Mes išgyvenome, mes išlikome, tad, kol dar kelionės įspūdžiai neišbluko, kol dar Australija rusena, apie viską – nuo pradžių. Ir dar šiek tiek – apie gaisrus.
Klausė žmonės mums sugrįžus: „Na, kaip ten? Ar nesudegėt, ar matėt TAI?“ Nors mes ten praleidome apie tris savaites, įveikėme daugiau nei 3600 km, nuvažiavome nuo Sidnėjaus iki Kairnso, įvažiavome į žemyno gilumą daugiau nei 700 km, bet nė vieno gaisro neišvydome. Kartą matėme tolumoje dūmų stulpus, bet ir viskas – nė vienos liepsnelės. Nepaisant to, kad Australija mažiausias žemynas, bet tai vis vien yra žemynas ir atstumai čia milžiniški.
O dabar – tikrai nuo pradžių. Skridome iš Vilniaus į Frankfurtą, paskui – 12 su puse valandos skrydis į Singapūrą, ten kelias dienas skyrėme atsigauti ir vėl 8 valandoms užsidarėme į lėktuvą. Ir štai – Sidnėjus, ir štai – Australija. Nusiteikę praleisti dar kelias valandas ypač griežtoje muitinėje, turėjome nusivilti, nes patekti į šalį buvo stebėtinai paprasta: nė vieno atverto lagamino, nė vienos apklausos, – sveiki atvykę.
Atvykome vakare, Sidnėjus pasitiko gaivia 20 laipsnių šiluma, karščio banga buvo kažkur išvykusi, dangus apsiniaukęs kaip namie. Viskas gerai, beveik savi, renkame vaikus, daiktus ir keliaujame į viešbutį adaptuotis prie laiko ir kontinento.
Dar namie paskaičiau apie traukinių, vykstančių iš oro uosto iki centro, kainas, padauginau iš keturių ir nusprendėme imti taksi, nes pigiau, kartu – ir patogiau. Sėdome į taksi, atvažiavome.
Labas vakaras, taksistas rodo, kad jo skaitliukas byloja apie dvigubai didesnę kainą, nei rašo internetuose. Daiktai iškrauti, vairuotojui perduota informacija, kad visi jūs, taksistai, visuose žemynuose esate vienodi ir norite išdurti ką tik atvykusius turistus.
Pasiūliau jam pačiam išsikviesti policiją ir pasikonsultuoti, ar tikrai skaitliuko rodoma kaina yra tiesa, ar tik jis neapsigauna. Indijoje jie ten visokių bauginimų prisimokę, bando juos Australijoje pritaikyti, bet, žinote, Lietuvoje taksistai atkaklesni. Pakalbėjau kaip Šarūnas Jasikevičius per minutės pertraukėlę, ir kaina tapo beveik tokia pat kaip ir internetuose, taksistas nuvažiavo linksėdamas galvą savais keliais.
Ir štai, mes jau viešbutyje, skrydžiai ir oro uostai baigėsi – rytoj laukia Sidnėjus dienos šviesoje.
Gyvenome Sidnėjaus kinų rajone, visi pagrindiniai lankytini objektai pasiekiami pėstute, taip ir pradėjome siekti žingsnių rekordų nerdami tiesiai į įvykių horizontą.
Atsipūtęs tas Sidnėjus, ramus, su savo nuotaika ir šarmu, su savu humoro jausmu. Pirmą dieną susitikome su drauge, ji skyrė mums visą dieną, aprodė Sidnėjų, davė daug patarimų, pradėjome pažinti miestą. Pamatėme lankytinus objektus – Sidnėjaus operos rūmus, uosto tiltą, plaukėme keltais, kilome į bokštus. Na, yra kažkoks keistas jausmas prie tų operos rūmų.
Kyla klausimas: kur tas vau faktorius? Senučiukai jau tie rūmai, prieini arčiau ir nejučia apima jausmas, kad tuoj tuoj pamatysi Vilniaus sporto rūmus. Tos betoninės konstrukcijos, tos baltos plytelės... Gal ir renovacijos norėtųsi. Dubajuj ar Singapūre per pastaruosius dešimtmečius architektai daug visko prikūrė, ir žmonės tuos jų kūrinius pastatė. Jau atrodo, kad pilna šikna nuo vaizdų internete ar matytų reportažų. Varnelė uždėta.
Sidnėjus yra kultūrinė mišrainė su stipriu Azijos prieskoniu, kas ir suteikia jam tą savitą aureolę. Mes tą azijietišką aureolę ir valgėme nuo ryto iki vakaro – nuostabūs maisto paviljonai su labai įvairia Azijos virtuve. Kainos panašios kaip ir Vilniuje, pvz., „Laksa“ su jūrų gėrybėmis kainuoja apie 7,5 Eur.
Kavos kaina panaši kaip Lietuvoje, dar padavėja, kalbanti lietuviškai, tad sutemus gali susimaišyti, kurioje pasaulio pusėje esi. Prie viešbučio pamatėme neįprastai didelę eilę – išimtinai azijietiško gymio jauni žmonės buriavosi ir laukė ryžių jogurto gėrimo! Ir tai buvo vakare, visi žmonės 22 val. laukia savo ryžių gėrimo su avižomis, sojų žele, vaisiais ir bala žino kuo.
Masės jausmas mus įtraukė, tai ir mes pastovėjome ir gavome savo ryžių dozę. Skanu, bet mums gal labiau tai būtų įprasta pusryčiams. Tie gėrimai ir palaukė mūsų skrandžių iki ryto. Gardu gardu. O mes jau laukiame, kol pasiimsime savo naują laikiną namą su ratais ir galų gale išvyksime į Australijos krūmynus, laukinius paplūdimius, kempingus ir ten, kur visi žymūs gyvūnai. Bet apie tai – jau kitame tekste.
