Pasivaikštome po Aksumą ir vietinį turgų. Užlipę į kalną puikiame viešbutyje su terasa stebime saulėlydį ir vestuves. Jaunavedžiai ir kiti svečiai atvyko čia fotografuotis. Moterys su nacionaliniais drabužiais ir tradicinėmis šukuosenomis, vyrai su kostiumais.
Tigray
Ryte išvykstame į Tigray uolas, kuriose slepiasi bažnyčios. Norint jas pasiekti teks užsiimti alpinizmu. Bažnyčios įkurtos aukštose uolose, todėl musulmonai jų nesugebėjo sudeginti. Labai įdomios bažnyčios, turi savo dvasią. Užlipimas labai pavojingas, kai kur vietiniai apriša virvę aplink juosmenį, o kitą jos galą pririša prie krūmo. Įdomu, ar jis išlaikytų 95 kg.
Važiuojame prie kitos bažnyčios, kurios link veda įvairiausių rūšių kaktusų apsupti keliai. Ši bažnyčia įkurta ne taip aukštai. Joje apstu senovinių piešinių, kurie priminė buvusią šventyklą. Sugalvoju įlįsti į vietinių namus ir apsižvalgyti, kaip šie gyvena. Pasiūlau pinigų. Moteris susijaudinusi sutinka. Pas ją niekada nesilankė turistai. Viename namuke gyvena 3 vaikų šeima, viskas atrodo skurdu, tačiau tvarkinga. Užeiname į trečią uoloje išskaptuotą šventyklą. Joje net piešinių raštai iškaldinti iš uolos.
Važiuojant Mekelės miesto link kelią užtvėrę kareiviai tikrina visų dokumentus. Mane apšaukia už tai, kad filmuoju. Mieste laukia privatus namas, kuriame gyvena į pensiją išėjęs anglas. Vakare vyras papasakoja savo istoriją ir dėl ko pasirinko praleisti pensijos dienas Etiopijoje. Žinoma, tai lėmė meilė vietinei moteriai. Dvarą, kurį čia pasistatė, Anglijoje turėtų iškeisti į vieno kambario butuką prastame rajone. O svečius priima todėl, kad galėtų pakalbėti angliškai. Labai smagus, malonus ir aktyvus senukas. Man patinka laisvi ir liberalūs senukai. Pirmą kartą apsistojame vietoje, kur iš dušo vanduo ne varva, o gausiai teka.
Prasideda kelionė į aktyvių ugnikalnių regioną. Savarankiškai ten važiuoti draudžiama, privaloma pirkti ekskursiją. Pardavėjas užtikrino, kad grupėje bus ne daugiau nei 9 žmonės. Ryte prie visureigių jau laukė 16 žmonių ir jų vis daugėjo. Kadangi jau buvau pavargęs nuo afrikietiško apgaudinėjimo kiekvienoje situacijoje, tad buvau kovingai nusiteikęs. Išsiklausinėjau, kiek sumokėjo kiti turistai, ir radęs pigiausią bilietą išsireikalavau nuolaidos. Visureigyje kartu su linksma slovėnų porele vykstame kunkuliuojančio Erta Alės ugnikalnio link.
Nakvynė suplanuota ant ugnikalnio kraterio. Skamba baugiai, nesu tikras, ar tai gera mintis, bet tenka plaukti pasroviui. Dvi valandos kelio asfaltuotu plentu, dar dvi – dykuma ir baisiausios trys – sustingusios ugnikalnio lavos uolingu keliu. Privažiavus šį kelią prie visureigio pribėga vaikai ir prašo tušinukų. Vairuotojas turi jų visą saują nusipirkęs ir dalija tik tiems vaikams, kurie eina į mokyklą. Kitiems tai tik verslas. Tėvai juos siunčią ne į mokyklą, o pas turistus išsireikalauti tušinukų. O paskui juos parduoda ir pinigus pasiima tėvai. Paprastas būdas gauti pinigų naudojantis vaikais, kurie mokosi.
Kelias labai blogas, bet senas „Land Cruiser“ markės visureigis puikiai atlieka savo darbą. Atsitrankę galvas į stogą pagaliau sustojame. Išlipęs į lauką pailsėti greitai užsimanau grįžti į visureigį, kuriame veikia kondicionierius – lauke apie 50 laipsnių karščio. Vakare, kai oras šiek tiek atvėso, nebevažiavau visureigiu, o tiesiog ėjau. Visureigis lėtai važiavo iš paskos šokinėdamas per akmenis.
Ugnikalnį 20 km spinduliu juosia juodi lavos ir išspjautų akmenų laukai. Įsivaizduoju, koks čia buvo pragaras, kai jis išsiveržė. Tai vienas iš 6 ugnikalnių pasaulyje turinčių aktyvų lavos ežerą. Paskutinius kartus buvo išsiveržęs 2005 m. (mirė 250 žmonių), 2007 m., 2008 m. ir 2017 m. Tad miegojimas ant jo briaunos man kelia įvairių minčių.
Ugnikalnio papėdėje yra įrengta medinė, šiaudiniais stogais dengta stovyklavietė. Čia susirenka ir kupranugariai, kurie baltaodžiams turistams užneš čiužinius miegui ir vandenį kitai dienai. Pavakarieniavęs ir prisidėjęs vandens, visiškai sutemus kopiu kraterio link. Teks lipti 4 valandas. Jausmas įdomus, per kūną bėgioja šiurpuliukai, ir nuolat mąstau, kaip ten viršuje viskas atrodo. Užsidedu ausines ir paleidžiu atpalaiduojančią muziką. Jos klausydamas nė nepajaučiu, kaip pasiekiu tikslą.
Užlipus viršūnėje jaučiasi labai stiprus sieros kvapas. Graužia ir nosį, ir akis. Kai tik papučia vėjas ir sulaukiame dūmų, visa grupė pradeda kosėti ir net nesvarbu, kad visi užsidengę veidus. Susiradus geresnę vietą ir prasisklaidžius sieros dūmams prasiveria raudonos lavos plotai. Kai sutiktas anglas čia buvo prieš metus, lava siekė 2 metrus matuojant nuo briaunos.
Man pasisekė mažiau, lava pasimato tuomet, kai pasitraukia dūmai. Paeinu šiek tiek į šalį ir pirmą valandą nakties tiesiog griūnu ant čiužinuko bei ruošiuosi miegui. Paklausiau, ar galiu nulipti į papėdę ir miegoti ten, tačiau sulaukiau neigiamo atsakymo. Miegu su skarele ant veido, nes vėjas nuolat atpučia dūmų. Keista gulėti ir klausytis, kaip visi turistai šalia kosėja. Tarsi kosulių choras. Ir juokinga, ir baisu. Mieliau nuodyčiau save alumi papėdėje. Dūmams išsisklaidžius atsiveria nuostabus žvaigždėtas dangus. Guliu ir stebiu krintančias žvaigždes iki sekančio kosulio.
Ryte laukia trijų valandų žygis žemyn iki papėdės. Dar 3 valandas reikės važiuoti siaubingu lavos keliu, o likusias valandas keliausime dykuma iki mažo kaimelio, kuriame laukia nakvynė. Kaimelyje paskraidinu savo droną ir pavaikau dešimtis vaikų. Visi krykštauja, labai smagu, užplūsta geros emocijos. Dešimtis turistų gidas suguldo į vieną namuko kambarį, todėl su keletu iš jų nusprendžiame miegoti lauke. Oras puikus, zona ne maliarinė, tad kodėl gi ne. Nereikės klausytis kitų knarkimo.
Važiuojame druskos ežeru, kur vietiniai kerta druskos luitus. Viskas daroma rankomis su kirvukais. Druskos gabalus apkapoja, suformuoja plytas ir krauna ant kupranugarių. Atvykstame į mano labai lauktą Danakilių įdubą. Danakil Depression – pati giliausia sausumos įduba pasaulyje. Ji yra 116 m žemiau jūros lygio. Taip pat tai pati karščiausia vieta mūsų planetoje. Visą spalvų paletę rūgšties baseinuose nulemia labai aktyvi vulkaninė erozija, su bakterijomis susimaišę sulfitai.
Mišinys nuodingas, nesinori net bato kyštelėti. Čia vyksta nuolatiniai žemės virpesiai, niekada nelyja, visur rūksta smirdantys garai, viskas burbuliuoja. Dallol vulkaniniai baseinai nuostabaus grožio, bet čia tikras pragaras. Protas nesuvokia, kaip gali gamtoje būti tokių spalvų. Norisi sėdėti ir grožėtis.
Vėliau nuvykstu į druskos kanjoną, kuriame vakariečiai filmuoja filmą. Tai neaukštas, bet labai gražus kanjonas. Šalia jo burbuliuoja neaiškus ežeriukas. Iš toli matosi gal ir normalus gelsvas vanduo, tačiau pažiūrėjus iš arčiau atrodo, kad ežeras yra iš aliejaus. Jis persotintas magnio, kalio, geležies ir kitų elementų. Aišku, reikia įsitikinti ir įmerkti pirštą, gal nenutirps iki kaulo.
Kaip sakoma, uošvei litras šio aliejaus lauktuvėms tiktų. Tik mano uošvė gera, tai vešiu kavą. Paskutinis sustojimas – prie druskos plutoje naujai susiformavusio ežeriuko. Labai gražus žalias vanduo. Gal ir norėtųsi paplaukioti šioje balutėje, bet nenorėčiau požeminiais kanalais atsidurti Raudonojoje jūroje. Vis dėlto dar turiu planų aplankyti keletą šalių.
Prastumdydami asiliukų būrius nuo kelio ir grožėdamiesi kalnais vykstame atgal pas anglą į Mekelę. Vakare einu į tradicinį restoraną su šokiais ir dainomis. Seilė tįsta valgant ant grilio keptą avieną ir jautieną. Stebiu, ką geria vietiniai – visi gaminasi kokteilį iš butelio vyno, butelio alaus ir „Sprite“ gėrimo. Viską supila į didelį indą ir geria. Šokėjai rodo įdomius judesius.
Šiaurės Etiopijoje populiariausia šokti judinant pečius ir kaklą. Restorano lankytojai taip pat drąsiai prisijungia prie šokėjų. Dažnas užlipęs ant scenos mojuoja pinigų sauja ir kaišioja muzikantams.
2020 m. sausio 5 – 21d. vyksiu į Afrikoje esančius Togo ir Beniną voodoo religijos festivalio metu. Taip pat lankysiu gentis ir autentiškus kaimus. Naktį stebėsiu vėžlius. Turite unikalią galimybę pamatyti tai, kas išliks atmintyje visą gyvenimą! Norintys keliauti kartu, rašykite į kelionepopasauli@gmail.com arba Facebook'e. Mano kelionės informaciją rasite ČIA
