Gimtadienis – nežinomas

Paprašytas prisistatyti ir papasakoti plačiau apie save ir savo šeimą, Ali ima berti prisistatymą, kurį, akivaizdu, jau yra tekę kartoti ne vieną dešimtį kartų: „Mano vardas Ali, mano pavardė taip pat Ali. Man 22 metai ir aš esu iš Sirijos, iš Hierapolio. Į Turkiją atvykau prieš kiek daugiau nei 5 metus.“ Paklaustas tikslios gimimo datos, Ali prisipažįsta, jog jos nežino nei jis, nei jo mama. Šeimoje užaugo 9 vaikai ir senyvo amžiaus mama neprisimena visų jų gimtadienių.

Ali savo vaikystę prisimena nenoriai. Būdamas vaikas labai mėgo eiti į mokyklą, tačiau ją lankė tik kiek daugiau nei pusę mokslo metų. Likusį laiką drauge su broliais ir seserimis eidavo uždarbiauti į ūkius ir taip padėdavo tėvams išlaikyti gausią šeimą. Vis dėlto vaikinas Siriją prisimena kaip saugią šalį prieš karą. „Būdama užsienietė būtumei galėjusi miegoti kad ir po atviru dangumi ir niekas tavęs nebūtų nuskriaudę,“ – prisiminimais dalijosi Ali.

Hierapolis Islamo valstybės valdžioje

Nors karas Sirijoje prasidėjo 2011 metais, tačiau Hierapolio gyventojų padėtis iš esmės pablogėjo 2014 metais, kai miestą užėmė Islamo valstybės (IS) kovotojai. Ali vaizdžiai pasakoja, kaip IS pavyko užimti jo gimtinę.

„Įsivaizduok, kad esi ištroškusi ir aš paimu tavo paskutinį buteliuką vandens. Ką darysi? Turbūt prašysi tau jį atiduoti atgal, o aš tada mainais paprašysiu ko nors kito. IS taip ir užėmė mūsų miestą – atėmė javų atsargas, nebeturėjome ko valgyti, žmonės badavo ir jie tuo pasinaudojo.“

Pirmąjį mėnesį po miesto užėmimo visos mokyklos dar veikė, tačiau vėliau jos buvo uždarytos motyvuojant tuo, kad visos jaunimui reikiamos žinios yra Korane. Galiojo griežta taisyklė – visi privalo melstis ir vargas tam, kuris bus pagautas gatvėje pamaldų metu. IS taip pat rengdavo viešas egzekucijas vienoje miesto aikščių, apie kurias būdavo pranešama iš anksto. Žmogus būdavo papjaunamas peiliu, o jo galva paliekama visiems matomoje vietoje, kaip priminimas, kas gali nutikti nepaklusniesiems.

Ali ir jo šeima automatiškai pateko į IS juodąjį sąrašą, nes jie yra kurdai. „Pamenu, kartą mane sustabdė gatvėje IS karys ir ėmė tardyti, ar priklausau partijai. Atsakiau, kad nei aš, nei mano šeima nepriklausome jokiai partijai – gali tikrinti mano dokumentus, tikrinti, ką tik nori. Tąkart jis mane tik išplūdo ir paliko ramybėje, tačiau būtent po to susidūrimo galutinai apsisprendžiau palikti Siriją.“

Priverstas išvykti

Išvykti iš Sirijos Ali apsisprendė pats, nors tada dar jautėsi esąs vaikas. „Man buvo 16 metų, buvau jauniausias šeimoje, mamos sūnelis. Tačiau jau tada suvokiau, kad ateities man čia nebus,“ – atvirauja jis. Vaikino tėvai į tokį sūnaus sprendimą reagavo santūriai – žinojo, kad negali jo čia laikyti, tačiau tuo pat metu buvo sunku išleisti jaunėlį į nežinią. Ir išties, kai vėliau į Turkiją persikraustė visa šeima, IS uždarė į nelaisvę daugybę kurdų, Ali kaimynų.

Kirsti sieną padėjo kaimynas, šiuo „verslu“ užsiėmęs jau ne kartą praeityje. Atseikėję jam sunkiai sutaupytų 5000 Sirijos lirų, geradaris nuvežė Ali prie sienos su Turkija. Ten Ali pamatė daugybę likimo draugų, taip pat norinčių patekti į Turkiją, tačiau šios šalies sienos apsaugos pareigūnai jų, žinoma, neįleido. Laimei, pasak Ali, pasitaikydavo „prastai matančių“ pareigūnų: „Kartais tie turkų kariai apsimesdavo nematantys, kai kas nors kirsdavo sieną. Jie juk žinojo, kad žmonės bėga nuo karo. Taip mes važinėjomės palei sieną, kol radome menkiau saugomą vietą ir ją kirtome.“ Patekęs Turkijos teritorijon, Ali susimokėjo dar 1000 lirų ir buvo nuvežtas į saugią vietą nakvynei.

Džiaugsmai ir vargai Turkijoje

Nelegaliai patekęs į Turkiją, Ali iškart nusprendė ieškoti laimės Stambule. Ten jam buvo pažadėtas darbas, tačiau nuvykus į vietą paaiškėjo, kad jokio darbo ten nėra. Laimei, Ali turėjo vieną giminaitį Stambule ir šis pasiūlė dirbti rūbų siuvimo fabrike. Atrodytų, reikalai ėmė klostytis geryn, tačiau po 3 mėnesių darbo vaikinas negavo savo uždirbtos algos. Kadangi jis Turkijoje dirbo nelegaliai, tad ir pasiskųsti nebuvo kam.

„Pamenu, vadybininkas tiesiog mums pasakė, kad nėra pinigų. Pasakiau jam, kad nedirbsiu tol, kol man nesumokės. Net buvau nuvykęs į jo namus ir pareiškiau, kad nepajudėsiu iš vietos, kol negausiu savo pinigų.“ Tąkart su Ali galiausiai buvo atsiskaityta, tačiau kiti jo kolegos taip ir liko nieko nepešę. Išbandęs Stambulo „svetingumą“, vaikinas apsisprendė vykti į Gaziantepą, kur tuo metu jau kelis mėnesius gyveno ir dirbo jo brolis Ibrahimas.

Atvykęs į Gaziantepą, Ali visų pirma nusprendė pasiimti tam tikrą asmens tapatybės kortelę (angl. Temporary Protection Identification Card), su kuria sirai Turkijoje galėjo jaustis saugiau. Išduota kortelė suteikė galimybę lankytis sveikatos priežiūros įstaigose, sirų vaikams lankyti mokyklas, bet svarbiausia – kortelę turintys asmenys nebegalėjo būti išsiųsti atgal į Siriją. „Tapatybės kortelės iš pradžių man išduoti nenorėjo, nes matė, kad esu nepilnametis ir klausė, kur mano šeima. Pamelavau, kad neturiu šeimos ir tada jie man ją išdavė, tačiau suklastojo mano amžių – įrašė, kad aš jau pilnametis“, – pasakoja Ali.

Tada viskas, rodos, ėmė stoti į savas vietas. Ali ir Ibrahimas drauge dirbo šaligatvių plytelių klojėjais ir stengėsi uždirbti pakankamai pinigų, kad galėtų pasikvieti visą likusią šeimą į Turkiją. Po kelių mėnesių visa šeima vėl buvo kartu saugūs Gaziantepe.

Nuo nelegalaus imigranto iki breiko instruktoriaus

Ne paslaptis, kad šaligatvių plytelių klojėjo darbas yra sezoninis. Žiemą, kai itin daug lijo, atsirado daug laisvo laiko, todėl Ali užsirašė į turkų kalbos pamokas viename socialiniame centre (Ensar Toplum Merkezi). Deja, vėliau paskaitų tvarkaraštis ėmė kirstis su jo darbu, todėl turkų kalbos mokymąsi teko atidėti geresniems laikams. Tačiau ir tų kelių socialiniame centre praleistų mėnesių pakako, kad užsimegztų lemtinga pažintis.

Viena iš ten dirbusių mokytojų paklausė mokinių, kuo jie mėgsta užsiimti laisvalaikiu. Ali išvardijo jai daug dalykų ir vienas iš jų buvo šokis. Po savaitės ta pati mokytoja susirado vaikiną ir pasakė, kad yra rengiamas breiko šokio mokymosi projektas ir jis ten vyks. „Iš pradžių supanikavau ir atsisakiau, nes breiko pradmenis buvau išmokęs savarankiškai ir niekad nebuvau lankęs jokių kursų. Tiesiog nesijaučiau vertas tame projekte dalyvauti.“ Tačiau mokytoja jame įžvelgė potencialą ir neatlyžo – „važiuosi ir išmoksi“.

Kurį laiką Ali dienomis klojo plyteles, o vakarais lankydavo breiko treniruotes. Tai tęsėsi keletą mėnesių, kol to peties socialinio centro vadovas, matydamas didelį vaikino atsidavimą šokiui, pasiūlė jam imtis darbo socialiniame centre. „Breiko instruktoriumi dirbu dar tik 7 mėnesius, bet savo darbą be galo myliu. Savo hobį paverčiau pragyvenimo šaltiniu. Iš pradžių buvo labai sunku suderinti darbą ir treniruotes, tačiau visas vargas atsipirko su kaupu. Galiu drąsiai sakyti, kad man pasisekė“ – šypsosi Ali.

Apie gyvenimą Gaziantepe, svajones ir tėvynę

Paklaustas, kaip jaučiasi gyvendamas Gaziantepe, Ali atvirauja: „Man visai patinka Gaziantepe. Tačiau kartais jaučiuosi čia šiek tiek suvaržytas. Pavyzdžiui, negaliu dėvėti per daug europietiškos ar sportinės aprangos, nes tada vietiniai kreivai į mane žiūri“. Pasak vaikino, apskritai Gaziantepe žmones galima skirstyti pagal tai, kokioje miesto dalyje jie gyvena. Kuo arčiau centro, tuo žmonės konservatyvesni. Nors vaikinas ir nesijaučia šimtu procentų savas Gaziantepe, tačiau jokios diskriminacijos, dėl to, kad jis yra kurdų imigrantas, nejaučia.

Nors Ali jau yra pripratęs prie gyvenimo Turkijoje, tačiau minties vieną dieną grįžti į Hierapolį neatsisako. „Žinoma, norėčiau vieną dieną grįžti namo į Siriją. Kartais imu svajoti, kad grįžtu namo, nesvarbu, kad mano šalyje vis dar neramu. Aš galėčiau tai padaryti, nes esu jaunas vyras, tačiau mano seserims, pagyvenusiems tėvams tai būtų per daug nesaugu, o ir palikti jų vienų Turkijoje negaliu. Kovojančios jėgos Sirijoje mainosi ir paprasti žmonės nuolat turi trauktis iš kovos lauko kur nors kitur. Jei esi vyras, gali tiesiog bėgti, bet, jei su tavimi yra moterų ir vaikų, bėgti tampa nepalyginamai sunkiau.“

Kai kurie europiečiai klausia sirų pabėgėlių, kodėl jie nestoja į kovą ir negina savo šalies. Ali visiems turi savą atsakymą: „Asadas vis dar valdžioje ir jo jėgos stiprėja. Sunku pasakyti, ar norėčiau, jog jis atsistatydintų. Supranti, jie visi (skirtingos partijos – aut. past.) kovoja vieni prieš kitus, visi žudo žmones, tad nematau didelio skirtumo tarp jų. Jei grįžčiau į Siriją, su kuo kovočiau? Prieš ką kovočiau? Jiems visiems rūpi tik galia ir pinigai, tad jei prisijungčiau prie kokios nors partijos ir kovočiau jos pusėje, taip pat turėčiau žudyti žmones. Vadinasi, aš nekovočiau teisiųjų pusėje, aš tiesiog kariaučiau su vienais blogiečiais prieš kitus blogiečius.“

Palinkėjimai lietuviams

Paprašytas ko nors palinkėti būsimiems skaitytojams, ten toli, Lietuvoje, Ali nė nemirktelėjęs vėl ima berti žodžius: „Turite mylėti savo šalį, nepriklausykite ir neremkite partijų, kurios rūpinasi tik savo pačių gerove. Nesivaikykite turtų, atsigręžkite į skurstantį. Ir svarbiausia, siekite savo svajonių. Aš siekiu savo svajonių, nors gyvenimas man ir ne visada padeda.“

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (60)