„Mes jau metai keliaujame ir švenčiame mūsų kelionės gimtadienį. Tad ta proga nusprendžiau pasidalinti savo istorija ir padrąsinti visus siekti savo svajonių“, – taip įkvėpti kitus drąsiems sprendimams ir savo svajonių siekimui socialiniame tinkle „Facebook“ nusprendė lietuvė, pasidalinusi savo drąsaus sprendimo istorija.

Portalui DELFI mergina pasakojo, kad išvykti keliauti ilgam laikui, ji norėjo jau seniai. „Anksčiau jau teko keliauti po porą mėnesių, bet niekada nesiryždavau išvykti ilgesniam laikui. Vis rasdavau kokią nors priežastį to nepadaryti. Tai darbas, tai galvodavau, kad nesugebėsiu gyventi ant lagaminų“, – prisiminė keliautoja.

Nežinojo, kuriam laikui išvyksta

Vis dėlto vieną dieną mergina suprato, kad atėjo laikas kažką keisti. Nors mergina gyveno Danijoje, jai nepatiko nei pati šalis, nei žmonės, kurie ją supo.„Nusprendžiau, kad arba išvykstu dabar, arba tai nenutiks niekada. Tai sau pasakiusi jau kitą dieną pasakiau darbe, kad išeinu iš darbo ir po mėnesio su draugu iškeliavome“, – pasakojo K. Dabašinskaitė.

Susikrovusi kuprinę likusius daiktus mergina išsiuntė į Lietuvą mikroautobusu. „Keliaudama labai greitai supratau, kad vis tiek pasiėmiau per daug drabužių. Juk viską galima ten įsigyti. Kuprinės svoris buvo labai didelis, nes teko prisidėti ir specialios kosmetikos problematiškai odai. Bet kalbant apie kitus daiktus, jaučiu, kad pusės dabar būčiau nesikrovusi“, – tęsė mergina.

Lietuvė su draugu nusprendė nuo pat pirmų dienų kelionės neplanuoti. Jie net nebuvo apsisprendę, kiek laiko keliaus po pasaulį ir ką konkrečiai žada aplankyti: „Galvojome, kad keliausime tiek, kiek norėsime, kiek mums pavyks. Pagalvojome, kad jei kažkas nepasiseks, visuomet galėsime sugrįžti. Bet juk jei nepabandysime, niekada nesužinosime“.Pirmąja poros aplankyta šalimi tapo Tailandas. Į Bankoką pora išskrido, nes kaip tik į šį miestą rado gana pigių bilietų iš Danijos.

„Keliaudami po Tailando salas atsidūrėme tinkamu laiku tinkamoje vietoje: susipažinome su žmonėmis, kurie pasiūlė su jais bendradarbiauti ir pakvietė mus vykti į Laosą ir padėti vietinėms bendruomenėms“, – savo kelionės pradžią prisiminė lietuvė.

Karolinos Dabašinskaitės vienerių metų kelionės įspūdžiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Netikėtai atsidūrė Laose

Kadangi konkrečių planų, kur po Tailando traukti, lietuvė su draugu neturėjo, jie sutiko prisijungti prie naujo iššūkio Laose.

„Dažniausiai turistai keliauja į Šiaurės Laosą, o mes nuvykome į Pietų. Nieko apie šį regioną nežinojau“, – kalbėjo pašnekovė. Mergina prisipažino, kad nėra labai išlepinta prabangos ir patogumo, bet pamačiusi, kas jos laukia Laose, lietuvė patyrė šoką.

„Man buvo šokas, kokios jų gyvenimo sąlygos, ką jie turi ir ko neturi, kaip jie gyvena diena iš dienos. Buvo labai sunku ir teko perlipti per save“, – pusę metų Pietų Laose praleidusi K. Dabašinskaitė.

Mergina buvo labai nustebinta išvydusi vietinių namus, kuriuose patogiai įsitaisę gyveno laosiečiai. Namai pastatyti ant polių ir visiškai atviri, todėl namuose apsilankyti gali bet kas – ne tik kaimynai, bet ir nekviestos gyvatės, vorai.

„Būdavo, kad miegi ir viduryje nakties girdi, kad kambaryje kažkas yra“, – netikėtus nubudimus prisiminė pašnekovė. Šokiravo lietuvę ir tai, ką vietiniai valgo tropinėje šalyje.

„Kadangi aplink kaimą nebėra likę paukščių, nes jie jau visi išmedžioti, yra gyventojų, kurie valgo žiurkes. O jas valgo, todėl, kad daugiau neturi ką valgyti“, – toliau laosiečių gyvenimo ypatumus vardijo pašnekovė.

Karolinos Dabašinskaitės vienerių metų kelionės įspūdžiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


Keliautojos nesuviliojo ir vietinių gyvenimo būdas: moterys dažniausiai prižiūri vaikus ir namus, o vyrai dienomis išvyksta ieškoti uždarbio. K. Dabašinskaitės atveju, vyrai iš jos kaimo kasdien vykdavo į uostą medžioti užsieniečių turistų, kuriems siūlydavo transporto ar gido paslaugas.

„O per lietaus sezoną visiems tenka kaip reikiant apsitvarkyti kiemus, krūmus apkarpyti. Ten gyvena daugybė nuodingų gyvačių ir to nepadarius, greitai jų prisikviesi arti namų“, – pastebėjo lietuvė.

Varlės lauko tualete

Gyvenimą Danijoje į nuotykių pilną kelionę iškeitusi mergina pati su draugu apsigyveno vietiniame namuke. Tiesa, jame nebuvo net tualeto, todėl teko naudotis lauko tualetu.

„Kiekvieną kartą tualete rasdavau daugybę varlių. Jas reikėdavo išvaikyti, nes netyčia prisilietus prie jų jos sudirgintų odą ir sukeltų alerginę reakciją. Būdavo, kad kol kokias penkias išveji, kelios vėl spėja įlįsti“, – egzotiškais potyriais dalijosi mergina.

Į Pietų Laosą atsikrausčiusi pora iš pradžių savanoriavo: padėjo svečių namuose dirbančioms merginoms. Nors jos šiek tiek suprato anglų kalbą, to nepakako, kad darbuotojos suprastų, ko iš tiesų prašo turistai. Keletą kartų per savaitę K. Dabašinskaitė vesdavo anglų kalbos pamokas vietiniams gyventojams.

Karolinos Dabašinskaitės vienerių metų kelionės įspūdžiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.


„O paskui sugalvojome idėją, kaip galėtume padėti vietiniams gyventojams gauti daugiau pajamų. Taip gimė ekologinio turizmo agentūros idėja“, – atviravo mergina.

Nors pirmosios savaitės lietuvei Pietų Laose buvo sunkokos, vis dėlto šios kelionės dalies pamoką ji labai gerai išmoko: mergina suprato, kad gali tikrai daugiau nei manė galinti, o prie skirtingų gyvenimo sąlygų galima priprasti. „Per pusmetį susipažinome su labai daug žmonių, įsigilinome į turizmo veiklą, gyvenome tradicinėmis sąlygomis ir pamatėme tikrą vietinių gyvenimą“, – privalumus vardijo pašnekovė.

Kai į Laosą atkeliavo lietaus sezonas, turistų labai sumažėjo, o ir savanoriaujančiai lietuvei su draugu neliko tiek daug veiklos, todėl pora pradėjo galvoti, ką daryti toliau.

Karolinos Dabašinskaitės vienerių metų kelionės įspūdžiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Iš chaoso į nepakeliamą tylą

Lietuvės vaikinas susisiekė su pažįstamais Grenlandijoje, kurie pasiūlė kurį laiką padirbėti privačių turų gidais šioje laukinėje saloje. Taip iš tropinio Laoso porelė išskrido tiesiai į Grenlandiją.

„Potyris buvo vėl įspūdingas tiek dėl laiko, tiek dėl temperatūros skirtumo. Taip pat Grenlandijoje visai kitoks triukšmo lygis. Tiksliau, jo ten beveik išvis nėra. Labai tylu. Man tai buvo lyg tylos stovykla realiame gyvenime“, – pasakojo keliautoja. Kartais K. Dabašinskaitę apsupdavo tokia tyla, kad jai net darydavosi nejauku. Tuomet ji nesąmoningai nuolat bandydavo kalbėti, kad tik nužudytų tą nesuprantamą tylą.

Karolinos Dabašinskaitės vienerių metų kelionės įspūdžiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

„Namuose klausydavomės muzikos visu garsu, kad tik kas nors vyktų ir nebūtų tos spengiančios tylos“, – prisipažino mergina. Keturis mėnesius Grenlandijoje praleidusi lietuvė pastebėjo ir didžiulius skirtumus tarp Pietryčių Azijos ir šios klimatu atšiaurios salos.

„Grenlandijoje nelabai yra kokios veiklos, žmonės čia visiškai neturi ką veikti. Pagrindinis jų pajamų šaltinis – turistai. Jei Laose mirus žmogui visi džiaugiasi dėl savo budistinės religijos, tai Grenlandijoje laidotuvės labai niūrios ir sunkios. Čia labai dažnos depresijos, problemos su alkoholiu ir psichologiniai sunkumai“, – prisiminimais dalijosi lietuvė.

Jokių renginių, jokių koncertų, nėra didžiulių prekybos centrų, nėra kur išeiti išgerti kavos ar pasižiūrėti filmą. „Viskas, ką turi, tai nepaliesta gamta. Miestelyje, kur gyvenome, buvo tik vienas baras su žaidimo automatais, tai jau 10 val. ryto matydavome vietinius ten susirinkusius prie automatų ir bokalų“, – pastebėjo ji.

Baltuosius lokius tenka nušauti

K. Dabašinskaitė prisipažino, kad aplink sklandantis slogulys buvo pagavęs ir ją: merginai buvo liūdna žiūrėti, kaip vietiniai neturi jokio pasirinkimo praskaidrinti savo gyvenimo. Artimiausias kitas miestas – už 200 km, o jį pasiekti galimą tik lėktuvu, pėsčiomis ar žiemą sniegomobiliu.

Karolinos Dabašinskaitės vienerių metų kelionės įspūdžiai
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kadangi lietuvė su draugu turėjo automobilį, jie buvo šiek tiek laisvesni keliauti aplink. Savo laiką Grenlandijoje pora skaidrino žygiais, nakvynėmis palapinėje laukinėje gamtoje.

„Viena iš problemų, su kuriomis dabar susiduria Grenlandijos vietiniai – baltieji lokiai. Kaimelis, kuriame gyvenome, nėra šalia vandens, tai lokiams nelabai ką ten būtų veikti. Anksčiau jie niekada nepriartėdavo prie miestelio, bet prieš porą metų pradėjo vis dažniau pasirodyti. Vieną kartą vietinė moteris aptiko baltąjį lokį besiknisantį konteineryje. Kiti gyventojai matė priartėjusį lokį prie miesto sąvartyno. O vienas lokys šiemet buvo nušautas viename iš pagrindinių kelių“, – pasakojo pašnekovė. Pasak jos, vietiniai gyventojai negali niekaip kitaip apsaugoti baltųjų lokių, nes neturi galimybės nei jų pagauti, nei vėliau kažkur išgabenti.

Kai portalui DELFI K. Dabašinskaitė pasakojo savo metų kelionės įspūdžius, mergina su draugu jau buvo grįžusi į Europą. Vis dėlto vienoje vietoje jie neįsikūrė. Kelioms dienoms grįžę į Daniją, jie patraukė į Vokietiją, Lietuvą, Italiją. Aplankę Šiaurinę Italijos dalį, jie pasiekė Rumuniją.

Metus už Europos ribų praleidusi lietuvė jautėsi dar pilna jėgų ir toliau svajojo apie neplanuotus potyrius, kurie jos laukia ateityje: jos rankose jau buvo bilietas į Filipinus, kur pora norėtų praleisti bent tris mėnesius.