Į Etiopiją nusprendžiau keliauti todėl, kad tai viena seniausių pasaulyje šalių, kuri įkurta 980 m. pr. Kr. Ji turi gilias tradicijas ir kultūrinį paveldą. Čia kalbama 80 skirtingų kalbų ir yra net 200 dialektų. Būtent šią šalį norėjau aplankyti labiausiai. Juk ji – viena paskutinių genčių tvirtovių. Šalyje gyvenančios gentys iki šiol išsaugojo savo papročius ir pagoniškas tradicijas. Tuo tarpu pasaulyje gentys pamažu nyksta ir keičiasi. Etiopija yra penkta skurdžiausia šalis pasaulyje, o du trečdaliai jos gyventojų vis dar uždirba mažiau nei vieną Amerikos dolerį per dieną. Dėl šios priežasties kapitalizmas čia nepadarė didelės įtakos ir žmonės nepersikėlė gyventi į didmiesčius.
Etiopijoje gyvena apie 60 skirtingų genčių. Iš jų nusprendžiau aplankyti aštuonias, kurios, mano manymu, įdomiausios ir turinčios išskirtinių bruožų. Keliavau po giliai tikinčią krikščioniškąją ortodoksinę ir UNESCO saugomą Lalibelą, į kurią per Kalėdas plūsta piligrimai. Ieškojau Nilo ištakų, kopiau į uolose pasislėpusias šimtametes bažnyčias, žygiavau per Simieno kalnus, kurių viršukalnėse gyvena raudonkrūtiniai babuinai. Miegojau ant aktyvaus ugnikalnio briaunos ir patyriau dar daug neįtikėtinų nuotykių.
Kelionę pradėjau Etiopijos sostinėje Adis Abeboje. Čia praleidau tik vieną naktį ir iškart išskridau į šiaurinį Lalibelos miestelį, kuriame įspūdingai švenčiamos Kalėdos. Kelionę planavau taip, kad į miestą atskrisčiau pirmą šventinę Kalėdų dieną. Skrisdamas vieną valandą iš sostinės negalėjau atsiplėšti nuo lėktuvo lango – apačioje matomas kraštovaizdis mane pakerėjo. 70 proc. Afrikos kalnų yra Etiopijoje, todėl vaizdas tiesiog hipnotizavo. Lėktuvas skrenda žemai, todėl labai gerai matosi kanjonai, išdžiūvusios upės, miesteliai ir dirbami laukai.
Nusileidęs oro uoste išsikeičiu 3 didelius pundus pinigų, nes didžiausias nominalas lygus 3 eurams. Lauke pasitiko gidas. Veždamas Lalibelos link nuo gerokai atitolusio oro uosto pusę kelio apkalbinėjo kinus bei jų blogai nutiestus kelius šiame regione. Pasidėjęs daiktus iš karto patraukiu į vietą, kur švenčiamos Kalėdos. Visur buvo daugybė baltai apsirengusių maldininkų specialiai atvykusių čia švęsti Kalėdų. Balta spalva jiems reiškia nekaltumą, švarią sielą.
Daugumai etiopų bent kartą gyvenime yra garbė atvykti į šventą miestą Lalibelą ir čia švęsti Kalėdas. Panašiai kaip ir musulmonams aplankyti Meką. Pats Kalėdų šventimas atrodo labai įdomiai. Iš tolimų regionų atvyksta senoliai, pasiėmę ilgas aviganių lazdas su užriestu galu ir persimetę per petį po maišą su maistu. Šeimos sėdi pakrūmėse šalia šventyklų ir ilsisi pavėsyje. Praėjau pro uolose iškaltus kambarius, kuriuose vietiniai vis dar gyvena kaip akmens amžiuje. Kartu su gidu ir minia bandėme prasibrauti link prieš 900 m. iš monolito iškaltų bažnyčių.
Vietinės bobutės, paprašiusios jaunimo pagalbos, bandė perlipti dviejų metrų tvoras ir eiti bažnyčių link. Mes taip pat pakilnojome bobučių užpakalius per tvoras, kad mums netrukdytų perlipti. Taip atlaisvinome sau kelią. Visi stumdėsi, visur betvarkė. Prižiūrėtojai rankose turėjo pagalius, ir nors užvažiuodavo maldininkams per nugaras, kad šie nesibrautų, tvarkos vis tiek nebuvo.
Visi stengėsi įlįsti į bažnyčią ir ten pasilikti, todėl mums buvo labai sudėtinga iš ten išlįsti. Kai kurios bobutės, jau spėjusios įlįsti į vidų ir užsiimti geras vieteles, iš čia neplanavo išeiti. Bažnyčia bent keletą dienų joms tampa ir valgykla, ir miegamuoju, ir tualetu. Gerai, kad turėjome vedlį, kuris drąsiai prastumdė vietinius, nes aš tikrai nebūčiau drįsęs to padaryti. Bažnyčios įspūdingos. Neįsivaizduoju, kaip jas sugebėjo iškalti uolose.
Kai tik iškalė šias bažnyčias, meistrams nukirto rankas, kad daugiau niekur kitur negalėtų tokių gražių padaryti. Iš tikrųjų atmosfera čia labai įdomi. Masė žmonių ir noras eiti melstis parodo, kokia šioje šalyje stipri religija. Pasivaikščiojau aplink bažnyčias. Visur kaip baltų dešrelių prigulę maldininkų. Nors visur netvarka ir žmonių kiekio niekas negali sukontroliuoti, reginys paliko didelį įspūdį.
Užlipau ant toliau esančio kalno, kur tik keletas vietinių, kad niekas nematytų, kaip skraidinsiu droną. Čia pastarieji draudžiami, todėl galima sulaukti netgi baudų. Po dviejų minučių gidas jau vaikė mane apstojusius vietinius. Jiems buvo labai smalsu, ką aš darau. Minia būrų pritraukė prižiūrėtojų dėmesį.
Vakarieniavome kavinukės balkone stebėdami saulėlydį ir afrikietišką netvarką gatvėje. Sutemus ėjome į vietinį barą, esantį rūsyje. Elektros nėra, praktiškai visiška tamsa. Tokia baisoka atmosfera, nekoks kvapas. Lyg ir nederėtų eiti į tokias vietas, bet su gidu drąsiau.
Baro viduje matėme tik alų geriančius vyrus. Prisėdame prie vyrų būrelio, nes laisvų stalų daugiau nebuvo. Pasitaikė labai linksmi ir draugiški vietiniai. Gėriau kartu su jais vietinį midų, vadinamą Tež. Vėliau šokau, dainavau. Labai šauniai žmonės linksminasi. Žinoma, kartais tyčia dūžta buteliai ant grindų, bet tai tik sukuria įdomesnę atmosferą. Moterų tokios vietose nebūna, nes visos leidžia laiką su tėvais. Be to, jei čia ateitų, būtų laikomos pasileidusiomis.
Nakvojau viešbutyje, kuris įsikūręs netoli didelio kalno. Ant pastarojo turėjo stovėti vienuolynas, tačiau dabar statomas dar vienas viešbutis. Kalną su sklypu valdžia padovanojo opozicijos lyderiui ir nuo tada įsivyravo tyla... Pusryčiams valgiau blynus su šviežiomis papajomis ir ant laužo užvirinta vietine kava. Kavos tradicijos Etiopijoje yra labai senos, nes būtent čia buvo atrasta kava. Sakoma, kad XI a. Kafa regione piemens ganoma ožka suėdė kavamedžio lapų ir tapo nerami.
Žmonėms išsiaiškinus šių lapų efektą, juos pradėta virinti. Kai Etiopijoje buvo atrasta bei pradėta auginti kavą, tik tuomet ji paplito po visą pasaulį. Čia praktiškai kiekvienoje maitinimo įstaigoje yra kampelis, kuriame pridėta mažų puodelių, o ant žarijų virinama kava. Taip pat apstu gatvės užeigų su penkiomis kėdėmis ir ant žarijų stovinčiais keramikiniais kavinukais.
Kitą rytą vėl plaukiau su minia bažnyčių link, gidas norėjo lįsti į vidų, bet fiziškai to nebuvo įmanoma padaryti. Atsistojau šiek tiek erdvesnėje vietoje, iš kurios buvo galima stebėti pamaldas. Dešimtys kunigų užsilipę ant iš monolito iškaltų bažnyčių, ne giedojo, o dainavo maldas ir šoko. Į maldą atsakydami vietiniai šaukė plonu balsu judindami liežuvius kaip indėnai per filmukus. Turėjau galimybę išvysti vietines vestuves – tris išpuoštas jaunųjų poras ir šalia plojančius bei dainuojančius lydinčiuosius.
Po pietų su mikroautobusu vykome Bahir Daro miesto link. Kelionė truko 6 valandas. Mikroautobusas buvo pilnas vietinių, bet mums leido atsisėsti prie lango. Džiaugiausi, nes buvau perspėtas, kad keliai labai blogi ir nepratę jais važinėti dažnai vemia. Keliai iš tikrųjų buvo blogi ir siauri, dažnai aplenkdavome automobilius su pradurtais ratais arba tekdavo palaukti, kol prieš mus važiuojantys susitvarkys perkaitusius variklius. Juk į šoną automobilių patraukti negalima, juos reikia taisyti vidury gatvės. Pravažiavome pro daug mažų miestelių, kuriuose gatvėmis eina asiliukai ar ožkų bandos.
Šalikelėse stovi nameliai iš pagalių. Turtingesni dar ir moliu apsilipdo. Vaizdas labai skurdus. Prie bažnyčių ant gatvės lūkuriuoja tikintieji ir prašo pinigų. Pasiseka tiems kaimeliams, prie kurių pagrindinis kelias išasfaltuotas. Pusiaukelėje sustojome ne kavinukėje ar prie tualeto, bet prie bažnyčios. Juk reikėjo pasimelsti vidury kelionės. Per visą kelionę vėmė tik viena bobutė, gerai kad maišelis nebuvo kiauras. Bahir Dare mikroautobusas mus pavežė papildomus 200 metrų iki viešbučio, nes kaip išsiaiškinome, sumokėjome už kelionę trigubai daugiau nei vietiniai.
2020 m. sausio 5 – 21d. vyksiu į Afrikoje esančius Togo ir Beniną voodoo religijos festivalio metu. Taip pat lankysiu gentis ir autentiškus kaimus. Naktį stebėsiu vėžlius. Turite unikalią galimybę pamatyti tai, kas išliks atmintyje visą gyvenimą! Norintys keliauti kartu, rašykite į kelionepopasauli@gmail.com arba Facebook'e. Mano kelionės informaciją rasite ČIA
