Viso to priežastys buvo paprastutės – skrydžių bilietų kainos tiesiog per aukštos lyginant su elgetiškais lietuvių atlyginimais, o žemų kaštų avialinijos į Lietuvą dar neskraidė. Negana to, tie patys autobusai prieš dvidešimtmetį buvo ne tokie kaip dabar – seni, nepatogūs ir nudrožti, nes tokie pirkti iš Vakarų Europos vežėjų. Žodžiu, eilinį kartą pasidžiaugsiu, kokiu nuostabiu laiku gyvename. Tokių gerų sąlygų keliauti kaip šiandien lietuviai dar nėra turėję.
Malonu, kad jomis mielai naudojasi. Dar niekada lietuvaičiai nėra keliavę taip intensyviai, kaip tą daro dabar, – skrydžių kainos kaip niekada žemos ir prieinamos kiekvienam.
Dalykas, kurio neišvengiame skraidydami, yra oro uostai. Jų pasaulyje tiek daug ir tokių įvairių, kad apie juos galima kurti gausybę istorijų, knygų ar filmų. Man oro uostai – tarsi atskiras pasaulis pasaulyje, kuriame vykstantis gyvenimas yra išskirtinai paslaptingas ir įdomus.
Šiandien skaičiuoju 99 savo aplankytus pasaulio oro uostus. Nekantriai laukiu jubiliejinio šimtojo, atsirasiančio po gero mėnesio. Jei neįvyks nieko nenumatyto, titulą pasiims Amsterdamo oro uostas. Gal ir keista, kad per tokią daugybę kelionių dar nesu išbandęs populiaraus Europoje tranzito taško – Amsterdamo oro uosto, bet niekas ir nesakė, kad bus lengva.
Dauguma pasaulio oro uostų yra standartizuoti ir panašūs vieni į kitus. Tai normalu, taip ir turi būti, nes keliautojas, ir taip patiriantis stresą svetimose šalyse, bent jau oro uoste jaučiasi esantis arčiau jam įprastos aplinkos, tačiau yra ir tokių, kurie nėra visiški standartai.
Kalbant apie keistesnius oro uostus, standartiškai kyla mintis apie atokesnes ar skurdesnes valstybes. Ši mintis dažniausiai yra teisinga, tačiau ar visada reikia žvelgti taip toli? Ar pamenate senąjį Kauno oro uosto terminalą? Vos prieš dešimt metų, prieš atsidarant dabartiniam terminalui, Kaune stovėjo trobelė ant vištos kojelės, atlikusi oro uosto pastato vaidmenį.
Ta trobelė buvo tokia maža, kad pirmiausia su visais lagaminais reikėjo pereiti apsaugos konvejerį ir tik tada registruotis skrydžiui bei priduoti bagažą. Niekur dar taip nebuvau matęs. Kaip tada su draudžiamais į lėktuvo saloną neštis daiktais, kurie nedraudžiami vežti registruotame bagaže? Neatsimenu šios situacijos sprendimo, nes nesu registravęs bagažo. O atskridus į senąjį oro uostą, eilėje prie pasų kontrolės reikėjo stovėti lauke ne dėl to, kad žmonės tiesiog netilpo į pastatą, kaip pasitaiko dabartiniame Kauno terminale, bet apskritai – visa eilė buvo suprojektuota lauke.
Visada svajojau išbandyti skrydį iš Šiaulių oro uosto, kurio terminalas primena Šeškinės namų ūkio valdybos biurą arba kiek pamodernintą sovietinių Kėdainių autobusų stotį. Žinia, Šiauliuose nėra reguliariųjų reisų, todėl svajonės išsipildymas kol kas nešviečia, bet niekada nežinosi – dalykai kartais keičiasi. Niekad negalvojau, pavyzdžiui, kad pavyks nuskristi iš Vilniaus į Kauną, bet prieš kelerius metus ėmė ir pavyko. Skrydis buvo kaip ir priklauso – normali registracija Vilniaus oro uoste, standartinės procedūros, eilinis skrydis. Tik skrydžio metu nesiūlė nieko pirkti, nes jis truko 19 minučių – lėktuvas ties Elektrėnais pasiekė trijų kilometrų aukštį ir ėmė leistis Kauno link.
Palikime Lietuvą ramybėje ir nusikelkime kiek toliau – į senąjį Šiaurės Korėjos sostinės Pchenjano oro uosto terminalą. Jis buvo paprasto angaro tipo, kuriame – tik viena erdvė be pertvarų. Patalpos viduryje stovėjo keli pasų kontrolės kioskeliai. Skirtumas nuo standartinės pasų kontrolės procedūros buvo tas, kad pasienietis, patikrinęs jūsų pasą, įleisdavo į šalį, bet paso negrąžindavo. Nelabai jauku, bet žinojome, kad čia taip yra. Pasai atiduodami jus kelionėje lydintiems gidams, kurie juos laiko pas save iki pat jūsų viešnagės pabaigos.
Oro uoste vienu metu galėjo būti aptarnaujami tik išvykstantys arba atvykę keleiviai, nes kitu atveju keleiviai susimaišytų tarpusavyje. Žinant, kad Šiaurės Korėjoje lėktuvas iš esmės yra retas svečias, problemų kaip ir nekildavo. Didesnė problema buvo šaltis, nes angaras, kaip ir dauguma visuomeninių, privačių ir visų kitų Šiaurės Korėjos pastatų, buvo beveik arba visiškai nešildomas. Jame nebuvo nei kavinės, nei jokios kitos pramogos galimybės.
Buvo našlaitė Duty free parduotuvėlė su skurdžiu vaizdu ir ne mažiau skurdžiu prekių asortimentu. Kita vertus, mums, atvykusiems, pramogos nebuvo svarbiausia, nes nebuvome užmiršę, į kokią šiurpią šalį atkeliavome. Pildant imigracinę kortelę iš šalčio ir baimės drebėjo rankos bei kojos ir teko nervintis, kad nerašo rašiklis. Pasirodo, irgi dėl šalčio.
Kadangi tai buvo ne šiaip valstybėlė, o nuožmioji Šiaurės Korėja su savo siaubo istorijomis apie prisidirbusius užsieniečius, fotografuoti oro uoste nesiryžome. Nufotografuoti jo jau ir nebepavyks, nes angaro nebėra – neseniai buvo atidaryti net du nauji Pchenjano oro uosto terminalai.
Kitoje blogiukų valstybėje, Irane, buvo taip pat įdomu. Tarptautinius skrydžius priimantis dar iš dalies naujas Imamo Khomeini oro uostas Teherane yra standartinis ir iš esmės atrodo įprastai. Kiek įdomesni yra vidinius skrydžius reguliuojantys Irano oro uostai. Pavyzdžiui, senutėlis Teherano Mehrabado oro uostas.
Paradoksalu, bet jis aptarnauja bent dvigubai daugiau keleivių nei Imamo Khomeini oro uostas. Užsienio keliautojų, atrandančių Iraną, vis dar yra labai mažai, o iraniečiai, nepaisydami seno šalies lėktuvų parko, jais keliauja dažnai. Šiame oro uoste vyrauja lengvas chaosas ir jautiesi esantis ne oro uoste, o labiau stotyje su turgumi.
Be to, Mehrabado oro uostas laikomas sudėtingu pilotams leistis, nes yra pačiame mieste ir tarp kalnų. Dėl to „Iran Air“ oro linijų, iš Širazo skraidinusių mus senutėliu rusišku orlaiviu, skrydžio palydovas visus ramino sakydamas, kad nereikia nieko bijoti, nes Alachas viskuo rūpinasi ir, jei nuspręs pasiimti mus pas save, tai mums bus tik geriau. Po tokių nuraminimų, lėktuvui saugiai nusileidus, apsičiupinėjęs pamačiau, kad esu visas šlapias nuo nervinio prakaito. Kelnių nusprendžiau nečiupinėti.
Įdomus yra Indonezijos sostinės Džakartos oro uostas. Čia kalbu ne apie naująjį trečiąjį terminalą, kuris koordinuoja daugumą tarptautinių skrydžių, o apie senuosius – pirmąjį ir antrąjį, besitvarkančius su vidiniais Indonezijos maršrutais. Šie terminalai išoriškai atrodo tarsi daugybė sujungtų medinių vasarnamių su šiaudiniais stogais.
Paskendę medžiuose jie panašesni į kokį nors čiabuvių kaimą arba vasarnamių kompleksą nei į oro uostą. Atrodo labai egzotiškai ir būtų tikrai miela, jei nežinotum, kad čia visgi oro uostas, kuriam reikia ne mielos egzotikos, o naujumo, modernumo ir geriausios saugumą užtikrinančios įrangos. Oro uoste chaoso neturi būti, kuriuo šis Džakartos terminalas ir pasižymėjo. Tai buvo tikra autobusų stotis, kur zujo visokio šlamšto prekeiviai, taksistai ir šiaip neaiškios kilmės ir tikslų vedami žmonės. Mes tuo metu ketinome iš Džakartos skristi į Balį.
Ženklai viduje taip pat buvo gan chaotiški ir norėjosi greičiau įsitaisyti saugioje zonoje. Kaip jie patys susigaudo šitoje makalynėje? Juk čia – lėktuvų eismas, ir bet kokia klaida gali atsieiti siaubingai brangiai. Prieš gerus metus būtent iš šio oro uosto tik pakilęs į jūrą nudribo vienų iš Indonezijos oro linijų lėktuvas. Tiesa, tai buvo viena iš tų garsiųjų „Boeing 737 MAX 8“ katastrofų, prie kurios oro uosto netvarka niekaip neprisidėjo.
Kitoje pasakojimo dalyje pasidalysiu keistomis patirtimis iš Turkmėnistano, Kirgizijos, Rytų Timoro, Ukrainos ir kitų šalių oro uostų.
