Tai yra nuostabu – nuvyksti savaitei atostogų ir per jas gali įmerkti savo baltą kūną į trijų jūrų vandenis. Ir tos jūros gan skirtingos.
Viduržemio jūra mums labiausiai įprasta, nes ji skalauja ir pietų Europos krantus. Geriausia tai, kad ši jūra Izraelyje skalauja Tel Avivo, miesto su savo paplūdimiais, esančiais tiesiog miesto centre, krantus. Raudonoji jūra geriau žinoma Egipto mėgėjams, bet gabalėlis jos siekia ir pietų Izraelyje esantį Eilato kurortą. Ji yra narų rojus. Na, o uždara Negyvoji jūra – unikalus dalykas pasaulyje, prieinamas tik Izraelio ir Jordanijos lankytojams.
Negana to, šalia yra Palestina, kur nuvykti gali kiekvienas Izraelio lankytojas. Ir tai yra jau visiškai kitokia – arabiška – kultūra, ji – čia pat, už valandos kelio nuo Jeruzalės. Viskas labai arti. O ir paties Izraelio du didžiausi miestai labai skirtingi. Sostinė Jeruzalė su visu savo šventu palikimu ir prie jūros esantis Tel Avivas su savo paplūdimiais, restoranais ir linksmybėmis. Miestus skiria apie valanda kelio. Rašau štai dabar ir eilinį kartą žaviuosi Izraeliu.
Panašu, kad žaviuosi ne tik aš. Dabar iš Vilniaus ir Kauno vykdomi bent penki skirtingi skrydžiai į Tel Avivą ir į Eilatą. Lietuvaičiai skraido į Izraelį gana dažnai, ir gerai daro. Tą patį darau ir aš – Izraelis man niekada nenusibosta.
Kada vykti į Izraelį? Priklausomai nuo lūkesčių. Jei tikitės normaliai pavasaroti prie jūros, siūlyčiau skristi nuo kovo pabaigos iki lapkričio pabaigos. Lankiausi Izraelyje ir kovą, ir lapkritį. Nors oras pasitaikė šiltas, bet jūros vanduo ties Tel Avivu buvo gan vėsus. Lapkritį buvo vos geriau nei kovą, nes, matyt, vanduo dar nebuvo spėjęs atvėsti po vasaros. Vietiniams žydams per šalta maudytis abiem mėnesiais.
Žiemos mėnesiais Izraelyje gali būti malonus oras, bet maudytis šaltoka net ir prie šaltos Baltijos pratusiems lietuviams. Be to, gali lyti. Prie Negyvosios jūros bus kiek geriau, ji yra žemiau jūros lygio, tad šiluma ten užsilaiko. Pietiniame Eilato kurorte lankiausi pačioje lapkričio pabaigoje. Tada Raudonosios jūros vanduo buvo apie 20 laipsnių. Nėra šaltas, bet ilgai nepasiturkši. Vasarą vykti į Izraelį nesiūlau, nes greičiausiai bus siaubingai karšta. Jei pats vykčiau dar kartą, rinkčiausi balandžio arba spalio, lapkričio mėnesius.
Dažniausiai turistų pažintis su Izraeliu prasideda nuo Tel Avivo, nes būtent šalia jo yra didžiausias šalies oro uostas. Tačiau šį kartą palikime gražuolį miestą ramybėje ir nusikelkime į Negyvosios jūros pakrantę, kurios nepamatyti būnant Izraelyje būtų, švelniai tariant, neišmintinga. Mano įsitikinimu, Izraelyje yra trys vietos, turinčios būti prioritetais keliautojui. Tai Tel Avivas, Jeruzalė ir Negyvosios jūros pakrantė. Visos kitos ne tiek svarbios. Šių vietų eiliškumą galite dėlioti pagal savo prioritetus.
Prie Negyvosios jūros lengva nuvykti tiek iš Tel Avivo, tiek iš Jeruzalės, tiek iš Eilato. Kursuoja autobusai, stojantys kurortiniuose kaimeliuose, kuriuose įrengti viešbučiai ir civilizuoti paplūdimiai su infrastruktūra.
Negyvoji jūra yra apie keturis šimtus metrų žemiau jūros lygio. Čia beveik niekada nelyja. Vandens druskingumas – apie aštuonis kartus didesnis nei vandenynų. Dėl to šiame vandenyje nėra jokios gyvybės. Dėl didelio druskos kiekio žmonės gali nejudėdami laikytis vandens paviršiuje ir neskęsti. Turbūt daug kas matė nuotraukų, kaip žmonės patogiai gulėdami vandenyje skaito laikraščius.
Tokiomis nuotraukomis aš visada piktinausi. Jos yra klaidinančios. Laikraščio ten taip paprastai nepaskaitysi, nes vanduo nėra fotelis. Norint skaityti, turi iš vandens iškelti galvą ir laikyti įtemptus kaklo raumenis. Pabandykit taip paskaityti. Neištvertumėte nė kelių minučių, jau nekalbant apie tai, kad net neatsimintumėte, ką perskaitėte. O kitą dieną skaudėtų kaklą. Greitai nuotraukai papozuoti galima, bet malonumo iš to skaitymo jokio. Galiausiai jei tą laikraštį ir pasiimtumėte į vandenį, jis juk tuoj sušlaptų. Kas skaito šlapius laikraščius, ar juo labiau knygas? Žodžiu, tokios nuotraukos skirtos lengvatikiams apgaudinėti.
Be to, tokiame vandenyje maudytis reikia labai atsargiai. Vanduo toks sūrus, kad gali išgraužti akis ar bet kokią žaizdelę jūsų kūne, todėl taip paprastai kaip lietuviškame ežere ten nepadūksi, nepalakstysi ir nepasitaškysi. Judesiai vandenyje turi būti itin tikslūs ir atsargūs, nes reikia labai saugoti akis.
Tąkart keliaujant su tėčiu Aleksu nusprendėme, kad oficialūs paplūdimiai skirti tik fantazijos neturintiems ir tingiems žmonėms, o mes pabūsime išradingesni ir išbandysime vieną iš laukinių paplūdimių. Išlipome iš autobuso kažkur dykumos viduryje, iškart už Vakarų Kranto demarkacinės linijos, ir pėsčiomis patraukėme prie jūros. Buvome vieninteliai išlipusieji. Šis sprendimas nebuvo apgalvotas iki galo, ir tai paaiškėjo jau netrukus.
Per šabakštynus prasibrovę prie jūros pamatėme: taip – paplūdimys yra laukinis, tačiau jis nebuvo tuščias. Prieš mus atsivėrė nuogalių stovykla. Kažkokia hipių bendruomenė iš rastų ir šiaudų susirentę palapines čia tiesiog gyveno nuogoje aplinkoje. Brazdino jie ten nuogi gitaras, kūreno laužus, mankštinosi, praktikavo jogą, maudėsi ir nekreipė dėmesio į mus praeinančius. Lytiškai, bent jau mums praeinant, nesantykiavo, nors aš galėjau ir ko nors neįžiūrėti. „Visiški bedieviai“, – pamenu, piktinausi nuraudęs ir nudelbęs akis į žemę. „Šventoje šalyje išdarinėja tokias bjaurastis“, – burbėjau eidamas pro šalį ir vis bandydamas nužvairuoti moteriškas nuogales. Akis net paskaudo.
Netrukus žvairuoti nebereikėjo, nes priėjome dar didesnį būrį nuogalių, labai įtartinai sugulusių arti vienas kito. Nuraudau dar labiau, nes esu kilęs iš ypač padorios šeimos ir konservatyviai auklėtas. Šito buvo jau per daug, tad su Aleksu įsitaisėme atokiau. Tačiau jau visai netrukus patys greitu žingsniu ėjome prie tų nuogalių, nes paaiškėjo mūsų klaida ieškant laukinio paplūdimio.
Klaida buvo nepagalvoti apie dušą. Negyvosios jūros vanduo džiūdamas labai graužia odą ir po maudynių reikia nusiprausti. O kur tu rasi dušą laukiniame paplūdimyje? Tie žmonės ne veltui buvo susispietę kaip artimi giminaičiai. Toje vietoje iš žemės tryško natūralus gėlo vandens šaltinis, suformavęs baseinėlį, ir į jį, kaip į kokią sūkurinę vonią, nuogutėliai žmonės lįsdavo išsimaudę jūroje.
Mums tiesiog pasisekė, kad jis apskritai buvo, kitaip būtume net negalėję maudytis. Žodžiu, pagalvokite prieš ieškodami laukinių paplūdimių. Vėliau paaiškėjo, kad tokie paplūdimiai yra nelegalūs, tad nuskridę šiandien tokių nuogalių susibūrimų gal ir neberastumėte. Arba rastumėte kitoje vietoje.
Tiesa, su Aleksu visai nenusirengėme ir buvome kaip baltos varnos nuogalių būrelyje. Nors aš ilgainiui išdrąsėjau ir galbūt būčiau prisijungęs prie aplinkos, nes esu linkęs į hedonizmą, bet Aleksas – juk mano tėtis, tai prie jo kažkaip nebuvo drąsu. O jam turbūt nebuvo drąsu prie manęs.
Žinoma, Negyvosios jūros paplūdimiai nėra tik nuogalių šėlsmas. Keliuose prie jos išsidėsčiusiuose miesteliuose, tokiuose kaip Ein Bokek ar Ein Gedi, yra oficialių paplūdimių, kur galima rasti ir gultų, ir dušų, ir purvo, ir kitų gėrybių.
Žinoma, Izraelis nėra vien Negyvoji jūra. Čia yra ir kitų jūrų. Dar – krūva šventų vietų. Juk pats Jėzus Nazarietis, dar žinomas Kristaus arba Atpirkėjo vardu, šioje žemėje gimė, vaikščiojo ir mirė jaunas.
Yra ir didžiulė arabų bendruomenė su savo Palestina. Ten, beje, labai įdomu. Kitoje dalyje bandysime įsibrauti ten, kur patekę žydai rizikuoja būti nužudyti, – į Palestinos širdį ir sostinę – Ramalos miestą.
