Maniau, didžiausias šios kelionės iššūkis bus panėrimas į ledinį vandenį į pietus nuo Pietų poliarinio rato. Tačiau ta akimirka akmenuotame Pasagos salos paplūdimyje atrodo be galo tolima, pasakoja „Lonely Planet“ autorė.
Keliauju viena bendrovės „Hurtigruten“ naujutėlaičiu hibridiniu laivu „Roald Amundsen“, kuris pastatytas tyrinėti poliariniams regionams.
Išplaukėme iš Čilės, dienų dienas visiškai vieni traukėme į pietus nuo pietų poliarinio rato – į švarią, tyrą planetos vietą, kurioje yra buvoję nedaug žmonių. Plaukėme kanojomis tarp ledkalnių, stūksančių lyg bokštai ar krištolinės skulptūros lediniame vandenyje, išlipome Yankee Harbour uoste, kur mus pasitiko krypuojantys ir klegantys pingvinai džentelmenai, apžiūrėjome kraupias banginių medžioklės stotis, pagarbiai stebėjome, kaip rožinė saulė leidosi už baltų uolų.
Kai prieš 18 dienų išplaukėme į Antarktidą, Pietų Amerikoje tebuvo vienas užsikrėtimo koronavirusu atvejis. Mums plaukiant link Punta Arenaso, koronaviruso pandemija įsismarkavo, ėmė sparčiai uždarinėti šio žemyno šalių sienas.
Mūsų laivas turėjo atplaukti kovo 15 d. Nepaisant gandų, kad Čilė neįsileidžia kruizinių laivų, mes išlikome optimistiškai nusiteikę. Juk jau buvome izoliavęsi dvi savaites, mūsų laive tikrai nebuvo nė vieno užsikrėtusio virusu. Mano daiktai laukė supakuoti, ketinau po dienos skristi į Santjagą.
Deja, anksti ryte viltys žlugo – mūsų neįsileido į uostą. Laivas su 400 keleivių kelias dienas stovėjo netoli Čilės pakrantės. Krantas buvo skausmingai arti – galėjai jį pamatyti pro žiūronus.
Kuro ir maisto mums atgabeno laivas. Iš viršutinio denio matėme, kaip vyrai su apsauginiais kostiumais iškrauna dėžes su arbūzais ir mangais.
Kapitono Torry Sakkariasseno pareiškimas, kad plaukiame atgal į Folklando salas ir išsilaipinsime Stanlyje, buvo sutiktas džiugiais šūksniais. Didžiausia tikimybė pasiekti namus – plaukti į pietus, į Britanijos užjūrio teritorijas, tikintis, kad mums leis išlipti ir parskristi namo užsakomaisiais skrydžiais iš karinio oro uosto.
Pasikeitė planai, taigi turėjome plaukti pavojingu Dreiko sąsiauriu – viena audringiausių jūrų pasaulyje. Iš mano balkono vandenynas atrodė lyg didžiulė skalbimo mašina. Yra sakoma, kad Dreiko sąsiauris – kaina, kurią turi sumokėti už apsilankymą Antarktidoje. Mums pakartotinas plaukimas per 8 m aukščio bangas buvo kaina už galimybę grįžti namo, pas mylimus žmones.
Nepaisant kliūčių ir keblumų, laive vyrauja neįtikėtinai pozityvus požiūris. Kai paklausėme kapitono, kaip jam pavyksta išsaugoti gerą nuotaiką, jis atsakė: „Labai svarbu, kad palaikytume gerą nuotaiką, turėtume puikų humoro jausmą ir pasistengtume, kad keleiviai nuolat būtų užimti.“ Kapitonas, kuris kas kartą kreipdamasis į keleivius, šmaikščiai prisistato vairuotoju, išties rodo puikų pavyzdį.
Plaukti kruiziniu laivu, nežinant, kada ir kaip pasieksi namus, ne pati maloniausia patirtis. Tačiau gali arba visą dieną lieti ašaras kajutėje, arba maksimaliai pasidžiaugti prabangiu Norvegijos keleiviniu laivu. Mes su kolegomis keleiviais stengėmės taip ir daryti.
Dienomis klausomės kolegų mokslininkų skaitomų paskaitų įvairiomis temomis – pradedant ašigalių istorija, baigiant Antarktidos jūrų gyvūnija. Rytais darome jogą arba bėgame ant bėgtakių viršutiniame denyje. Žaidžiame grupinius žaidimus – vos nenusiaubėme laivo, kai susiskirstę į grupes ieškojome paslėptų lobių.
Turintys meninių polinkių dalyvauja piešimo pamokose ir piešia akvarele banginius. Popietėmis galima nusnūsti prašmatniose skandinaviškose kajutėse arba gėrėtis panorama iš saunos didžiuliais langais, pagulėti sūkurinėje vonioje ar pasimėgauti SPA procedūra (pvz., veido kaukė „ledkalnio spindesys“ sumažins stresą).
Populiarus laiko leidimo būdas – mėgavimasis maistu. Poliarinių sričių tyrinėtojas Roaldas Amundsenas pirmą kartą pasiekė Pietų ašigalį 1911 m. Pasakojama, kad jis labai mėgo blynelius, taigi restorane visada galima užsisakyti blynelių. R. Amundseno garbei užsisakau prancūzišką lietinį su „Nutella“ kremu ir su vaniliniais ledais.
Vieną vakarą įgulos nariai surengė pasirodymą – šoko pagal Tomo Joneso dainą „Sexbomb“, o mes kvatojomės iki ašarų. Kiekvieną vakarą keleiviai renkasi „Expedition Lounge“ salėje, pramintoje „quarantini“ (įrodymas, kad nepraradome humoro jausmo), iki vėlumos gurkšnoja kokteilius, dalyvauja proto mūšiuose, dainuoja karaokę.
Kelias dienas plaukiojame palei Folklando salas, kol galiausiai sulaukiame leidimo išsilaipinti.
Ekspedicijos vadovas biologas Kieranas Love sugeba įžvelgti pozityvių akimirkų net ir stresinėse situacijose: „Mes laukiame vakarinėje Folklando salų dalyje, tai – fantastinė vieta, joje knibžda laukinės gyvūnijos. Štai dabar matome, kaip plaukia pingvinai džentelmenai.“ Palei laivą juodos ir baltos spalvos pingvinai paneria ir išneria iš krištolo tyrumo vandens. Maždaug už 30 metrų nuo mūsų vandens fontaną išpurškia banginis.
Daugelį laivo keleivių vienija meilė pingvinams – tai neišvengiamas ekspedicijos Antarktidoje šalutinis poveikis. Būtų sunku rasti asmenį, kurio fotoaparate nėra gausybės pingvinų nuotraukų. „Hurtigruten“ nė nereikia šitaip stengtis mūsų pralinksminti ir pradžiuginti – daugelis patys rado būdų, kaip prisitaikyti prie susiklosčiusios padėties, bent jau taip man pareiškė vienas iš kolegių keliauninkių per trijų patiekalų vakarienę.
„Žiūriu į kelionės metu darytas įvairių pingvinų rūšių nuotraukas, jie tokie mieli ir juokingi, kad nepaliauju kvatoti. Tai viena iš priežasčių, kodėl vis dar jaučiuosi patenkinta šiame laive.“
Paprašau jos parodyti filmuotą medžiagą, kurioje karališkųjų pingvinų jaunikliai gaudo mamą. Tą akimirką pamirštu, kad esu įstrigusi jūroje.
