Klausimai būna įvairūs, nuo „Ką gero matei Izraelyje?“ iki „Kas šiaip naujo?“ Klausinėjama gana rimtai, tad tokių apklausų nepatyrusiam keliautojui tai gali sukelti nemažą stresą, juolab kad ne visada klausinėjančiojo anglų kalba būna pakankamai aiški.
Atskridus būna įvairiai. Kiekvienas atskridęs nėra apklausiamas, bet saugumo pareigūnai atidžiai stebi atvykusius ir gali išsirinkti apklausti bet kurį jiems bent kiek įtartiną keleivį. Esu buvęs Izraelyje triskart ir du iš tų kartų į šalį buvau įleistas greitai bei neskausmingai. Na, o pirmasis kartas buvo įdomiausias.
Tik išlipęs iš lėktuvo ir įžengęs į Tel Avivo oro uosto patalpas simpatiškos žydaitės buvau ištrauktas iš minios ir imtas apdoroti: „Kokia tavo mamos mergautinė pavardė?“
Nespėjau nė nustebti, o ji jau klausė, iš kur kilę ir kuo užsiima mano tėvai ir seneliai. „Senelis greičiausiai užsiima gulėjimu ligoninėje, – atsakiau ir mirktelėjau. – Jam beveik 90 metų ir širdis dažnai permuša, amžius visgi.“ „Ir išvis, – pridūriau, – „ačiū, kad priminėte man jį, nes labai seniai lankiau, tai ta proga reikėtų pasitaisyti.“ Bet dailioji pareigūnė net nešyptelėjo ir toliau bėrė kitus klausimus apie mano genealoginį medį, planus Izraelyje ir kuprinės turinį. Kažin kodėl iš viso lėktuvo ji pasirinko mane, galvojau net suprakaitavęs nuo intensyvaus atsakinėjimo. Mano bendrakeleivis Aleksas jau seniai nuėjo kažkur į priekį ir turbūt trepsėjo kur nors lauke nekantraudamas, kada galės iššauti buteliuką žydiško gėrimo atvykimo į žydų žemę proga.
Tačiau pareigūnė manęs taip greit nepaleido ir netrukus be jokios šypsenos tuos pačius klausimus pradėjo uždavinėti antrą kartą. Viskas išėjo į gerą, nes turėjau progą pasukti smegenis ir bent jau tokiomis aplinkybėmis pagalvoti apie savo pamirštus giminaičius. Galiausiai ji nuo manęs atstojo, bet čia buvo dar ne pabaiga. Tiesa, rekomenduoju nemeluoti, nes, jei susipainiosite, visa procedūra užtruks dar ilgiau.
Aleksui buteliuko taip ir nepavyko surasti manęs laukiant, nes, pirma, – tą dieną buvo šabo diena, o, antra, – Aleksas sunkiai orientuojasi nepažįstamose vietovėse.
Traukinio į miestą teko ilgokai palaukti. Belaukiant buvau užkalbintas dar dukart ir vėl klausinėjamas apie senelių ir giminaičių kilmę bei sveikatą. Mano tremtinys senelis Antanas, po kiek laiko sužinojęs, kad kažkur kitame pasaulio krašte jo sveikata domimasi labiau nei gimtuosiuose Kuršėnuose, pasijautė didžiai pamalonintas ir neadekvačiai užrietė nosį.
Praeitoje pasakojimo dalyje apie Izraelį kalbėjome apie vieną iš laukinių Negyvosios jūros paplūdimių okupavusius nuogus hipius. Buvo puiku ten pailsėti, tačiau ilsėjosi tik kūnas, bet ne akys.
Šįkart užsuksime į ne tokią linksmą, bet ne mažiau įdomią šalies vietovę, kurios dauguma Izraelio lankytojų vengia. Tai – de facto Palestinos sostinė Ramala.
Turbūt žinote, kad Palestina yra vieta, kurią vienos šalys pripažįsta kaip valstybę, kitos – nelabai. Kadangi Lietuva, kartu su dauguma ES šalių, taip pat – su JAV ir, žinoma, Izraeliu, yra iš tų, kur nelabai, tai šioje rubrikoje laikysiuosi Lietuvos ir jos draugų oficialios pozicijos ir Palestinos nevadinsiu valstybe.
Palestiną sudaro Vakarų kranto ir Gazos ruožo teritorijos. Gazos ruožas, kaip žinia, yra konfliktinis kraštas, į kurį per daug kišti nosies nepatariama, tai mes kol kas ir nekišime, o plačiau apžvelgsime Vakarų krantą. Jis taip pavadintas, nes plyti vakarinėje Jordano upės pusėje. Anksčiau buvo valdomas Jordanijos, o nuo 1967 m. jį administruoja Izraelis. Kai kas šią poziciją apibūdina kaip okupaciją, tačiau Izraelis, žinoma, su šiuo apibūdinimu nesutinka.
Ilgą laiką žydai Vakarų kranto teritoriją, kurios daugumą gyventojų sudaro arabai, bandė apjuosti gelžbetonine siena, bet šio reikalo iki galo neįgyvendino. Ne visi Vakarų kranto miestai šiuo metu aptverti, daugiausia tie, kuriuose palestiniečiai taiko autonominį valdymą. Keliaujant Izraelio keliais, siena daug kur matyti ir ją stebint apimantis jausmas yra dviprasmiškas. Žinoma, skaudu, kai tam tikros gyventojų grupės aptveriamos tvora kaip zoologijos sode, tačiau ta siena taip užburia, kad sunku atitraukti akis.
Vienas iš miestų, kurį juosia gelžbetoninė siena, yra Ramala. Jį mes ir pasirinkome aplankyti, nors mus vienoje iš naujakurių žydų gyvenviečių apgyvendinusi žydė labai stengėsi nuo šios idėjos atkalbėti, aiškindama, kad Ramaloje nesaugu. Nusprendėme, kad ji perdeda ir neklausėme įspėjimų.
Į Ramalą galima nuvykti autobusu iš arabiškosios Jeruzalės autobusų stoties. Kad vykstama į Palestiną, jaučiasi iškart, nes arabiški autobusiukai, skirtingai nei žydų, nėra nei kondicionuojami, nei patogūs, o ir keleivių aprangos kodas neleis suklysti.
Į Ramalą patenkama pervažiavus spygliuotos vielos sienos patikrinimo postą. Tai yra išimtinai palestiniečių kontroliuojamas arabų miestas, kuriame lankydamiesi žydai realiai rizikuoja savo gyvybe. Girdėjau pasakojimą, kaip kelis žydų kareivius, per klaidą atsidūrusius Ramaloje, plikomis rankomis nužudė įsiutusi minia. Šią istoriją girdėjau iš vietinių žydų lūpų, tai už jos autentiškumą galvos nedėsiu. Kalbama, kad jei dabar Izraelio kariai ir įžengia į Ramalą, pavyzdžiui, ką nors areštuoti, jie tai daro dideliais būriais, dažniausiai – naktimis ir vengia miesto centro, kad nesukeltų minios reakcijos. Sako, kad jie ateina tyliai, padaro savo darbą ir pasitraukia, o vietiniai net nesuvokia naktį turėję nepageidaujamų svečių.
Taigi, Ramaloje žydams nesaugu, tačiau užsienio turistui čia negresia didesnis pavojus nei bet kur kitur. Netgi atvirkščiai, vietiniai arabai labai stengiasi parodyti, kokie yra svetingi, ir džiaugiasi svečiais. Išlipus iš autobuso gal buvo kiek neįprasta, nes atvykus iš ramaus ir vakarietiško Izraelio mus pasitiko arabiškas chaosas ir triukšmas, todėl ramus, gerai auklėtas bei pratęs prie kultūringo bendravimo Aleksas kurį laiką krūpčiojo nuo kiekvieno riksmo, tačiau greitai apsipratome.
Beje, internete įspėjama, kad, jei būdami Ramaloje pamatote Izraelio karius, traukitės į šalį ir darykite tai greitai, nes kariai čia dėl menkos priežasties nesilanko, ir tokia situacija nieko gero nežada. Čia užtenka menkos kibirkšties, kad kiltų didelis gaisras, ir tai, kad esate užsienietis, jūsų gali ir neišgelbėti. Tai beveik nereali situacija, bet tą žinoti naudinga.
Šiaip Ramala yra labai gyvas ir judrus, vienas laisviausių Vakarų kranto miestų su nemaža krikščionių populiacija, nes ilgus amžius buvo vietos krikščionybės centras. Dabar Ramaloje yra įsikūrusi dabartinė Palestinos valdžia. Pagrindinis miesto traukos objektas turbūt yra Jasero Arafato kapas su sarkofagu.
Tačiau į Ramalą verta vykti ne tik dėl jo. Įdomiausia tiesiog pabūti mieste, pajusti jo gyvenimo ritmą ir sėdint arabiškoje kavinukėje gerti iki šleikštulio saldžią arbatą, rūkyti kaljaną ir stebėti žmones. Su kaljanu mums nelabai sekėsi, nes Aleksas užsirūkęs labai kosėjo, ir tai kažkodėl arabams sukėlė daug krizenimo. O aš nesiryžau net pradėti. Nenorėjau, kad kas juoktųsi, o ir šiaip nesveika. Beje, vien arbatos gerti nereiks, nes dėl didelės krikščionių populiacijos mieste alkoholis ne tik lengvai prieinamas, bet ir vartojamas.
Dar Ramala žavi tuo, kad joje labai mažai turistų. Dauguma čia nesiryžta vykti, nes, žinodami, kad Izraelio policija mieste iš esmės neturi galios, bijo žengti į teritoriją už spygliuotos tvoros ir sienos, todėl viešėdami Ramaloje mėgausitės išskirtinumo jausmu.
Kitoje dalyje papasakosiu, kaip sekėsi kurį laiką gyventi griežtai saugojamoje žydų naujakurių gyvenvietėje Vakarų kranto teritorijoje, apie Jeruzalės ir Tel Avivo subtilybes, Eilato rusiškumą ir kaip išeiviai iš Sovietų Sąjungos po jos griuvimo jaučiasi dabartiniame Izraelyje.
