Praeitame savo pasakojime atskleidžiau jums paslaptį, kodėl gruzinams nevalia sakyti „ne“. Taip pat bandžiau perteikti nuotaiką tose miesto dalyse, kurios nukentėjo nuo Rusijos bombardavimo dar 2008 metais, vykstant kariniam Rusijos ir Gruzijos konfliktui.
Prabangus, bet nebrangus restoranas
Aplankę pačias svarbiausias Tbilisio senamiesčio vietas, leidomės kelionėn į vietą, kurioje turėjome pietauti. Restoranas „Barbarestan“, kuriame valgėme pietus, nuo miesto centro nutolęs apie 3 km. Kaip paaiškino mano gidas, ir senamiestyje yra vietų, kuri galima pavalgyti, tačiau vietiniai gyventojai rekomenduoja turistams viešnagės Tbilisyje metu užsukti į šį restoraną bent taurės vyno. Mat, jis ne tik vienas geriausių restoranų mieste, bet ir turi ilgą istoriją. Restoranas priklauso vienai gruzinų šeimai ir yra pavadintas garsios XIX a. virtuvės šefės vardu (Barbare Jorjadze). Kaip pasakoja vietiniai, būtent ji išleido pirmąją knygą apie gruzinų virtuvę su tradicinių patiekalų receptais. Sakartvelo gyventojai išties labai didžiuojasi šiuo istoriniu savo šalies momentu. Restorano šeimininkai taip pat čia dirba: savininko sūnus čia yra padavėjas.
Restorane galima paragauti tradicinių gruzinų virtuvės patiekalų, kurie, kaip sako patys vietiniai, yra pritaikyti moderniesiems laikams. Kitaip tariant, patiekalai gaminami taip, kad net išrankiausias turistas liks patenkintas.
Kita vertus, ne kiekvienas gali sau leisti pietauti šiame restorane. Kaip įprasta gruzinams, pietūs ar vakarienė pradedama nuo apetitą sukeliančių užkandžių. Taip, Lietuvoje restoranuose taip pat siūloma užkąsti prieš pagrindinius patiekalus, tačiau Sakartvele tai ne pasiūlymas, o tiesiog būtinybė: valgymas prasideda nuo mažomis porcijomis pasidalijimui patiekiamų tradicinių gruzinų valgių, o vėliau, jei dar esi alkanas, gali užsisakyti pagrindinį patiekalą, desertą. Tokių įpročių, kaip sužinojau kitomis savo viešnagės Gruzijoje dienomis, laikomasi net mažiausiuose kaimuose.
Neslėpsiu, į restoraną atvykau tikrai alkana. Todėl čiupau meniu ir iškart paklausiau gido patarimo, kurį patiekalą išsirinkti. Tuomet jis man ir paaiškino, kad gruzinai valgyti pradeda nuo užkandžių, o tuomet kimba į pagrindinį patiekalą. Kadangi sunkiai supratau, kokį maistą gausiu, užsisakiusi vieną ar kitą užkandį, savo pietų likimą atidaviau į gido rankas. Jis pakvietė padavėją ir gruziniškai pradėjo pasakoti, ką mes valgysime.
Kol laukėme maisto, apsidairiau restorane. Nors jis tik įėjus į vidų dvelkia prabanga (aptarnavimas, atmosfera), tačiau jo interjeras išduoda, kad restoranu norėta papasakoti apie gruziniškus papročius ir tradicijas. Raštuotos staltiesės, medžio elementai interjere išties dera prie išpuoselėto aptarnavimo ir, kaip vėliau sužinojau, patiekalų.
Žinoma, kiekvieną tokios vietos lankytoją dominą kainos. Jos gruzinų akimis aukštokos. Pavyzdžiui, užkandžių kainos prasideda nuo 24 larių, o tai yra apie 7 Eur. Pagrindinių patiekalų kainos svyruoja apie 60 larių (apie 18 Eur), tačiau, priklausomai nuo to, ką tą dieną siūlo virtuvės šefas, pagrindinį patiekalą galima pavalgyti ir už 40 larių (12 Eur). Taigi, brangu ar pigu šiame restorane priklauso nuo to, kiek turistas pasirengęs išleisti pinigų.
Sunkūs „lengvi pietūs“
Mano svarstymus greitai nutraukia restorano personalas, pradėdamas nešti gido užsakytą maistą. Nusižengti tradicijoms jis nenorėjo, todėl iš pradžių užsakė užkandžių. Tiek, kiek įprastai užsako patys gruzinai. Žinoma, iš pradžių aš nežinojau, kad užkandis prieš pagrindinį patiekalą Sakartvele reiškia, kad ant stalo bus patiekti beveik visi meniu esantys patiekalai. Todėl, kai padavėjai, atnešę pirmąją užkandžių lėkštę, manęs paklausė, ar norėsiu užsisakyti pagrindinį patiekalą, aš užsisakiau vištienos kepsnį. Vėliau dėl to labai gailėjausi.
Pradėję nuo tradicinės gruziniškos duonos, užteptos įvairiomis užtepėlėmis, toliau valgėme vieną tradicinių gruziniškų patiekalų – chačapuri, kuris įprastai būtų mano pagrindinis ir vienintelis patiekalas, tačiau prie gruzinų stalo šį patiekalą mes pasidalinome ir laukėme, ką atneš toliau. Tuomet ant stalo atsidūrė avienos troškinys su gruziniškais prieskoniais, kurio taip pat šiek tiek įsidėjome į lėkštes.
Ir štai atėjo tiesos akimirka: pagrindinis patiekalas. Padavėjas atnešė man vištieną su padažu, bulvės patiektos atskirai. Patiekalas buvo labai skanus, tačiau dar prieš jį aš buvau suvalgiusi savo dienos normą. Šiaip ne taip įveikusi vištieną, vos galėjau pakilti nuo kėdės. Taip, einant į restoraną gidas sakė, kad valgysime „lengvus pietus“. Toliau savo kelionėje dar labai dažnai girdėjau šią frazę, bet realybė niekada neatitikdavo žodžio „lengvi“.
Vietiniai gyventojai juokauja, kad turistai iš Sakartvelo grįžta nešini 5 kg didesniu kūno svorio nei buvo iki kelionės į šią egzotišką šalį. Norėjau tuo įsitikinti ir grįžusi į Lietuvą užlipau ant svarstyklių. 2 kilogramai kelionės malonumų. Ta Gruzija...
Vietos „hipsterių“ rajonas
Po tokių sočių pietų nusprendėme pasivaikščioti. Einant pėsčiomis, turi galimybę labiau susipažinti su lankomu miestu. Įdomių objektų sąraše mano gidas dar buvo įsirašęs kelias vietas, tad patraukėme link jų.
Kadangi buvome nutolę nuo senamiesčio, gatvės, kuriomis ėjome, nebuvo labai senos, tačiau negalima sakyti, kad ir sutvarkytos. Kai kurie pastatai atrodė avarinės būklės ir labai apleisti, tačiau, mano nuostabai, juose gyvena žmonės, yra įsikūrusios parduotuvės ar restoranai.
Taip pat viešnagės Tbilisyje metu mane nustebino mažų drabužių parduotuvėlių gausa. Tiesa, drabužiai jose atrodo abejotinos kokybės, tačiau ir kaina jų labai maža. Pavyzdžiui, kai kurie megztiniai kainuoja 10 larių, o tai yra vos 3 eurai.
Apsipirkti drabužių nesusiviliojau ir netrukus priėjome vietą, kurią labai norėjo parodyti mano gidas. Tai atokiau nuo miesto centro įsikūręs viešbutis, labiau skirtas jauniems žmonėms. Jame yra dviviečių numerių, daugiausiai kambarių turi daugiau nei dvi lovas, tad, tikėtina, kad jei keliaujate dviese ir rezervuojate sau dvi lovas, turėsite dar ir nepažįstamą kambarioką.
Tačiau šis viešbutis skirtas ne tik turistų apgyvendinimui. Pirmame aukšte esanti erdvė yra atvira visiems miesto gyventojams. Joje, kaip pasakojo mano gidas, dažnai laiką leidžia vietiniai jauni žmonės. Kadangi patalpose yra belaidis internetas, čia patogu susitikti su studijų draugais, ruošti namų darbus ir pan. Išties, dieną, kai mes lankėmės šiame viešbutyje, laiką leido nemažai jaunų žmonių.
Pašniukštinėti po kambarius mes negalėjome, tačiau pasinaudojome proga pasižvalgyti po vidinį viešbučio kiemą, kuriame įsikūrusios kavinės, barai. Ši vieta, kaip ir rajonas, kuriame ji įsikūrusi, vietinių gyventojų jau vadinama jaunimo rajonu, kuriame laiką leidžia Tbilisio jauni žmonės.
Transporto priemonių Sakartvele ypatumai arba, kodėl nereiktų važiuoti maršrutkomis
Pasižvalgę po tikrai jaunimui pritaikytą vietą, vėl patraukėme miesto centro link, kur mums viename restorane jau buvo rezervuotas staliukas vakarienei. Kadangi iki jos dar turėjome apie porą valandų, eiti neskubėjome. Kol lėtai žingsniavome, svarsčiau, kad jaunesni turistai, veikiausiai, daugiau laiko nori praleisti miesto centre, todėl gyvenant nuo jo toliau, reikia galvoti apie transportą. Paklausiau savo gido, kaip viešnagei atvykę svečiai iš kitų šalių gali keliauti iš taško A į tašką B. Pasak mano gido, populiariausia Tbilisyje vis tik yra naudotis savo automobiliu, nes, nors viešojo transporto infrastruktūra mieste, žinoma, yra, tačiau ji turi spragų. Pavyzdžiui, kai kurie rajonai viešuoju transportu yra pasiekiami ribotai arba visai nėra pasiekiami.
Tbilisyje lengviausias būdas rasti reikiamą informaciją apie viešojo transporto kainas, grafikus ir maršrutus yra tiesiog nueiti į artimiausią metro stotį ir kasoje, kur parduodami bilietai, pasiteirauti, kaip pasiekti reikiamą tašką ir kokiu transportu geriausia naudotis. O pasirinkimai yra trys: metro, autobusai arba maršrutiniai autobusiukai, vietinių vadinami maršrutkomis.
Vyresni Lietuvos gyventojai turėtų prisiminti, kad tokių transporto priemonių anksčiau buvo ir mūsų šalyje. Tiesa, jeigu bandysite važiuoti maršrutiniu autobusu, veikiausiai, būsite prispausti prie lango arba prie kitos autobusiuko vietos, nes, kaip man pačiai teko matyti, autobusiukai labai maži, žmonių kiekis juose nėra ribojamas. Kitaip tariant, jeigu tik telpi, tai gali ir lipti. Todėl nereikėtų stebėtis pamačius prie autobusiuko stiklo prispaustą žmogaus veidą.
Vienos kelionės kaina visomis šiomis transporto priemonėmis nesiekia 1 lario. Tbilisio viešojo transporto sistema turi keleivio korteles, kurias gyventojai pildo tokia suma, kiek kelionių planuoja. Kitaip tariant, sistema panaši kaip ir Lietuvos sostinėje Vilniuje, tačiau Tbilisyje viena kortele gali naudotis neribotas kiekis žmonių. Kitaip tariant, jeigu keliaujate dviese, nusiperkate vieną tokią keleivio kortelę, papildote ją reikiama suma (pavyzdžiui, dviem lariais – kiekvienam keleiviui po larį, kurio užteks vienai kelionei viena transporto priemone), ir galite keliauti. Pasitikrinti kortelės likutį galima gatvėse šalia viešojo transporto stotelių esančiuose įrenginiuose.
Tiesa, gali kilti bėdų, jeigu nemokate rusų kalbos. Mat, angliškai gruzinai kalba mažai. Net suvenyrų parduotuvėse ar kituose turistų dažnai lankomuose taškuose darbuotojai sunkiai supranta ir kalba anglų kalba. Kita vertus, žinant pagrindines frazes, nepražūsite.
Tačiau vietiniai gyventojai dažniau renkasi ne viešąjį transportą, o taksi. Kaip jau pasakojau pačiame pirmame tekste apie savo viešnagė Sakartvele, šioje šalyje, kaip ir kitose, dirba ne viena taksi ir pavėžėjimo paslaugas teikianti bendrovė. Pasak mano gido, geriausia ir patogiausia yra rinktis „Bolt“ arba „Yandex“ pavėžėjų paslaugas, nes šios bendrovės turi programėles, skirtas išmaniesiems telefonams. Naudojimasis jomis vyksta taip pat, kaip ir Lietuvoje, todėl nieko daugiau čia aiškinti nereikia.
Vis dėlto, jeigu norite patirti tikrą pasivažinėjimą Tbilisio gatvėmis su gruzinu, jums reiktų susistabdyti tradicinį taksi. Pavėžėjimo paslaugas teikiančios įmonės dažniausiai siūlo paslaugas naujais automobiliais, o vietiniai taksi vairuotojai naudoja senas, Lietuvoje jau galbūt ir nebeeksploatuojamas transporto priemones.
Susistabdžius tokį tradicinį taksi, galėsite mėgautis kelione su tikru, temperamentingu, karštu pagyvenusiu gruzinu, kuris nusprendė „prisidurti prie pensijos“ arba tiesiog neteko darbo ir taip stengiasi užsidirbti pinigų. Jis jums papasakos įvairių istorijų apie Tbilisį, Sakartvelą, pademonstruos tikruosius gruzinų vairavimo įpročius ir paleis reikiamoje vietoje, palikęs neišdildomą įspūdį. Žinoma, visiems šiems įspūdžiams patirti reikėtų mokėti rusų kalbą.
Kai kuriais atvejais, anot mano gido, kelionė tradiciniu taksi yra malonesnė nei, pavyzdžiui, naudojantis „Yandex“ paslaugomis. „Yandex“ paslaugos pigesnės, bet vairuotojai gali būti nemandagūs. Jie gali viduje rūkyti, jie nelabai moka anglų kalbos, todėl turistams nėra labai patogu naudotis šios kompanijos paslaugomis.
„Bolt“ kompanijos vairuotojai yra labiau kvalifikuoti, dažniausiai jie kalba angliškai ir jų mašinos yra tvarkingesnės. Tiesa, jeigu dėl kažkokių priežasčių žmogus negali pasinaudoti programėle, geriau sutarti su vairuotoju dėl kainos prieš sėdant į automobilį.
Dažniausiai, jeigu planuojama kelionė yra miesto centro zonoje, tai tokios kelionės kaina turėtų būti ne daugiau nei 6 lariai (iki 2 Eur). Jeigu planuojama važiuoti toliau, kaina jau gali siekti 11 larių (kiek daugiau nei 3 Eur). Pervažiuoti visą Tbilisį neturėtų kainuoti daugiau nei 25 larius (iki 8 Eur).
Vakarienė Tbilisio šviesose
Besišnekučiuojant apie transporto Tbilisyje pasirinkimus, dar šiek tiek pasisukioję po miesto centrą, pasiekėme restoraną, kuriame mums buvo rezervuotas staliukas. Restoranas įsikūręs senamiestyje, ant kalvos, todėl, jeigu valgysite terasoje, iš jos atsivers puikus vakarinio Tbilisio peizažas.
Kadangi dar buvome sotūs po „lengvų pietų“, nelaužėme tradicijų ir užsisakėme užkandžių, kuriuos galėjome dalintis. Iš pradžių gruziniška duona su įvairiomis užtepėlėmis, tuomet šiek tiek kitoks chačapuri su sūrio ir špinatų įdaru, žuvies kepsneliai, vištiena su gruzinišku padažu ir patiekalas, labai panašus į mūsų mėgstamus balandėlius, tačiau čia malta mėsa buvo susukta į vynuogių lapus.
Pietums, vakarienei, o kai kurie gruzinai ir pusryčiams, ragauja vyną. Pietaudami mes taip pat išbandėme vienos rūšies baltą vyną, ne išimtis buvo ir vakarienė. Gruzinai vyną geria labai lėtai, stengdamiesi pajausti jo kvapą, skonį ir, svarbiausia, poskonį. Vyno degustacijos jiems yra dalis vietinės kultūros (apie tai papasakosiu kitose publikacijose).
Restoranuose vyno į taures yra pilama nedaug, mažiau nei pusė taurės, o vis tik jai ištuštėjus, padavėjas elegantiškai vėl ją pripildo gėrimo. Taigi, vyno taurės šioje šalyje niekada nebūna tuščios. Tuo įsitikinau ir kitomis savo viešnagės Sakartvele dienomis.
Išties, visi patiekalai buvo labai skanūs ir mes, paragavę vyno, pavalgę atsisveikinome iki rytojaus. O kita diena žadėjo daug įspūdžių: turėjau palikti savo viešbutį ir kartu su gidu keliauti po Sakartvelo kaimus. Mūsų laukė ne tik laukinė šalies gamta, bet ir vietinių gyventojų karštas gyvenimo būdas. Kaip man sekėsi nuo kelio vyti gyvulius, ką sužinojau apie gruzinų vyną, kitame mano publikacijų apie Gruziją tekste.
