Praeitą savo pasakojimą apie viešnagę Gruzijoje baigiau epizodu iš vakarienės Tbilisio senamiesčio šviesose. Taip pat perspėjau, kad jeigu gruzinai žada lengvus pietus, jie tikrai nebus lengvi ir po jų jūs galite dar kurį laiką nepakilti nuo stalo.

Kaip mes likome gyvi po pakvaišusio gruzinų vairavimo

Tbilisį palydėjusi senamiesčio šviesose, nusiteikiau ilgai kelionei po Sakartvelo kaimus, Kachetijos regioną. Anksti ryte palikau savo kambarį, o šalia viešbučio manęs jau laukė mano gidas. Jis paragino nusiteikti ne trumpai kelionei: iki pirmos stotelės – dvi valandos kelio.

„Ką gi, pasimėgausiu Sakartvelo gamta ir vaizdais“, – pagalvojau ir įsitaisiau įdomiai išvykai.

Mums dar nespėjus išvažiuoti į miesto, supratau, kodėl sklando tiek daug legendų apie gruzinų vairavimą. Net jeigu važiuojamoji kelio dalis turi dvi eismo juostas, kai kurie vairuotojai pasistengia įsiterpti į jų vidurį ir taip padaro trečią eismo juostą. O ką jau kalbėti apie automobilių lenkimą kelkraščiu. Kita vertus, stebėtis gal ir nereikėtų: Sakartvele, norint gauti vairuotojo pažymėjimą, nereikia lankyti jokių kursų. Tiesiog ateiti, išlaikyti teorijos ir vairavimo egzaminus. Taip lengvai gruzinai tampa eismo dalyviais...

Kelionė po vyno regioną - Kachetiją

Mano gidas visos kelionės metu atrodė tikrai ramus žmogus. Tačiau, mums bandant gyviems išvažiuoti iš Tbilisio, jis parodė savo gruzinišką charakterį. Kita vertus, jeigu automobilis tave aplenktu kelkraščiu iš kairės pusės, kai tu pats darai lenkimo manevrą, ir sukeltų tokią avarinę situaciją, kokioje atsidūrėme mes, ko gero, lietuvis nepagailėtų dar šiurkštesnių keiksmažodžių.

Įveikus, matyt, pavojingiausią kelionės atkarpą, toliau važiavome sklandžiai. Išvykos į Gruzijos kaimus metu dar kartą įsitikinau, kad ši šalis gavo neįkainojamą dovaną – savo reljefą. Visos kelionės metu iš rankų nepaleidau fotoaparato ir stengiausi įamžinti žaliuojančias Sakartvelo kalvas. Nors ir per automobilio langą. Tiesa, gidas pažadėjo, kad pasilikčiau vietos nuotraukoms iš kalnų. Mat, anot jo, vaizdai juose kur kas įspūdingesni nei vyno regione.

Fone - kalnai

Tačiau man, pratusiai prie lietuviškų lygumų, kalvotas kraštas atrodo išties įspūdingai. Be to, keliaujant po Sakartvelo kaimus, randi vis daugiau skirtumų tarp šios šalies ir Lietuvos. Pirmiausia, jeigu Lietuvoje įprasta matyti javų, rapsų, kviečių laukus, tai Sakartvele greitai pripranti prie vynuogynų.

Atrodo, tarsi kiekvienas žemės sklypas būtų apsodintas vynuogėmis. Nieko keisto: mes keliavome Kachetijos regione, o jis laikomas vyno regionu. Kaip papasakojo mano gidas, vynuogės – pagrindinė šio Sakartvelo regiono žemės ūkio kultūra. Kaip Lietuvoje, taip ir Sakartvele yra ir stambių, ir smulkių ūkininkų. Stambūs ūkiai iš auginamų vynuogių patys brandina vyną arba tiekia jas vyno darykloms. Smulkūs ūkiai dažniausiai brandina mažus kiekius vyno asmeniniam vartojimui arba augina vynuoges tiesiog valgymui, pardavimui turguose.

Kelionė po vyno regioną - Kachetiją

Keliaujant Kachetijoje nuostabą kelia ir kaimų gausa. Vos pravažiavus vieną gyvenvietę, pasiekiame kitą ir taip praktiškai visame regione. Kaip pasakoja vietiniai gyventojai, Sakartvelo kaimuose vis dar gyvena nemažai žmonių. Čia nėra populiaru gyventi atsiskyrėlišką gyvenimą: tokių sodybų vienkiemiuose, kaip Lietuvoje, Sakartvele rasti sunku. Žmonės gyvena bendruomenėmis, laikosi kartu. Nors kai kuriuose kaimuose nėra geriamojo vandens, juose vis tiek gyvenama. Gyventojai laiko gyvulius, užsiima žemės ūkiu, patys sau užsiaugina maistą ir nesiskundžia dėl gyvenimo kaime.

Taip pat šiame regione nereikėtų nustebti, jei kelią jums pastos laisvai besiganančios karvės. Taip ne kartą atsitiko ir mums. Mano gidas šmaikštavo, kad reikia džiaugtis, jog ant kelio nesimaišo avys: jos, pasak mano palydovo, neskuba pasitraukti, vaikšto būriais, tad gali tekti ir šiek tiek palūkėti ant kelio, kol jos nuspręs, į kurią pusę nori traukti.

Sakartvelo kaimai atrodo kaip maži miesteliai

Mano nuostabai, gyvuliai Sakartvele vaikšto laisvai, bet niekada nepasiklysta. Kiek pamena mano gidas, jam nėra tekę girdėti, kad bent viena karvė ar avis būtų pasiklydusi. Matyt, šie gyvūnai turi kažkokį vidinį jausmą, kuris jiems visuomet padeda grįžti namo. Tiesa, kartais tas jausmas būna šeimininkų išleistas šuo, kurio darbas suvaryti gyvulius į gardą.

Vyno keliais

Sakartvele yra ir didelių, ir mažų vyno daryklų. Nors šis amatas jau seniai buvo populiarus, prieš keletą metų šalies valdžia priėmė sprendimą, kad apie šią Sakartvelo kultūros dalį pasauliui reikia pasakoti garsiau, todėl buvo parengtas projektas „Vyno keliais“ (angl. Wine routes). Suvienijus Kachetijos vyndarius, buvo pradėta ieškoti lėšų ne tik informaciniams stendams, žymintiems netoliese esantį vynuogyną, pakelėse, bet ir tvarkyti šio regiono kelius, kurių būklė buvo prasta. Kelių tvarkymo darbai kai kur vyksta ir dabar, tačiau svarbiausia projekto dalis – kelio ženklai, žymintys vyno maršrutus, jau stovi, tad kiekvienas turistas, kuris domisi ne tik vyno brandinimo technologijomis, bet ir Kachetijos regiono kultūra, gali pats lengvai surasti svečių laukiančius vyndarius.

Dekoracija

Kachetijos regionas užima apie 11 311 km². Šiaurėje regioną riboja Didysis Kaukazo kalnagūbris ir Rusija, rytuose ir pietuose – Azerbaidžanas, vakaruose – Kartlis. Iš visų didžiųjų miestų šis regionas yra pasiekiamas autobusais. Taip pat didžiuosiuose Sakartvelo miestuose oficialios kelionių agentūros sudaro turistų grupes, kurioms rengiamos išvykos ne tik į Kachetiją, bet ir po kalnuotąjį Sakartvelo regioną. Tačiau, kaip tikino mano gidas, patogiausia čia keliauti automobiliu arba kartu su turistų grupe. Mat, jeigu nuspręstumėte keliauti savarankiškai autobusais, jūsų kelionė būtų apribota tomis vietovėmis, kuriose yra autobusų stotelės. Tiesa, išvykoje su turistų grupe gali riboti tokios kelionės kaina: dažniausiai renkamos didesnės grupės, užpildančios autobusą, o tai reiškia, kad arba bus stengiamasi aplankyti kuo daugiau vietovių, tačiau tik „prabėgomis“, arba kelionė bus dviejų dienų, tačiau tokiu atveju išauga kaina, nes būsite apgyvendintas viešbutyje.

Didesnė vyno darykla, kuri produkciją jau tiekia prekybai į kitas šalis

Jeigu vis dėlto nutarėte susipažinti su Kachetija nuomotu automobiliu, rasti sau tinkamą variantą yra nesudėtinga. Tai galima padaryti internetu arba pačiame Tbilisyje (ar kitame mieste). Tiesa, mieste nuoma gali būti brangesnė, bet paslaugą perkant akis į akį, visada yra galimybė pasiderėti.

Automobilių nuomos kainos – labai įvairios. Nuomojantis transporto priemonę iš nuomos bendrovės, vidutinė kaina yra 45 Eur dienai. Tačiau vietiniai gyventojai pataria būti apsukresniais: socialiniuose tinkluose paieškoti skelbimų, kuriuos privatūs asmenys siūlo išsinuomoti gerą ir patogų automobilį. Tokiu atveju galima išsukti tik su 50 larių (15,31 Eur) dienai.

Nuo šeimos verslo iki vyno pramonės

Nuo to, kokį keliavimo būdą po Sakartvelą pasirinksite, priklausys ir jūsų kelionės planavimas, eiga. Jeigu renkatės keliauti savarankiškai (autobusu ar automobiliu), turite išsirinkti vietoves, vynuogynus, kuriuos norėsite aplankyti. Atvirus lankytojams vynuogynus galite rasti internete.

Populiariausias būdas pranešti apie save – socialiniai tinklai. Suradus vyndarius, pas kuriuos norėtumėte užsukti, reikia tiesiog su jais susisiekti ir susitarti dėl galimybės atvykti. Tiesa, sezono metu (visą vasarą) vynuogynai būna gan užimti, nes lankytojų srautas išties nemažas, o rugsėjis vyndariams – pats darbymetis. Tada jie renka derlių ir pradeda vyno gaminimo procesą.

Čia žiedžiamos talpos, kuriose vėliau fermentuojasi vynas

Apsilankymą vynuogynuose lydi vyno degustacija. Kai kurie, didesni vynuogynai, dar siūlo ir priešpiečius, galimybę patiems pagaminti tradicinius gruziniškus patiekalus. Tiesa, ir pramogos, ir degustacijos kainuoja.

Kachetijoje yra įvairių dydžių vyno daryklų. Mūsų tikslas buvo aplankyti kelias pačias mažiausias, ir bent vieną – dvi didesnes. Taigi, savo ekskursiją po vyno tradicijas Sakartvele pradėjome nuo vyndario, kuris pats augina vynuoges, pats brandina vyną ir net savomis rankomis daro molines talpas, kuriose vynas fermentuojasi.

Talpos, kuriose fermentuojasi vynas

Atrodo, toks verslininkas turėtų turėti didelį namą, šalia kurio plytėtų vynuogių plantacijos. Tačiau vyndarys gyvena labai kukliai: be paprasto, niekuo iš kitų neišsiskiriančio gyvenamojo namuko, kieme dar stovi taip pat nedidelis mūrinis pastatas. Viename jo gale vyndarys vaišina svečius, kurie atvyksta degustuoti jo vyno, kitame – yra įrengęs patalpas vyno fermentacijai, brandinimui. Kieme stovi krosnis, kurioje jis su pagalbininkais žiedžia molines talpas vynui. Kaip pasakojo pats šeimininkas, dalį vynuogių jis augina pats, dalį perka, tačiau jo verslas nėra toks didelis, kad galėtų aprūpinti rinką vynu. Savo produkciją jis tiekia keliems restoranams, kelioms nedidelėms gėrimų parduotuvėms ir taip pat stengiasi savo gėrimą parduoti internetu.

Vietos gyventojo maža vyno darykla

Panašaus dydžio vyno daryklą turi ir kitas mūsų lankytas vietos vyndarys. Tačiau, jeigu pirmasis verslininkas vyno darymo amatą perėmė iš savo tėvo, tai antrasis su vyndaryste neturėjo nieko bendro. Kaip pasakojo pats vyndarys, jis dirbo reklamos, marketingo srityse, tačiau visuomet jautė poreikį pabėgti iš miesto ir įsikurti gamtoje. Vieną dieną vyras su savo žmona nusprendė leistis į nuotykius: sklypą visai netoli kalnų, kurį jau turėjo, paversti vyno darykla. Savo rankomis pastatęs pastatą, kuriame daro, brandina ir savo rankomis į butelius pilsto vyną, vyndarys sukūrė jaukią šeimos vyno daryklą.

Kelionė po vyno regioną - Kachetiją

Po kelių šeimos vyninių, skubėjome apžiūrėti didesnę, jau įmone tapusią vyno daryklą. Čia jau siūloma ne tik degustuoti vyną, bet ir patiems pasigaminti tradicinių gruziniškų patiekalų: chačapuri ir chinkalių (tradiciniai koldūnai). Tiesa, nors atmosfera čia taip pat labai gera, tačiau pagrindinis skirtumas tarp didesnių įmonių ir šeimos vyno daryklų yra jų dvasia.

Vyndarys pats gyvena tame pačiame sklype esančiame mažame namuke

Kai vyno darymas jau tampa verslu, lankydamasis tokioje bendrovėje nejauti tokio didelio užsidegimo kaip viešėdamas pats svetingą vyndarį, kuris asmeniškai pasitinka kiekvieną svečią, jam pasakoja apie savo amatą ir vis dar yra užsidegęs dėl savo veiklos, nors ji jam ir neneša įspūdingo pelno.

Taip prabėgo dar viena diena Sakartvele. Ji buvo tikrai įsimintina nuo pat pradžių: džiaugiausi, kad pavyko gyviems pasiekti Kachetiją, susipažinti su vietiniais vyndariais ir naminiais gyvuliais, kurių namai yra visur, net ir važiuojamoji kelio dalis. Tačiau kelionė Kachetijoje, vyno regione, dar nebuvo baigta.

Antra viešnagės šiame krašte dalis – pažintis su istorinėmis šio krašto vietomis. Viešnagė šalia antros, dar išlikusios, ilgiausios pasaulyje sienos, pažintis su gruzinų religija ir pirmosios lipimo į kalną treniruotės, jau kitame publikacijų apie Sakartvelą tekste.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (61)