Kelionė užsitęsė dėl nenusakomo kiekio policijos postų kelyje. Egipte kelių policijos beveik nėra, todėl visi dokumentai, keleivių ar transporto priemonių patikros atliekamos postuose, o jie stovi tiek išvykstant iš miesto, gyvenvietės ar rajono, tiek įvažiuojant į juos. Rodos, autobusas pasiekė normalų greitį, bet ne. Vos įsibėgėjus, jis pradeda lėtėti dėl „gulinčio policininko“, o tada visai prilėtina prie posto. Ir taip tęsėsi visą kelionę.
Dar vienas niuansas – artėjant prie Luksoro, autobusas važiavo per įvairias nedideles gyvenvietes, o ten greitai nepajudėsi, nes eisme dalyvauja visi: asilai su šimto metų senumo vežimais, karvės, tuk-tukai, dviratininkai, šalikelėje kamuoliu žaidžiantys vaikai, mašinos su priekabomis, stumiami karučiai ir t.t. Visi skuba, visi pypina ir visi nori pirmumo teisės.
Pro autobuso langus atsiskleidžia tikras vietos gyvenimas ir nūdiena, o vaizdai primena istorijos vadovėlyje išspausdintas iliustracijas, kai šalia Nilo esančiuose derlinguose laukuose auginamos įvairios kultūros, žvejoja žvejai, jaučiai su primityviu arklu aria žemę, horizonte nuo datulių svyra palmės ir svilina saulė. Toks mus pasitiko Luksoras, vos tik įvažiavus.
Pirmas sustojimas – Karnako šventyklos kompleksas (įėjimo bilietas įskaičiuotas į ekskursijos kainą). Tai didžiausia Egipte išlikusi šventykla, kurios plotas užima daugiau nei 100 ha. Atvykus visi išsiskirstėme pas gidus ir prasidėjo ekskursija.
Karnako šventyklai apžiūrėti buvo skirtos 2 valandos. Kovo mėnesį žmonių nebuvo labai daug, todėl galėjome iš arčiau ir ramiau apžvelgti žadą atimančius architektūrinius statinius. Mus pasitiko nesuvokiamo aukščio skulptūros, dar aukštesni obeliskai, išlikę sienas puošiantys hieroglifai, mūsų dienas pasiekusios freskų spalvos, bet didžiausią įspūdį paliko 134 kolonų hipostilinė salė, esanti didžiausia pasaulyje. Kolonų aukštis siekia nuo 10 iki 21 metro! Stovėdamas prie tokios galybės pamiršti viską, ką prieš tai žinojai, ir pradedi kvestionuoti žmogaus galimybių ribas.
Aplankius pirmąjį objektą, vykome pietauti į kitą Nilo krantą. Šįkart autobusą palikome ir visi buvome sulaipinti į atskirus nedidelius laivelius, kurie mus vos per 10 min. nuplukdė į krantą. Pietūs Luksore buvo labai sotūs ir skanūs (švediško stalo principas). Buvo žuvies, vištienos, jautienos, keli garnyrai, daug rūšių salotų, vaisiai ir, žinoma, desertų stalas. Gėrimus buvo galima nusipirkti už papildomą mokestį.
Atsikėlę labai anksti, po pietų jautėmės lyg keliaudami antrą parą – nors dar tik pusiaudienis, įspūdžiais buvo užpildyta visa galva. Bet programa pietumis nesibaigė. Dar turėjome aplankyti du svarbius taškus: Karalių slėnį ir faraonės Chačepsutės šventyklą. Vaikščiojant Karalių mirties slėnyje apima labai keisti jausmai: suvokimas, jog tai laidojimo vieta, kur amžinajam gyvenimui atgulė faraonai, kelia pagaugus ant nugaros, bet visiškas vidinis sumišimas apima nusileidus į archeologų atrastas tombas, kuriose buvo rasti karalių palaikai ir turtai. Tombose kuo puikiausiai išlikę mistiniai piešiniai, hieroglifai ir mirties simbolika, ryškios spalvos, kurios nebuvo restauruotos.
Pagauni save stovintį ir beveik nekvėpuojantį iš nuostabos ir riboto savo suvokimo: kaip tai gali išlikti tiek tūkstančių metų, kas tai piešė, kaip tai buvo padaryta? Stovėjau karaliaus kape ir mąsčiau, jog kažkas, prieš daugelį metų čia savo rankomis lietė sienas, jas piešė, rašė hieroglifus. Žmonių nebėra, tačiau neabejotinas jų pėdsakas išliko ir mes tai matėme savo akimis.
Sako, žmones labai pakeri vienintelės moters faraonės Chačepsutės šventykla, primenanti šiuolaikinį statinį. Tikrai įspūdingai atrodo laiptuotas pakilimas į šventyklą, išrikiuotos statulos, kur ne kur išlikusios spalvotos freskos, bet mums Karnako šventykla labiau gniaužė kvapą.
Kelionės pabaigai mūsų laukė atgaiva plaukiant Nilu iki bananų salos. Jau buvome išvargę nuo saulės, smėlynų, bet labiausiai nuo pamatytų objektų. Vis dėlto žmogaus protui visa tai suvokti yra nelengva ir varginanti užduotis. Dėl to geras pusvalandis plaukimo ramiu ir didingu Nilu buvo tobula ekskursijos pabaiga. Plaukimas į kelionės paketo kainą neįskaičiuotas, dėl to reikia pasirūpinti papildomais 10 dolerių.
Bananų sala nedidelė, vėsi ir aišku kvepianti bananais. Kovo mėnesį surasti prinokusių bananų beveik nerealu, teko matyti tik linkstančias žalių bananų kekes ir nuostabius bananų žiedus. Prieš pajudant atgal, visus vaišino jau sunokintais bananais, agavomis ir apelsinais.
Vadovas dar įbruko mums lauktuvių didelę kekę žalių bananų, liepė juos sunokinti patiems, įvyniojant vaisius į rankšluostį ir laikant šiltoje tamsoje. Sunokinome! Egiptietiški bananai noko apie 3 savaites ir galiausiai prinoko Šv. Velykų proga.
