Šis nedidelis žemės lopinėlis žavi didingais vienuolynais ir dar nuostabesniais gamtos peizažais, gyvenimo džiaugsmu bei nuoširdumu trykštančiais žmonėmis. Būdama pirmoji valstybė, kuri įtvirtino krikščionybę, Armėnija stebina ne tik joje esančių bažnyčių bei vienuolynų skaičiumi, bet ir jų vietomis: atokiuose kaimeliuose, vidury kalnų, kanjonuose ar ežerų pakrantėse.
Armėnijoje buvome neilgai, vos trejetą dienų, turėjome pasižymėję būtinus aplankyti taškus. Tai Sevano ežeras su vienuolynu, Tatev vienuolynas ir, aišku, sostinė Jerevanas. Kalbėti apie visą šalį pabuvę tik tris dienas negalime, bet pasidalysime tų kelių dienų įspūdžiais.
Kelionė iki Armėnijos laukė ilga. Atvykę iš Signachio į Tbilisį, turėjome nusigauti iki Ortačelos stoties, nes būtent iš jos mikroautobusai veža iki Jerevano. Deja, keliauti traukiniu negalėjome, nes tądien traukinys nevažiavo. Traukinys tarp šių miestų kursuoja tik porą kartų per savaitę, o laukti mes neturėjome laiko. Taigi teko važiuoti kiek nepatogesniu būdu – mikriuku.
Kelionės kaina asmeniui 35 GEL (atgal iš Jerevano – 7000 dramų). Trukmė – apie 6 val. su poilsio sustojimais. Mikroautobusu važiavo dar trys turistai iš Lenkijos, tai su pajuokavimais, pakalbėjimais, sustojimais laikas visai greitai prabėgo ir didelio nuovargio nejautėme. Nuo Tbilisio iki Gruzijos sienos su Armėnija – vos 50 km, ne visa valanda kelio.
Sieną kirtome Sadakhlo. Vykstant mikriuku reikia išlipti ir su savo daiktais pereiti patikrą. Lengvai ir greitai susitvarkėme ir gruzinai su šypsena mus išlydėjo iš savo šalies. Siena su Armėnija – Bagratashen. Čia vėl laukė daiktų patikra, pasų antspaudavimas ir standartiniai klausimai. Beje, čia jau sulaukėme pasieniečio klausimų, kodėl buvome Azerbaidžane, kokiu tikslu, kur gyvenome. Ir tokių pat klausimų – apie Armėniją. Jie tikrino ir apsistojimo vietą, todėl mes parodėme booking.com užsakymą, to pakako. Atminkite, kad į Armėniją geriau vykti jau pabuvojus Azerbaidžane, o ne atvirkščiai.
Armėnija mus pasitiko nuostabiais gamtos peizažais: nusidriekusiais žaliais slėniais, laukais bei tolumoje esančiais kalnų vaizdais. Kelionė link Jerevano vedė per Debedos slėnį, palei jį tekančią upę ir pakelėje išsibarsčiusias nedideles gyvenvietes. Gamta hipnotizavo, o priešaky atsiveriantys vaizdai ramino, bet giliai širdy suvokėme, jog važiuojame pavojingu keliu. Visgi lėkėme šalia Armėnijos ir Azerbaidžano sienos, ties Voskepar gyvenviete, kur iki šiol vyksta apsišaudymai tarp tautų.
Vairuotojas patikino, kad retas kuris išdrįsta važiuoti šiuo keliu naktį, nes šūviai dažniausiai aidi tamsiuoju paros metu. Mes tik trumpam sustojome pasižiūrėti į apačioje snaudžiantį slėnį su vandens rezervuaru šalia Voskepar ir visai netoliese esančią Azerbaidžano sieną. Toliau kelionė vedė per Diližan kurortą, važiavome Sevano ežero krantu ir po 6 valandų pasiekėme Jerevaną.
Jerevanas – milijoninė šalies sostinė, tikras kultūros ir kontrastų fontanas. Nors miestas senesnis už Romą, deja, sovietinis palikimas ir mieste stūksantys sovietiniai pastatų „erdvėlaiviai“ sunkiai leidžia patikėti tokia sena miesto istorija. Betonas, betonas ir dar daugiau betono – toks pirmas sostinės įspūdis. Virš miesto pakibęs tirštas, sunkiai leidžiantis kvėpuoti smogas, kurį sukelia gatvėmis važinėjantys seni automobiliai.
Jerevano gatvėse ladų ir žigulių gali prisižiūrėti iki soties. Vaikščioti miesto centre šalia zujančių automobilių nemalonu, po valandėlės jautiesi paskendęs dulkėse ir išmetamųjų dujų smarvėje.
Pasislėpti ir atsigauti nuo triukšmo parke ar kitoje žalesnėje erdvėje nepavyko, nes jų tiesiog nėra. Miestui be galo trūksta medžių teikiamos atgaivos. Tiesa, truputį ramybės radome atokiau nuo centro esančioje XVIII a. restauruotoje Žydrojoje mečetėje, kuri liko vienintelė veikianti visoje Armėnijoje.
Miesto lankytini objektai greitai surandami ir apeinami. Sostinės širdis – stalinistinio stiliaus Respublikos aikštė, kurią vainikuoja milžiniškas fontanas, sutviskantis šviesomis naktį. Aplink aikštę išsidėstę kiti svarbūs miesto pastatai: vyriausybės pastatas, užsienio reikalų ministerija, istorijos ir dailės muziejai bei „Marriott“ viešbutis. Dieną aikštė nepalieka ypatingo įspūdžio, tačiau ji atgyja sutemus, kai jaunimas, turistai ir darbus pabaigę gyventojai suplūsta pasigrožėti fontanu. Čia krykštauja vaikai, jaunimas klausosi muzikos, romantiškai glaustosi porelės.
Jerevano laiptų kaskada mums pasirodė įdomiausias sostinės objektas. Teko aukštai lipti, bet vaizdas buvo nuostabus. Miestas atsiskleidė kaip ant delno, o tolumoje, pasislėpęs už debesų, stovėjo tautos simbolis – Ararato kalnas. Armėnų uždraustas vaisius, kurio jie negali pasiekti, nes likęs Turkijos teritorijoje.
Politiniai santykiai tarp šalių labai įtempti, diplomatiniai ryšiai nutrūkę, todėl armėnai negali net atostogauti Turkijoje. Arčiausia vieta, iš kurios galima matyti gražuolį Araratą, – Khor Virap vienuolynas. Deja, mums nepavyko pamatyti snieguotos, apledėjusios kalno viršūnės. Pakilęs smogas, miesto dulkės ir debesys slėpė ją visos mūsų kelionės metu.
Jerevanas pasirodė atsipalaidavęs, draugiškas atvykėliams bei kontrastingas miestas su vakarietiška kavinių kultūra, pulsuojančiu naktiniu gyvenimu, muzikos barais, sklindančia „The Beatles“ muzika ir kartu už kampo barškančiais „Backgammon“ kauliukais, klausantis skausmingų armėniškų dainų.
Kaip galima būti Jerevane ir nepasimėgauti šviežiu armėnišku maistu? Patraukėme į miesto Centrinį turgų, kuris laukė ištiesęs rankas, pilnas džiovintų vaisių, riešutų, kvapnių prieskonių, basturmos ir vietinių saldumynų, o kur dar šviežutėliai vaisiai ir daržovės. Užkandome, paragavome, apsipirkome, paplepėjome ir patraukėme ieškoti nacionalinės virtuvės restorano. Pasirinkome „Old Erivan“, mūsų „Forto dvaro“ armėnišką prototipą. Graži, autentiška aplinka, daug erdvės, platus meniu, atsiskaitymas kortelėmis, paslaugus personalas.
Užsisakėme visko po truputį: dolmų – mėsa įdarytų vynuogių lapų, įdarytų baklažanų su riešutais ir česnakais, chačiapurį, šviežių daržovių salotų, chinkalių ir, aišku, šašlyko. Azerbaidžano ir Gruzijos šašlykai nublanko vos paragavus armėniško. Čia mėsa tokia šviežia, minkšta, sultinga, kad, rodos, druskos ir pipirų užtenka tobulam skoniui išgauti. Po sočios vakarienės nusprendėme, jog gyventi čia galėtume vien dėl dieviškai skanaus maisto. Vienintelis minusas esant Kaukazo šalyse, jog pas juos vis dar rūkoma kavinėse, taigi, mėgaujantis maistu, deja, tenka kartu ryti ir cigarečių dūmus.
Būnant konjako sostinėje, gėda būtų nepamatyti „Ararat“ gamyklos ir saugomų šio gėrimo statinių. Valandos ekskursija anglų kalba bei degustacija dviejų rūšių brendžio asmeniui kainavo 4500 dramų. Tai buvo labai informatyvi ir įdomi valanda – sužinojome apie distiliavimo etapus ir konjako kelią nuo vynuogės iki taurės. Matėme XIX a. statines, taip pat – saugomas vardines konjako statines, iš kurių viena priklausė ir prezidentui Valdui Adamkui.
Manome, jog iš Jerevano paėmėme viską, kiek galėjome per tą trumpą laiką. Miestas ne pats gražiausias, bet savotiškas, nėra fotogeniškas, bet autentiškas savo kultūra, nėra rafinuotas, bet paperka nuoširdumu ir žmonių šypsenomis.
