Kiekvieną dieną įvairiuose Pietų Amerikos oro uostose sulaikomi narkotikų kurjeriai, dar vadinami mulais arba gyvaisiais konteineriais.
Tai naivuoliai bandantys lengvai užsidirbti pinigų. Jų tikslas iš Meksikos, Kolumbijos, Bolivijos, Hondūro, Gvatemalos ir kitų aplinkinių šalių pervežti kokaino siuntas į Jungtines Amerikos Valstijas ir Europą. Kaip viena svarbiausių ir didžiausių narkotikų kontrabandos valstybių dabar įvardijama Peru.
Peru sostinės Limos moterų kalėjime beveik pusę nuteistųjų yra užsienietės – tarp jų ir europietės.
Painūs kalėjimo koridoriai labiau primena ne įkalinimo įstaigą, o darželį ar mokyklą, tik čia labai daug grotų ir užraktų. Filipinietės, tailandietės, meksikietės, lenkės, rusės, britės – visos jos čia atsidūrė bandydamos į savo šalis gabenti kokaino siuntas, tačiau nei vienai nepavyko.
Kai Orijus moterų kalėjimo direktorės paklausė, ar pas juos nėra lietuvių, ji susimąstė, ėmė vartyti popierius ir tada pakvietę kalinę Rozą.
Rozai penkiasdešimt keturi metai. Jos namai buvo Sankt Peterburge, Rusijoje, tačiau savo jaunystę ji paleido Vilniuje.
– Jūs iš Sankt Peterburgo? Kaip jūs čia patekote?
– Na, kaip visi. Padėjau vienam žmogui daryti biznį, pinigus. Narkotikų pervežimas.
– Kada tai įvyko?
– Prieš 3 metus ir vieną mėnesį. 2016-tų metų lapkritis.
– Reikėjo iš čia narkotikus pervežti į Sankt Peterburgą ir jus pagavo?
– Oro uoste šunys viską rado lagamine. Toliau kaip visiems...
– Ir kiek metų gavote?
– 6 metus ir 8 mėnesius.
– O jūs neprašėte, kad jus į Rusiją perkeltų?
– Oi, jūs žinote, čia labai sunku. Labai sunku. Tokio pažeminimo, kaip čia, aš niekada niekur savo gyvenime nepatyriau.
Roza sako, kad šis moterų kalėjimas tik atrodo padorus ir neblogai sutvarkytas, bet iš tikrųjų visa sistema tragiška ir korumpuota. Ji skundžiasi, kad nuo pirmos dienos yra vis perkelinėjama iš vietos vietos į kitą ir niekas jai nepaaiškina, kodėl tai vyksta. Be to, vežiojant iš vienos įkalinimo vietos į kitą, pasimetė visi jos asmeniniai daiktai, ji liko be nieko.
Rusijoje Roza buvo pardavimų vadybininkė vienoje drabužiais prekiaujančioje firmoje, tačiau verslas nesisekė, todėl ji susiviliojo pasiūlymu lengvai ir greitai užsidirbti. Be to tikėjosi pamatyti, kokia graži yra Pietų Amerika.
– Kodėl man jus atvedė, kai kalėjimo direktorės paklausiau, ar čia yra lietuvių?
– Pagal šalis kalinių čia niekas neskirsto, skirtstymas vyksta regionais: azijietės, afrikietės, amerikietės, rytų europietės. Lietuvės ir rusės kalėjime draugauja, būna viena kompanija.
– O buvo čia lietuvių mergaičių?
– Taip, buvo, buvo. Dabar nėra. Buvo 2 mergaitės, viena išėjo, o kitą dar anksčiau paleido.
Narkotikų kurjerė pasakoja, kad lietuvės kalinės buvo jos geriausios draugės, kasdien susitikdavo prie pietų stalo, todėl kai jos išėjo į laisvę – Rozai neliko su kuo bičiuliautis. Labai dėl to liūdi.
Visą pokalbį su Roza žiūrėkite laidoje „Orijaus kelionės“.
