiais pusryčiais, o tuomet grožėjomės apylinkėmis, draugavome su trimis šeimininkų šunimis, apžiūrėjome ožkas, lamas, kitus gyvūnus.

Kitą dieną nuvykome į Vilja de Lejva. Pakeliui supratome, kad esame kolumbietiškoje Suvalkijoje. Šiame krašte labai išvystytas žemės ūkis. Visur didelės fermos, daug technikos, gyvulių, didelės plantacijos. Aplink Vilja de Lejva buvo labai daug gražių prabangių namų, brangių automobilių – visiškai kitoks vaizdas nei šalies sostinėje. Pats miestelis labai gražus, ispaniškos architektūros palikimas su dideliu vienaukščiu senamiesčiu, kuriame daugybė jaukių kavinių, restoranų, viešbučių. Aplink miestą nemažai pramogų – pasivažinėjimai keturračiais motociklais, muziejai, gamtos parkai. Gaila, kad mūsų kelionės laikas buvo ribotas ir tame regione galėjome pabūti tik porą dienų.

Foto: Valdas Valiukevičius

Dviratininkų sekmadienis

Išvykę iš Vilja de Lejva judėjome žemyn, Ekvadoro link. Pakeliui vėl turėjome kirsti Bogotos miestą. Supratome, kad pervažiuoti 10 milijonų gyventojų miestą bus gana sudėtinga, tačiau nesupratome, ką reiškia pasakymas „Bogotoje populiaru savaitgaliais važinėtis dviračiais“.

Priartėję prie miesto per 50 kilometrų išvydome pirmąsias dviratininkų grupes. Mynė visi, kas galėjo, kas ką turėjo. Važiavo vaikai, važiavo jų tėvai ir seneliai. Vieni mynė labai modernius dviračius, buvo apsirengę madingais dviratininkų drabužiais. Kiti apsirengę bet kaip.

Kai kurias grupes lydėjo moterys, vairuojančios automobilius. Gal tai darė dėl grupės saugumo, o gal vežė gėrimus ar užkandžius. Artėjant prie miesto dviratininkų gausėjo, ir Bogotoje jau atrodė, kad čia vyksta daugiamilijoninis dviračių maratonas.

Už Bogotos išsukęs į kalnų kelią keiksnojau dviratininkus. Mat siauruose kalnų keliukuose sunku aplenkti dviratininkų grupes, taigi mano greitis dėl to akivaizdžiai sulėtėjo.

Lietuviai, pasiklydę dykumose

Po Bogotos pirmasis mūsų tikslas – Tatakoa dykuma. Važiuojame kalnuotomis, žaliomis vietovėmis, šalia teka upė – net sunku įsivaizduoti, kad artėjame prie dykumos. O ji nedidelė, 330 kvadratinių kilometrų. Automobiliu gali pervažiuoti per keliasdešimt minučių. Tačiau norisi važiuoti lėtai, kas pora kilometrų sustoti, išlipti, apeiti ratą, nepaisant slegiančio dykumos karščio. Viena dalis dykumos vadinasi raudonoji, kita – pilkoji, ir abi jos savitai gražios. Beje, tai reta vieta, kur už apsilankymą niekam nieko nereikia mokėti. Dienos pabaigoje pasiklystame dykumoje ir gauname šiek tiek adrenalino, ieškodami savo automobilio.

Foto: Valdas Valiukevičius

Kelionės pabaigoje apsilankėme kitoje, La Gvachiros dykumoje, esančioje bene 1 300 kilometrų į šiaurę, pasienyje su Venesuela. Ši dykuma kur kas didesnė, jos plotas 25 000 hektarų. Giliai į dykumą lįsti jau nebuvo laiko, tad pamaklinėjome pakraščiuose, pabuvome skurdžiuose ir labai šiukšlinuose žvejų miesteliuose. O gamta čia labai graži – smėlio dykumas keičia smėlio kalnai, krentantys žemyn vandenyno pakrantėje. Vietovė gana paslaptinga, joje lankosi nedaug turistų. Atbaido ne tik purvas ir skurdas, bet ir pavojus. Ne vienąsyk turistų autobusai buvo apšaudyti, kai vietiniai stojo į kovą su tarptautinėmis turizmo kompanijomis dėl įtakos šiame regione.

Paslaptingoje dykumoje vyksta paslaptingi dalykai. Teigiama, kad apie 30 procentų kokaino ir heroino iš Kolumbijos iškeliauja būtent šiuo keliu, per La Gvachiros dykumą, Dominykos salas į Jungtines Amerikos Valstijas. Tame dalyvauja ir FARC kovotojai. Apie 250 organizacijos narių „dirba“ narkotikų tiekime iš Venesuelos per Kolumbiją į Ameriką. Tad nenustebau, kad dar prieš įvažiuojant į dykumą keliuose buvo daug kontrolės postų, kuriuose budėjo labai rimtai ginkluoti pareigūnai.

Nuvažiavus keliasdešimt kilometrų nuo šios ribos, prasideda Karibų kurortai. Čia gali rasti visiškai atkampių nedidelių viešbutėlių, kuriems vieniems priklauso milžiniškas, palmėmis apaugęs smėlio pliažas. Išsinuomoji namelį už 40 eurų ir džiaugiesi vienuma, saule ir jūra.

Foto: Valdas Valiukevičius

Kolumbijos Monakas

Vienas iš pagrindinių Šiaurės regiono įžymybių – istorinis Kartaginos miestas. Tai savotiškas Kolumbijos Monakas, gražų senamiestį su daugybe pramogų turintis uostamiestis, iš visų pusių apsuptas vandens ir linguojančių grakščių jachtų.

Šalia esančiame Barankilo mieste ir baigėme savo kelionę. Deja, čia atsidūrėme viena savaite per anksti. Šiame mieste vasario pabaigoje vyksta tradicinis karnavalas, kuris laikomas antru didžiausiu tokiu renginiu po Rio de Žaneiro fiestos.

Foto: Valdas Valiukevičius

Barankilo mus nei nustebino, nei nuvylė. Tai miestas, neturintis jokių ypatingų įžymybių, su rajonais, į kuriuos galima eiti ir kuriuose geriau nesilankyti. Tai čia ir apsilankėme tik parduotuvėje, kavinėje ir kirpykloje. Už 5 dolerius buvau nukirptas prestižinėje kirpykloje. Man buvo paskirtas angliškai kalbantis, JAV gyvenęs vietinis vyrukas. Jis išdidžiai rodė kirpyklą ir didžiavosi, kad tai didžiausia kirpykla šiame mieste, kad net JAV tokių nedaug.

Taigi man pasisekė. O kitam lietuviui – ne. Jau grįžęs sužinojau, kad beveik tuo pačiu metu vilnietis Mindaugas G. taip pat vaikščiojo šio miesto gatvėmis kalbėdamasis telefonu. Čia prie jo motoroleriu privažiavo vaikinas ir išsitraukęs pistoletą paprašė atiduoti aparatą. Lietuvis buvo nepėsčias, įvyko mažos grumtynės, kuriose nugalėtojo mūsiškis.

Foto: Valdas Valiukevičius

Štai taip. Tad negaliu pasakyti, kad labai jau saugi ta Kolumbija. Bet juk kokia kelionė be nuotykių? Šia prasme mūsiškė buvo gana nuobodi – per du mėnesius Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse mūsų niekas neapgavo, neapvogė, neapiplėšė.

Kolumbijoje radome visą pasaulį. Čia buvo Šveicarijos Alpės, Škotijos kalnai, Kosta Rikos džiunglės, Afrikos kaimeliai ir dykumos, Etiopijos šventovės, Pietų Afrikos Respublikos toliai ir slėniai, Irano žmonių svetingumas. Šalyje praleidę 17 dienų ir automobiliu nuvažiavę 3 700 kilometrų, nesijautėme ją gerai pažinę. Kolumbija atsidūrė sąraše šalių, į kurias norėtųsi sugrįžti.