Tiesa, jei nuskrisite šeštadienio rytą, kai lyg tyčia ir skrenda lėktuvai iš Vilniaus, iš oro uosto į miestą teks vykti taksi. Taip yra, nes nuo penktadienio sutemų iki šeštadienio sutemų žydai švenčia šabą ir tuo metu gyvenimas labai sulėtėja. Nevažiuoja dauguma autobusų ir beveik visi traukiniai, įskaitant ir tą iš oro uosto. Taip pat nedirba žydų valdomos parduotuvės, restoranai ar pramogas teikiančios įstaigos. Ortodoksai žydai teoriškai tądien negali net telefonu kalbėti, atlikti buities darbų, vairuoti automobilių, kurti ugnies, įjungti elektros. Žinoma, ne visi laikosi tokių griežtų taisyklių, tačiau penktadienio vakarą ir šeštadienio dieną Izraelyje geriausia neturėti per daug ambicingų planų.

Mudu su Aleksu atskridome šeštadienio popietę ir tris valandas laukėme pirmojo traukinio. Toks sprendimas buvo pagrįstas finansiniu išskaičiavimu, nes taksi į Tel Avivą kainavo, rodos, apie 50 eurų, o traukinys – apie 7 eurus. Labai nustebino, kad Izraelyje vietinio transporto kainos yra neproporcingai mažos, palyginti su visu šalies kainų lygiu. Keliauk ir džiaukis.

Tel Avivas yra liberalus miestas su hedonistais gyventojais. Miestiečiai ir patys sako, kad svarbiausias žydų miestas yra Jeruzalė, – meldžiamės už ją, galvojame apie ją, tačiau gyvename Tel Avive, nes jame tiesiog linksmiau. Sakoma, kad ir kokioje miesto dalyje būtumei, tau nereiks eiti ilgiau nei 5 minutes, kad surastum sau tinkamą barą.

Sako, kad net ir Tel Avive gyvenantys musulmonai yra mažiau linkę į religiją, o labiau susitelkę į darbus ir linksmybes. Tel Avive gana daug homoseksualų. Jie čia gyvena ir demonstruojasi laisvai, niekam per daug neužkliūdami. Kartą ieškodami nakvynės Couchsurfing platformoje su Aleksu per daug sėkmės nesitikėjome, ir tai buvo be reikalo, nes mus gyventi greitai pakvietė gražus vyrukas, kurio noras priimti du vyrus buvo netgi labai suprantamas. Ne, prie mūsų seksualiai jis nesikabinėjo, bet atkakliai kvietė į gėjų vakarėlį. Nėjome, bet ne todėl, kad nenorėjome, o dėl to, kad buvome pavargę po kelionės.

Radikalieji žydai ortodoksai neretai burnoja prieš miestiečių gyvenimo įpročius, vadina Tel Avivą Sodomos ir Gomoros miestu, sielvartauja ir dar karščiau meldžiasi, kad miestas atsisuktų Dievo link. Tačiau bent jau kol kas šias maldas Sutvėrėjas pasidėjo į ne pirmos būtinybės reikalų lentynėlę.

Foto: Vaidas Mikaitis

Eilinių piliečių nuomonė apie skrybėliuotus žydus taip pat ne visada gera. Mat atsidavę religijai piliečiai išvengia tarnystės Izraelio armijoje. Anot jų, nuo priešų juos išgelbės Dievas, todėl tarnauti reikia ne valstybei, o jam. Negana to, valstybė jiems skiria subsidijų. Nenuostabu, kad ne visi yra patenkinti šia privilegijuota kasta ir dažnai iš jos šaiposi.

Ypač aktyviai tą daro rusakalbiai išeiviai iš sugriuvusios SSRS. Bendravau su keliais ir man buvo juokinga, kad net kalbėdami apie kitus Izraelio gyventojus sako JIE, o ne MES. Toks įspūdis, kad kai kurie jų išvykę iš SSRS užstrigo tame laike ir nesugebėjo normaliai adaptuotis savo istorinėje tėvynėje.

Rusiškai jie kalba be akcento, o gerai hebrajiškai kalbėti moka toli gražu ne visi, nors Izraelyje gyvena jau beveik tris dešimtmečius. Dažniau jie bendrauja su kitais rusakalbiais nei su žydais, nekalbančiais rusiškai. Apskritai jie daug labiau panašesni į rusus, o ne į žydus.

Pati rusų kalba Izraelyje girdima neretai (nes yra nemažai išeivių iš SSRS), o kurortiniame Eilate – ypač dažnai. Kaip sakė mus Eilate priėmusi gyventi Natalija, jei turite problemyčių su anglų kalba, bet kokiame restorane ar parduotuvėje bus bent vienas žmogus, kuris kalbės rusiškai. Tel Avive ir Jeruzalėje rusakalbių ne tiek daug, ten besitikintiems praslysti tik su rusų kalba bus sunku. Na, o angliškai šalyje kalba beveik visi, išskyrus senus žmones ir neretai tuos pačius rusakalbius.

Grįžtant prie linksmojo Tel Avivo turbūt nenustebinsiu pasakęs, kad pagrindinis jo traukos objektas yra ne istoriniai statiniai, o Viduržemio jūros promenada su paplūdimiais. Ji tęsiasi nuo pietuose esančio senojo Jafos miesto iki pat jūrų uosto šiauriniame Tel Avive. Krantinėje įsikūrę daug barų, vyksta energingas naktinis gyvenimas. Lankytojai dienomis lepinasi saule, jūra ir šaltais gėrimais, o vakarais pradeda linksmybių maratoną.

Foto: Vaidas Mikaitis

Jeruzalėje yra kiek kitaip. Tai – šventas miestas. Čia buvo nuteistas ir nukryžiuotas garsus žydas Jėzus Kristus ir vyko kiti šventi procesai. Aleksas, kaip uolus katalikas, su Naujuoju Testamentu rankose tik atvykęs puolė neršti po šventąjį miestą, kad net dulkės rūko. Jis ir Kristaus Kryžiaus kelius nuėjo, ir į Golgotos kalną lipo vis stebėdamasis, kad tai ne kalnas, o tiesiog bažnyčioje įrengti laiptukai į antrą aukštą, ir Golgotos akmenį čiupinėjo, ir Alyvų sodelyje meldėsi, ir prie Kristaus kapo verkė, ir prie Marijos karsto rymojo, ir prie Raudų sienos raudojo. Vos spėjau jam iš paskos.

Beje, pabūti prie Kristaus kapo gali būti visai įdomi atrakcija. Prie jo maldininkai traukia nesibaigiančia minia ir labai įvairiai reaguoja atsiradę taip arti Viešpaties. Vieni užsimeta ant kupros kryžių ir užsimaukšlina erškėčių vainiką, kiti nepaliaujamai rauda, treti klūpo ir neaiškiai marmaliuodami daro neadekvačius judesius, ketvirti surimtėja, pajaučia nušvitimą sieloje ir išeina kaip aukso muštinį aptikę. Reakcijų gali prisižiūrėti įvairių, geriau nei per televizorių.

Bandžiau iš aš pajusti kokius nors jausmus, bet nepavyko, nors ir stengiausi. Tiesiog per daug žmonių ten ir niekaip nepavyksta susikaupti. Lyg ir bandai, tačiau koks nors Kristaus kapo ištroškęs piligrimas verždamasis link jo stumteli, ir visas susikaupimas išgaruoja.

Foto: Vaidas Mikaitis

Kas kita yra prie Raudų sienos. Tačiau reikia ateiti vakare prieš pat uždarymą, kai turistai jau būna išsiskirstę po nakvynės vietas, o Jeruzalės senamiesčio turgūs užsidarę. Tada prie sienos eina be turistų priežiūros norintys pasimelsti žydai ir atmosfera ten būna puiki. Štai tada aš ir pajutau tą gerąją Raudų sienos atmosferą ir net trumpam pasijutau esąs žydas.

Dėl istorinių nesutarimų Jeruzalė yra vienas labiausiai saugomų miestų pasaulyje ir nuolat čia marširuojantys kareiviai yra įprastas dalykas. Toks pats kaip ir moterys kareivių uniformomis. Žydų valstybėje kariuomenėje tarnauti privalo visi. Neįprastai atrodo jaunos karės merginos, tampančios beveik savo dydžio automatinius ginklus. Gatvėse patruliuojantys kariai paprastai yra draugiški ir sutinka kartu nusifotografuoti.

Su griežtais saugumo reikalavimais susiduriama visur Izraelyje, tačiau Jeruzalėje – ypač. Įėjimai į traukinių ar autobusų stotis, prekybos centrus, kino teatrus ar restoranus galimi tik perėjus metalo detektorius. Neapsaugotas yra tik viešasis miesto transportas, todėl jis laikomas realiausia vieta, kuri gali tapti teroristų taikiniu.

Kita vertus, tokia griežta apsaugos politika stebina tik atvykus į šalį. Po poros dienų priprantama ir ginkluoti kareiviai gatvėse visiškai nebekrenta į akis.

Foto: Vaidas Mikaitis

Pati Jeruzalė yra padalyta į tris dalis – vakarinę, rytinę ir senąją. Vakarinėje gyvena žydai, rytinėje – arabai, o senoji Jeruzalė – tai visas biblinis miestas, kur buvo nukryžiuotas Atpirkėjas, vaikščiojo ir gyveno visi to meto herojai, apie kuriuos Lietuvos bažnyčiose pasakoja mūsų dvasiškieji tėveliai.

Skirtumas tarp rytų ir vakarų Jeruzalės yra akivaizdus. Žydų Jeruzalę galima prilyginti moderniam Vakarų Europos miestui su moderniu viešuoju transportu, greitomis užkandinėmis, aukštos klasės viešbučiais, restoranais, barais, klubais ir kainomis. Arabų Jeruzalėje jautiesi kaip arabų šalyje. Viskas atrodo paprasčiau, prasčiau, skurdžiau, pigiau. Šurmuliuoja ištisas turgus ir iš mečečių skamba kvietimai į maldą.

Taupantiems pinigus arabų Jeruzalė bus puikus pasirinkimas. Joje galima rasti pigesnių užkandinių, pigesnę nakvynę, pigesnių prekių ar lauktuvių.

Sienų tarp atskirų Jeruzalės rajonų nėra – laisvai galima keliauti, kur tik širdis geidžia. Tačiau arabai ir žydai šiaip stengiasi per daug vieni pas kitus nelįsti. Pavyzdžiui, žydų autobusų linijos keleivius veža tik žydų Jeruzalės dalyje, arabai turi savo autobusų tinklą ir savo autobusų stotį. Nors Jeruzalėje visada išlieka galimybė tapti teroristinio akto auka, tačiau kitas fizinis pavojus beveik neegzistuoja. Gal žydų ar arabų radikalams su savo šventomis aprangomis ir nesaugu vaikščioti vieniems pas kitus į svečius, tačiau miesto svečiams tai yra saugus miestas.

Foto: Vaidas Mikaitis

Izraelis aktyviai kritikuojamas dėl žydų naujakurių gyvenviečių statybų palestiniečiams priklausančiame Vakarų krante. Mes pakviesti pažįstamos Ukrainos žydės vienoje tokių gyvenviečių nakvojome dvi naktis. Tos gyvenvietės aptvertos spygliuotomis tvoromis ir griežtai saugomos kaip kokie getai. Svetimas žmogus į jas negali net užeiti, kol už jį nelaiduos koks nors vietinis gyventojas. Joje jautėmės saugiai, tačiau nesu tikras, ar galėčiau čia ilgai gyventi, kai toks griežtas režimas ir nedraugiška aplinka, nes palestiniečiai labai jau priešinasi tokių gyvenviečių egzistavimui jų žemėje.

Išvykstant iš Izraelio oro uosto apsauga vėl labai susirūpino mano seniai mirusių giminaičių gyvenimo vingiais bei likimais. Panašu, kad giminaičiai buvo geri, nes žydams neužkliuvo, o man Izraelis tapo viena iš tų labai retų šalių, į kurią miela sugrįžti.