Savo pasakojimą apie savaitės trukmės viešnagę Sakartvele baigiau įspūdžiais iš Kachetijos (Sakartvelo vynuogynų regionas), kurioje ne tik klesti vyndarystė, bet ir vis dar yra gyva religija. Jos istoriją pasakoja vienuolynų kompleksai, katedros ir neįtikėtinas vietinių gyventojų atsidavimas savo tikėjimui.

Palikę Kachetiją, artimiau susipažinę su gruzinų tikėjimu, pradėjome ruoštis kelionei į Kaukazo kalnus.

Pasiekę savo trasos pabaigą, grožėjomės panorama
Foto: DELFI / Justina Maciūnaitė

Didingi Kaukazo kalnai

Viešint Sakartvele, vienas objektų, kuriuos tiesiog būtina aplankyti ir bent šiek tiek susipažinti, yra Kaukazo kalnai. Kaukazo kalnai yra kalnų grandinė tarp Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų, Kaukazo regione. Kalnynas, susidaręs maždaug prieš 28,5–23,8 milijonus metų, laikomas pietrytine Europos riba. Kaukazo kalnuose gausu naftos, gamtinių dujų, akmens anglies, geležies, mangano, vario, molibdeno, švino, cinko ir kitų metalų, trykšta mineralinės versmės.

Pagrindinę Kaukazo kalnų dalį sudaro Didysis Kaukazas. Jis prasideda Sočio (Rusija) apylinkėse, šiaurrytinėje Juodosios jūros pakrantėje. Ši grandinė tęsiasi pietryčių kryptimi ir beveik pasiekia Baku (Azerbaidžanas) prie Kaspijos jūros. Aukščiausios viršūnės kalnyno viršūnės yra Elbrusas (5642 m, Rusijoje, prie Sakartvelo sienos) ir Kazbekas (5033 m, Sakartvele, netoli sienos su Rusija). Kaukazo kalnynas turi ir daugiau viršūnių įvairiame aukštyje, į kurias galima arba užkopti, arba užvažiuoti, užsikelti keltuvais, jeigu tam yra įrengta infrastruktūra.

Kelionė po Kaukazo kalnyną
Foto: DELFI / Justina Maciūnaitė

Įspūdingo dydžio užtvenktas ežeras

Kokį maršrutą kalnuose pasirinkti, lankantiems Sakartvelą gali patarti turizmo ir informacijos centrų darbuotojai arba gidai. Kada verta naudotis gido paslaugomis, jau esu rašiusi, publikaciją rasite ČIA.

Mes, norėdami pamatyti kuo daugiau kalnuose gyvenančių gruzinų kultūros ir kasdienybės, pasirinkome viešnagę Kazbeko viršūnės papėdės apylinkėse. Po viešnagės Kachetijos regione, naktį leidome jau Tbilisyje. Į kelią leidomės anksti ryte, nes kelionė iš Sakartvelo sostinės į Kaukazo kalnyną trunka apie 3 – 3,5 valandos. Tačiau kelias tikrai nenuobodus: visą kelionės laiką žavėjomės nepaprastais gamtos vaizdais.

Pirmiausia, pasiekėme, anot mus lydėjusio gido, labai populiarią apžvalgos aikštelę šalia Zhinvali ežero, nuo kurios atsiveria ne tik paties ežero, bet ir jau vis labiau kalvoto reljefo panorama. Pats Zhinvali ežeras vietinių gyventojų dar vadinamas rezervuaru, nes buvo suformuotas dirbtiniu būdu, užtvenkus Aragvi upę. Kaip mums paaiškino gidas, rezervuaras buvo sukurtas dirbtiniais būdais po to, kai 1985 m. Aragvi upėje buvo pastatyta Zhinvalskaja hidroelektrinė. Rezervuaras yra geriamojo vandens ir elektros energijos šaltinis.

Zhinvali ežeras
Foto: DELFI / Justina Maciūnaitė

Tiesa, turistams šis ežeras suteikia galimybę pasigrožėti itin egzotišku vaizdu, ypač jei jį pavyko aplankyti saulėtą dieną. Rezervuaro veidrodinis paviršius yra 14 kvadratinių kilometrų, o gylis siekia 75 metrus. Nepaisant to, kad rezervuaras yra labai gausus žuvų, čia draudžiama žvejoti, tačiau vietiniai žmonės suranda būdų apeiti šiuos draudimus. Įdomu tai, kad rezervuaras buvo įkurtas Zhinvali kaimo centre, kuriame buvo 18 kaimų. Karalienės Tamaros, valdančios XII amžiuje, metu tai buvo didelis Sakartvelo miestas.

Išties įspūdingo dydžio ežero vaizdai mus lydėjo dar nemažą kelio atkarpą. Vėliau juos pakeitė vis aukščiau besistiebiantys kalnai ir, deja, bet džiūvančios upės. Mus lydėjęs gidas užsiminė, kad pastaraisiais metais plaukimas baidarėmis, kajakais Sakartvele nebėra toks populiarus, nes šylantis klimatas džiovina kalnų upes. Kai kurios iš jų arba išvis išdžiūvo, arba jų srovė tokia silpna, kad plaukti kajakais būtų labai sunku. Tiesa, visa infrastruktūra upių krantuose išlikusi ir vis dar veikia. Čia galima ne tik išsinuomoti kajaką arba baidarę, bet ir pailsėti, pavalgyti, pasistatyti palapinę. Mus lydėjęs gidas pridūrė, kad toks stovyklavimo būdas Sakartvele labai populiarus.

Nepaprasta kalnų dvasia

Keliaudami link Kazbeko viršūnės papėdės, stabtelėjome keliuose miesteliuose, kurie, kaip pasakojo mus lydėjęs gidas, populiarūs ir vasaros, ir žiemos sezonu. Pirmasis miestelis – Gudauri. Gudauri yra slidinėjimo kurortas, esantis Didžiojo Kaukazo kalnų masyvo, esančio Sakartvelo pietuose, plokščiakalnyje. Kurortas yra Stepantsminda rajone, palei Sakartvelo karinį greitkelį prie Jvari perėjos, 2200 metrų virš jūros lygio aukštyje. Mus lydėjęs gidas pabrėžė, kad žiemą čia atvyksta nemažai slidinėjimo entuziastų. Mat, Sakartvele slidinėti pigiau nei kitose šalyse, o infrastruktūra čia nėra niekuo prastesnė nei populiariuosiuose kurortuose.

Gudauri kurortas
Foto: DELFI / Justina Maciūnaitė

Palikę Gudauri, traukėme link kitos gyvenvietės, kuri gali būti vienas iš miestelių kalnuose pavyzdžių. Tai – Sno slėnis (angl. Sno valley), kuris turistų mėgstamas dėl patogios infrastuktūros ne tik slidinėjimui žiemą, bet ir kopinėjimui vasarą.

Šiame slėnyje yra kelios gyvenvietės, kurių gyventojai gali pasiūlyti ne tik nakvynę, bet ir transporto, skirto kelionėms po kalnus, nuomą. Tai – Juta ir Sno miestelis. Pastarasis yra visai šalia kelių galimų kopimo į kalnus maršrutų.

Kadangi mūsų transportas nebuvo skirtas kelionėms po kalnus, stabtelėjome Jutoje ir pasinaudojome autobusiuko su vairuotoju nuomos paslaugomis. Beje, vairuotojai – tie patys kaimelio gyventojai, todėl nuoma brangiai nekainuoja. Ir nors, pripažinsiu, buvo keletą momentų, kai važiuojant kalnų keliais ir matant, kad autobusiuko ratai yra vos keli centimetrai nuo kelio krašto, o už jo – tikra praraja, nebuvo labai jauku, tačiau, laimei, vairuotojai yra patyrę.

Sno slėnis
Foto: DELFI / Justina Maciūnaitė

Nors Jutoje praleidome iki valandos, kol sulaukėme savo vairuotojo, šis miestelis paliko tikrai gerą įspūdį. Nedidelis, tačiau labai jaukus, kuriame tikrai galima apsistoti ir praleisti bent kelias dienas žiemos atostogų visiškoje gamtoje, kalnuose, kvėpuojant grynu oru ir pamiršus civilizaciją. O vietiniai gyventojai turistus maloniai vaišina tradiciniu kaukaziečių maistu: chačapuri su labai daug įvairių rūšių sūrių ir, žinoma, chinkali.

Pasiekę Sno miestelį, jautėmės taip pat. Labai mažas, tačiau tikrai pilnas turistų ir kopinėjimo į kalnus entuziastų kaimelis atrodė labai jaukus. Tiesa, čia daugiau kavinių, taip pat jau galima rasti viešbučių, svečių namų. Kaip pasakojo mūsų gidas, jis populiaresnis nei Juta, nes yra arčiau kopimo į kalnus trasų. Žmonės Sno miestelyje lankosi ir žiemą.

Pasistatę automobilį ir palikę savo vairuotoją laukti, nuskubėjome link savo pasirinktos trasos. Mus lydėjęs gidas dar prieš kelionę į Sno slėnį informavo, kad ypatingos įrangos mums neprireiks, nes mūsų kopimas į kalnus greičiau primins ėjimą, kuris truks apie puse valandos. Dėl laiko jis nemelavo, tačiau, kad tai buvo lengvas ėjimas, pasakyti sunku.

Sno gyvenvietė
Foto: DELFI / Justina Maciūnaitė

Nors trasa buvo skirta pradedantiesiems, norint ją įveikti, išties reikia bent kelis mėnesius būti pasitreniravus sporto salėje. Lipdami nuolat kilome į viršų, tiesios trasos nebuvo, todėl baigiantis maršrutui jau sunkiai gaudėme kvapą. Tačiau tuomet atsisukome ir pažvelgėme, ką palikome sau už nugaros. Ten atsivėrė tiesiog pasakiškas, žodžiais nenusakomas vaizdas – kalnų, gamtos, civilizacijos derinio panorama.

Mūsų trasa nesiekė paties aukščiausio taško, tačiau aikštelėje, kurioje baigėme savo maršrutą, įsikūrusi nedidelė kavinė, todėl išgėrėme ten arbatos ir grožėjomės vaizdais. Ten praleidę apie pusvalandį, leidomės atgal į Sno miestelį. Kokius pakeleivius sutikome, ir kaip mums pavyko prisijaukinti asilus, skaitykite kitoje publikacijų apie Sakartvelą dalyje.