Šiuolaikinė Sirija – vienas iš seniausiai gyvenamų regionų Žemėje. Pirmieji čia randamų žmonių gyvenimo pėdsakai – net 700 000 metų senumo. Dėl nepaprastai patogios geografinės vietos praeityje Siriją buvo užėmę ir valdė galingos imperijos – Egipto, Asirijos, Babilonijos, finikiečių, graikų, Persijos, Romos ir Bizantijos imperija.

637 m. po Kristaus musulmonų kariuomenės nugalėjo Bizantijos imperiją, Sirija atsidūrė jų valdžioje. Regione sparčiai išplito islamo religija, į valdžią iškildavo įvairių jos šakų atstovai.

Praėjus beveik tūkstančiui metų, Sirija atsidūrė Osmanų imperijos valdžioje, kuri valdė šalį 400 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo žlugus Osmanų imperijai, Sirija atiteko Prancūzijai, o po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. pagaliau atgavo nepriklausomybę.

Pirmieji nepriklausomybės metai buvo nestabilūs, ne kartą buvo kilę valstybės perversmai. Šalis turėjo įvairiausių ministrų kabinetų ir ne vieną konstituciją.

Nepaisant to, palaipsniui Sirija tapo viena labiausiai turistų lankomų šalių Artimuosiuose Rytuose – dėl įdomaus istorinio palikimo, dėl garsių istorinių vietų ir puikaus oro. Sirija taip išpopuliarėjo, kad 2010 m. ją aplankė 8,5 mln. turistų, o tai atnešė valstybei 8 mlrd. dolerių pelno.

2011 m. pradžioje viskas drastiškai pasikeitė. Taikūs protestai galiausiai virto pilietiniu karu, kuriame šalies vyriausybės kariuomenė kovoja su sukilėliais, pasivadinusiais Laisvąja Sirijos armija.

Laikui bėgant, situacija darėsi vis sudėtingesnė, į šalį niokojantį karą įsitraukė naujų jėgų, netgi įvairių teroristinių grupuočių.

Foto: Jokūbas Laukaitis

Vieno po kito kylančių konfliktų, susirėmimų metu buvo sugriauti daugelis miestų, šimtai kaimų ir miestų liko be gyventojų, milijonai žmonių paliko namus ir gimtąją šalį, taip kilo viena didžiausių pasaulyje pabėgėlių krizių.

Dėl viso šito turistų sumažėjo 99 proc., pelno nebeliko ir turizmo sritis žlugo, nes nė vienas užsienietis nebenorėtų vykti į karo niokojamą šalį.

Štai tokia padėtis buvo susiklosčiusi Sirijoje, kai Jokūbas Laukaitis čia atvyko kaip turistas iš užsienio šalies...

Keliautojas iš Lietuvos pirmiausia nuvyko į senovinę šalies sostinę – Damaską. Damaskas garsėja ne tik tuo, kad yra įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, bet ir tuo, kad yra seniausias nuolat gyvenamas miestas pasaulyje, kuriam – 10 000 metų.

Kryžkelėje tarp Afrikos, Europos ir Azijos stovintis miestas buvo užkariautojas ir užkariautojas, turtingas ir visiškai nuskurdęs, buvo imperijų ir nedidelių valstybių sostinė.

Pasak J. Laukaičio, šiuolaikinis Damaskas yra išsaugojęs daug savo senovinio grožio – su visame mieste esančiais didžiuliais turgais, didingomis bažnyčiomis ir mečetėmis, senomis kavinaitėmis, tradiciniais viešbučiais, muziejais, rūmais, siauromis gatvelėmis, kurios nukelia tūkstančius metų į praeitį. Miestas garsus ir be galo maloniais, draugiškais savo gyventojais.

Foto: Jokūbas Laukaitis

„Vis dar sunkiai tikėdamas, kad vaikštau po prekybos centrą Sirijoje, vėliau nuėjau į senamiestį ir įžengiau į prašmatniausią miesto karūnos brangakmenį – didžiąją Damasko mečetę, kuri yra viena didžiausių ir seniausių mečečių visame pasaulyje“, - dokumentiniame filmuke apie Siriją pasakoja lietuvis.

Čia rasite visą Jokūbo Laukaičio sukurtą filmuką apie gyvenimą Sirijoje.

J. Laukaitis Sirijoje su susipažino su vietine gyventoja Riham, kuris vilniečiui aprodė savo šalį.

Riham pasakojo – kai karas prasidėjo, jai buvo tik 17 metų, taigi studijų metai stipriai skyrėsi nuo jos ankstesnių svajonių.

2012 m. sukilėliai surengė karinį miesto puolimą. Pirmą kartą Damasko centre dislokavo tankus ir sraigtasparnius, o miesto dalys tapo karo zonomis. Intensyvūs susirėmimai truko tris savaites. Vyko įnirtingi mūšiai, sukilėliai puldavo ir užimdavo miesto rajonus.

Riham visą tą laiką buvo Damaske. Ji pasakojo, kaip būnant namuose ar paskaitose, girdėdavosi šūvių garsai ir matydavosi iš įvairių miesto vietų kylantys dūmai. Pasak merginos, tuo metu daugelis žmonių buvo taip įbauginti, kad gyveno, susikrovę kuprines ir pasirengę palikti mylimus namus, jei prireiktų.

Vis tik Sirijos kariuomenė surengė kontrpuolimą ir po dviejų savaičių išstūmė sukilėlius iš Damasko.

Kaip galite numanyti, situaciją ilgą laiką buvo nestabili. Miesto pakraščius toliau puldinėjo, apšaudymai, bombardavimai tapo įprastu reiškiniu.

Foto: Jokūbas Laukaitis

Riham papasakojo, kad daugelis jos draugų šeimų paliko Damaską ir tapo pabėgėliais kitose šalyse, daugiausia Turkijoje, Libane ir Vakarų Europoje. Bet ji nutarė, kad bus sunku išmokti gyventi toli nuo tėvynės, taigi mergina ir jos artimieji nusprendė likti Sirijoje.

„Galiausiai aš paskęstu mintyse apie viską, ką mačiau ir patyriau, keliaudamas po Siriją.
Akivaizdus dalykas – nesibaigianti destrukcija. Ją matai visur. Mažyčiuose kaimeliuose, gražiuose miesteliuose, dideliuose miestuose. Nuolat regint daugybę sugriautų pastatų, galiausiai užplūsta niūrūs jausmai. Negalėjau suprasti, kodėl pasaulyje tebevyksta tiek karų. O tuo pačiu mane sužavėjo vietiniai žmonės. Kad ir kokie baisūs dalykai aplinkui vyksta, jie sugebėjo išsaugoti pozityvumą, ištvermingumą ir tokį stiprų tikėjimą, kad likau priblokštas.

Foto: Jokūbas Laukaitis

Sutikau daugybę nuostabių žmonių. Visi – pradedant prekiautojais, statybininkais, muzikantais, baigiant virėjais, vairuotojais ir studentais, buvo be galo draugiški. Žmonės maloniai mane sutikdavo, pozuodavo nuotraukoms, rodė man savo darbus ir kartu juokėsi, lyg būčiau seniai nematytas jų giminaitis.

Dėkoju jums, Sirijos žmonės. Už jūsų pozityvumą, draugiškumą, stiprybę ir jūsų tikėjimą, kad ateitis gali būti šviesesnė. Norėčiau būti bent perpus tiek stiprus, kiek esate jūs tokiomis aplinkybėmis. Viliuosi, kad gyvenimas, kiek įmanoma greičiau grįš į įprastas vėžes“, - sako keliautojas J. Laukaitis.