Dalijuosi prisiminimais ir įspūdžiais, surinktais per du Gaziantepe praleistus mėnesius 2019 metų rudenį.

Kaip aš ten atsiradau arba, kur tas Gaziantepas?

Gaziantepas – miestas Turkijoje, Pietryčių Anatolijos regione, žymus savo mozaikomis, baklava, pistacijomis ir, žinoma, sirų pabėgėlių srautais. Prisipažinsiu, išvydusi Europos Savanorių Tarnybos (angl. European Vlunteering Service, EVS) paskelbtą projektą darbui su pabėgėliais Gaziantepe, visų pirma turėjau pasitikrinti žemėlapyje, kurioje Turkijos dalyje yra tasai Gaziantepas. Nors šis miestas ir yra šeštas pagal dydį Turkijoje (apie 1,5 mln. registruotų gyventojų), tačiau jo geografinė padėtis nėra pati palankiausia turizmui.

Gerokai nutolęs nuo populiariausių kurortų, sostinės, Stambulo, Gaziantepas toli gražu nėra populiariausia atostogų kryptis. Pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos duomenis, į šį miestą apskritai nerekomenduojama vykti, kadangi atstumas iki Sirijos sienos – vos 60 km.

Kuo ypatingas Gaziantepas?

Kelionė į Gaziantepą buvo mano pati pirmoji kelionė į Turkiją apskritai. Kažkaip per visą šį laiką (ne)sąmoningai sugebėjau išvengti visų antalijų, alanijų, bodrumų ir izmirų. Pataikiau tiesiai į TIKRĄJĄ - konservatyviąją – Turkijos dalį.

Gaziantepas – stulbinančiu grožiu nepasižymintis miestas. Žadą atimančių architektūros stebuklų nesitikėkite. Senamiesčio „vinis“ – II-III a. pastatyta pilis, nuo kurios atsiveria gana graži miesto panorama. Tačiau Gaziantepas gali pasigirti Zeugma mozaikų muziejumi. Tai didžiausias tokio tipo muziejus pasaulyje, talpinantis 1700 kvadratinių metrų mozaikų iš Zeugmos miesto. Deja, senovinis miestas nėra išlikęs, nes jis buvo paaukotas... užtvankai.

Tikrai verta apsilankyti Gaziantepo turguose. Nors abu jie visai šalia vienas kito miesto centre, tačiau, mano akiai, jie visiškai skirtingi. Pirmajame rasite daug avalynės ir rūbų už labai prieinamas kainas. Patikėkite manimi, nesinorės daugiau pirkti šaliko „Made in Turkey“ už 10 Eur kažkur Europoje. Antrasis turgus pritaikytas kiek išrankesniam skoniui. Kadangi jis arčiau pilies, turbūt dėl to čia galima rasti daugiau turistams skirtų prekių. Gausybė prieskonių, rankų darbo metalo dirbinių, papuošalų, tradicinių turkiškų batų ir kt.

Senamiestyje galima paklaidžioti siauromis gatvelėmis, kurios bet kuriam miestui suteikia jaukumo. Taip pat aplankyti mečetes, kuriose žmonių toli gražu nėra tiek daug kaip žymiosiose Stambulo mečetėse, perpildytose turistų. Tiesa, pasilinksminimo vietų, ar bent jau tokių, prie kokių yra pripratę europiečiai, centre rasite tikrai nedaug. Dauguma čia tiesiog sėdi kavinukėse ir gurkšnoja turkišką arbatą. Daugiau „judesio“ galima rasti tolėliau nuo centro, kur įsikūręs Gaziantepo universitetas.

Foto: Karina Grigalytė

Kainų rojus

Labai gerai atsimenu savo pirmąjį apsilankymą užkandinėje. Užsisakiau kažką panašaus į graikišką suvlakį ir sumokėjau 5 Turkijos liras. Prisivalgiau tiek, kad vos sugebėjau pajudėti ir pasilikau dar kelioms minutėms prie staliuko pavirškinti. Per tą laiką sugalvojau konvertuoti maisto kainą į eurus ir likau apstulbinta – 0,75 Eur! Tada ir supratau, kad dviem mėnesiams atsisveikinu su maisto ruoša namuose.

Gaziantepe eilinis europietis tikrai gali pasijausti tikru ponu. Maisto kainos juokingos ne tik greito maisto užkandinėse. Nuėję į prašmatnesnį restoraną, vis tiek sugebėsite pavalgyti už 5 eurus ir dar pasiklausyti gyvos tradicinės turkiškos muzikos. Taip pripratau valgyti pusvelčiui, kad nuvykus į Stambulą viskas pasirodė taip brangu! Nors buvę Stambule galėtų patvirtinti, jog kainos vis tiek daug mažesnės nei Europoje.

Foto: Shutterstock

Ir dar apie rūbus. Kainos dideliuose prekybos centruose nors ir žemesnės, bet artėja prie europietiškų, ypač kalbant apie tokius tinklus kaip H&M, Mark Spencer ir kt. Tačiau, užsukę į turgų rasite daugiausia Turkijoje gamintą aprangą ir avalynę už labai prieinamą kainą. Galbūt būtų galima ginčytis dėl kokybės, tačiau bent jau kol kas, tikrai ja nesiskundžiu. Grįžusi namo pamačiau lygiai tokią pačią suknelę, kokią mačiau Gaziantepo turguje. Vienintelis skirtumas buvo kaina. Gaziantepe už ją būčiau sumokėjusi 7 Eur, o pas mus – 35 Eur. Pasigailėjau nenusipirkus jos ir „neprasukus“ biznio.

Gaziantepas – gastronomijos sostinė

Baklavos buvau ragavusi tik Europoje, tačiau tada man ji visiškai nepatiko. Paragavusi jos Gaziantepe, visiškai pakeičiau savo nuomonę. Gabalėlis baklavos su stikline pieno – tobulas derinys. Ir išties turkai didžiuojasi šiuo desertu. Turėjome savo mėgstamiausią kepyklėlę, kurioje už lojalumą pieno mums duodavo daugiau nei įprastai skirta.

Foto: Karina Grigalytė

Ar žinojote, kad šis miestas UNESCO buvo pripažintas Turkijos gastronomijos sostine? Ir tikrai ne be reikalo! Gaziantepas amžiams pakeis jūsų suvokimą, kas yra tikras kebabas. Čia taip pat galima paskanauti turkiškos picos (lahmacun), tradicinės lęšių sriubos, sarmos (panašu į mūsiškius balandėlius) ir daugybės kitų patiekalų ir užkandžių, kurių pavadinimus man buvo per suku įsiminti. Tačiau mano Nr.3 (po kebabų ir baklavos) - Çiğ köfte (tariama či-kiof-te). Tai termiškai neapdoroti bulguro kruopų, pomidorų pastos ir specialaus prieskonių mišinio kukuliai. Tik atsargiai – šis užkandis gana aštrus. Teko matyti savo draugus valgančius juos pilnomis akimis ašarų ir tikrai ne dėl to, jog buvo neskanu.

Foto: Karina Grigalytė

Atskiro paminėjimo verta sirų virtuvė. Kadangi Gaziantepe sirų bendruomenė labai didelė, tad ir siriško maisto užkandinių labai daug, ypač vadinamajame „sirų kvartale“. Sirų gastronomija privertė mane kitaip pažiūrėti į ryžius. Taip taip, tiesiog paprastus ryžius. Iki tol man ryžiai buvo tiesiog garnyras arba kažkas, ką tiesiog įmeti kaip priedą. Daugų daugiausia, ryžiai man galėjo asocijuotis su mūsų plovu. Tačiau sirai ryžius pavertė kasdieniu mano maistu. Kalbu apie kabsa. Šis, iš Saudo Arabijos kilęs, patiekalas plačiai paplito ir po kitas arabų šalis, tarp jų ir Sirijoje. Nekantrauju pati išbandyti šį patiekalą savo virtuvėje.

Nederėtų užmiršti ir prieskoniais kvepiančių turgų, centus kainuojančių pistacijų, įvairiausių rūšių riešutų, lukumo (Turkish delight), turkiškos kavos ir arbatos.

Begalinė meilė tėvynei

Turkai yra labai skatinami mylėti savo tėvynę. Nė vienas renginys neapsieina be „Šventosios Trejybės“ vėliavų – Turkijos respublikos, Atatiurko ir Erdogano. Tiesiog tam, kad žmonės neužsimirštų, kam šalyje jie turi jaustis amžinai dėkingi. Turėjome ir mes vėliavą su Atatiurko atvaizdu savanorių namuose, rūsčiai žvelgiančią į mus iš aukšto (tiesiogine ir perkeltine prasmėmis). Vieną popietę, grįžę iš savo kasdienių užsiėmimų, radome ją pakabintą kieme.

Foto: Karina Grigalytė

Nors Turkija ir sakosi esanti demokratiška, tačiau iš tiesų tikros demokratijos šiai šaliai tikrai stinga. Į Gaziantepą atvykau 2020 metų rugsėjo 30 d., ir mažiau nei po dviejų savaičių jie pradėjo savo operaciją šiaurės rytų Sirijoje. Neneigsiu, susirūpinimo būta. Namiškiai tiesiai šviesiai siūlė krautis šmutkes ir grįžti namo. Dėl susidariusios padėties buvo sušauktas susirinkimas su priimančios organizacijos atstovais.

Visų pirma, buvome patikinti, kad bet kada galime grįžti namo, jei tikrai jaučiamės nesaugūs. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad realios grėsmės mums tikrai nebuvo iškilę. Tačiau vėliau išgirdome pareiškimą, kad „karas vykta medijose, o ne realybėje“. Suprask, čia žiniasklaida išpūtė didelį burbulą iš viso šito ir nėra ko kelti triukšmo. Nekelti triukšmo buvome paprašyti ir mes – nebuvo galima dalintis jokia informacija, susijusia su operacija Sirijoje, net savo asmeninėse Facebook paskyrose. Bandžiau paaiškinti, kad tai yra žodžio laisvės suvaržymas, tačiau gavau atsakymą, jog jie tai supranta, tačiau įsakymas buvo duotas iš aukščiau.

Eiliniai turkai yra labai šilti ir svetingi žmonės. Jaunimas – atviras naujovėms ir savikritiškas. Tačiau nei vieni, nei kiti nėra linkę atvirai dalintis mintimis apie šalyje susiklosčiusią situaciją. Toks jų atsargumas yra visiškai pateisinamas, nes nemažai studentų uždaromi į belanges dėl „antivalstybinės“ veiklos.

Per Turkijoje praleistus du mėnesius supratau daug apie... Lietuvą. Džiaugiuosi, kad ne tik teigiame esantys laisvi, bet iš tiesų tokie ir esame. Nepaisant visko, Gaziantepe praleidau du puikius mėnesius. Susipažinau su vietine kultūra, sutikau daug nuostabių žmonių, paragavau nepaprastai gardžių valgių ir linkiu kada nors patiems aplankyti Turkijos gastronomijos širdį.