Keliautojų klubo „Žygiuojanti lapė“ nariai neseniai grįžo iš tris savaites trukusios keliones po ugnies ir ledo žemę – Kamčiatką. Daliai šios kelionės dalyvių aplankyti Kamčiatką buvo sena svajonė. Ten bičiuliai nelepinant orams, puolant begalybei uodų ir kelius pastojant meškoms įkopė į du ugnikalnius, tyrinėjo ir ragavo Ramiojo vandenyno gerybes bei stebėjo vietinių gyvenimo ypatybes.

Kaip gimė svajonė aplankyti nuošalų pasaulio kraštą ir su kokiais sunkumais ten susidūrė DELFI pasakoja Tadas Lapinas, klubo „Žygiuojanti lapė“ narys.

– Minėjote, kad keli komandos nariai apie kelionę į Kamčiatką svajojo nuo vaikystės? Kaip gimė tokia svajonė?

– Daliai šios kelionės dalyvių Kamčiatka buvo sena svajonė. Dar nuo vaikystės šis tolimas nuostabios gamtos ir ugnikalnių kraštas atrodė nepasiekiamas. Tai iš dalies buvo tiesa, nes Kamčiatka iki 1990 metų buvo uždara militaristinė zona, į kurią patekti galėjo nedaugelis. Išties manome, kad kiekvienas keliautojas svajoja atsidurti ten, kur nukeliauti yra sunku, kur jo laukia nuotykiai ir iššūkiai, apie kuriuos dauguma yra skaitę tik knygose ar matę pažintinių kanalų dokumentinėse laidose.

– Kodėl būtent Kamčiatka? Ar tai ekstremaliausia jūsų kelionė?

– Kamčiatką pasirinkome dėl unikalios gamtos. Žemėje turbūt nėra kitos tokios vietos, kur būtų tiek daug veikiančių ugnikalnių, geizerių, mažai paliestų miškų bei juose gyvenančių meškų. Mūsų komandos dalį sudarė ne vien kalnų, bet ir vandens sporto mėgėjai, todėl norėjome Ramiajame vandenyne išbandyti vandens sporto pramogas – paplaukioti kajakais, o taip pat ir jachta išplaukti į atvirą vandenyną, kur galėtume stebėti gyvūniją, su viltimi pamatyti banginius-žudikus.

Ši kelionė nebuvo lengva, bet ir ne pati ekstremaliausia. Dauguma komandos narių yra patyrę keliautojai – alpinistai bei vandeninkai, per savo gyvenimą įveikę ne vieną sudėtingą kalnų viršūnę, vandens žygį, keliavę tolimuose ir atšiauriuose kraštuose nuo Pamyro ir Himalajų iki užpoliarės ir Bolivijos putojančių upių.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

– Kaip nukeliavote iki pasaulio kraštu vadinamos Kamčiatkos? Kiek tai kainavo?

– Iki Kamčiatkos keliavome lėktuvu per Maskvą iš Vilniaus (Vilnius-Maskva-Petropavlovsk Kamčiatski). Bilietus pirkome iš anksto, todėl skydžius Maskva-Petropavlovskas-Maskva pavyko nupirkti už 350 eurų, o Vilnius-Maskva-Vilnius – už 189 eurus.

– Su kokiais sunkumais susiduria keliautojai, norintys ten patekti?

– Su sunkumais labiau susiduriama pačioje Kamčiatkoje, o ne ten vykstant. Tam, kad nuvyktumėte, užtenka nusipirkti lėktuvo bilietus, gauti Rusijos vizą bei pasiryžti lėktuve praleisti 9 valandas. Sunkumai prasideda tuomet, jei planuojama keliauti nacionalinių parkų teritorijoje. Tada tenka iš anksto dar prieš išvykstant gauti leidimus į nacionalinius parkus, registruotis ir suderinti žygio maršrutą gelbėjimo tarnyboje bei susitarti su vietiniais dėl nuvežimo į mažai ar visai negyvenamas vietas. Tokias vietas pasiekti užtrunka ilgai ir kainuoja brangiai, nes ten, kur yra keliai, jie yra prasti, o daugelyje vietų jų išvis nėra. Taigos ar kalnų keliais judama labai lėtai ir tik specialiai tam paruoštu transportu – URAL sunkvežimiais ar specialiai modifikuotais visureigiais.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

– Papasakokite apie dienas praleistas Kamčiatkoje. Kur keliavote, kur apsistojote, kokios ten gyvenimo sąlygos?

– Tik atvykę į Kamčiatką, porai dienų apsistojome Elizovo mieste esančiame 30 kilometrų nuo sostinės Petropavlovsko tam, kad galėtume suderinti paskutines detales susijusias su leidimais bei transportu. Po to autobusu išvykome į Kozirevsko gyvenvietę, nuo kurios prasideda dauguma kalnų maršrutų į Kliuči nacionalinį parką. Kelionė autobusu iki šios gyvenvietės trunka 8 valandas, tačiau atvykus į kaimą susidaro įspūdis, kad važiavome ne kelias valandas, o grįžome laiku bent 50 metų atgal.

Jei ne pora surūdijusių japoniškų automobilių bei kelias mobilaus ryšio padalas rodantis išmanusis telefonas, tikrai būtų galima įtarti, jog kelionės metu papuolėme į laiko kilpą, kuri mus perkėlė į praeityje glūdintį Rusijos kaimą su senomis lūšnomis, suklypusiomis tvoromis, dulkinomis gatvėmis ir jomis besivalkiojančiais alkanais šunimis. Nakvynei apsistojome palapinėse šalia gyvenvietės įsikūrusios ant Kamčiatka upės kranto.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

Čia mūsų laukė ir vieni pirmųjų šio krašto išbandymų – milijardai, o gal ir trilijonai uodų, kuriems nebaisios jokios kliūtys siekiant šviežio turistų kraujo. Užtekdavo tik pakelti galvą dengiantį tinklelį, jog į burną įsidėtum kąsnį vakarienės, ir į veidą akimirksniu įsisiurbdavo keliasdešimt mažų niekšų. Teko susitaikyti su tuo, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo uodų yra ignoruoti jų įkandimus, valgyti ir gerti ribotai, taip stengiantis kuo rečiau vaikščioti į krūmus, kur uodai viliojami nutūpti ant didelių atvirų minkštųjų audinių plotų.

Kitą rytą šešiaratis ZIL sunkvežimis su visa komanda pajudėjo tolyn į kalnus, mūsų numatyto žygio pradinio taško link. 30 kilometrų kelionė taiga, kalnais ir juodo vulkaninio žvyro dykynėmis truko 10 valandų ir buvo panašesnė į ekskursiją po mėnulį. Pakeliui karts nuo karto sustodavome pamankštinti kojas ir apžiūrėti lavos liežuvius, urvus, susidariusius jai stingstant, bei mirusius miškus, kuriuose visą gyvybę ir medžius pražudė iš vulkano išsiveržę karštų pelenų debesys. Po ilgo ir sunkaus, bet vaizdais kerinčio kelio pasiekėme žygio pradžios vietą.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

Kitos dienos ryte iškeliavome į dešimties dienų kalnų žygį, kurio metu pėsčiomis nuėjome 130 km bei pasiekėme dviejų ugnikalnių viršūnes (Ploskij Tolbačik – 3140 m ir Bezimiani – 2882 m). Kamčiatkos gamta nebuvo labai svetinga – didžiąją dalį laiko lijo, pūtė stiprūs vėjai ir viską dengė tirštas rūkas. Per 10 žygio dienų saulę matėme tik dvi nepilnas dienas.

Laimei, mūsų kelyje pasitaikė pora senų vulkanologų ekspedicinių bazių namukų, kur pasislėpę nuo lietaus galėdavome šiek tiek atsipūsti ir išsidžiovinti dalį drabužių bei inventoriaus. Žygio pradžioje nemažą stresą kėlė ir meškos, kurias visai netoli savęs matydavome beveik kasdien. Galiausiai prie jų pripratome, tačiau stengėmės, kad jos mus išgirstų bei pamatytų kuo anksčiau. Tai leistų joms ramiai pasitraukti iš mūsų kelio. Kuprinėje turimų signalinių raketų skirtų meškų baidymui taip ir nepanaudojome – užteko linksmų keliautojų dainų.

Pasibaigus žygiui vėl grįžome į Kozirevsko gyvenvietę, nes tik iš čia keliai veda atgal į civilizaciją. Po dešimties dienų sunkaus žygio buvome purvini bei alkani, todėl nutarėme, kad gyvenimo palapinėje mums pakanka. Pakalbėję su vietiniais radome nakvynę kaime. Radome ne tik nakvynę, bet ir žmones, kurie gaudo ir pardavinėja lašišas bei jų ikrus. Šiuo metų laiku kaip tik vyksta lašišų migracija. Buvome beprotiškai pasiilgę civilizuoto gyvenimo malonumų, todėl nesivaržydami užsisakėme ne tik nakvynę, bet ir gerai iškūrentą pirtį, dvi dideles lašišas ir kilogramą ikrų.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

Kamčiatka yra išties puiki vieta mėgstantiems šiuos produktus – ikrai, nors ir nėra pigūs, bet visgi kelis kartus pigesni nei Lietuvoje. Kilogramas jų kainuoja apie 40 eurų. Pati lašišinė žuvis yra labai pigi – dvi didelės, ką tik pagautos žuvys, kurių užteko pavalgyti vienuolikai žmonių, kainavo vos 10 eurų.

– Ar mėginote žvejoti patys?

– Po beveik dviejų savaičių praleistų kalnuose grįžome atgal į civilizaciją ir vėl apsistojome Elizove. Iš čia paskutinę kelionės savaitę vykdavome į skirtingus nuotykius. Didžioji dalis jų jau buvo skirta visai kitai stichijai – vandenynui. Orai, nuolat mus skriaudę kalnuose, vandenyne buvo daug ramesni, todėl galėjome įgyvendinti viską, ką buvome suplanavę.

Vieną iš dienų dideliu jūriniu katamaranu išplaukėme iš Petropavlovsko uosto į netoli esančią įlanką, kur, nuleidę inkarą, kajakais išnagrinėjome pakrantės grotas (plačius ir negilius vandens išgraužtus urvus) bei uolas. Dėl saugumo plaukti kajakais didelėmis grupėmis neleidžiama, todėl teko dalintis į kelias grupes ir, kol vieni tyrinėjo grotas, kiti deginosi ant katamarano denio, gaudė plekšnes ir jūros žvaigždes.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

Praleidę pirmą dieną vandenyne ir pamatę, kad ilgalaikės prognozės žada gerus orus, nusprendėme dar dienai ištrūkti į kalnus. Šį kartą jau ne pėsčiomis, o specialiai bekelėms perdarytais visureigiais, kurie labiau panašūs į mėnuleigius, o ne standartinius automobilius. Šiais gigantiškus ratus turinčiais monstrais bekelėmis, sniego ir lavos laukais pasiekėme Mutnovskio ugnikalnį.

Šis ugnikalnis kardinaliai skyrėsi nuo visų kitų prieš tai mūsų lankytų. Jo grunto spalvų spektras raibuliavo nuo ryškiai oranžinės iki tamsiai vyšninės. Taip pat jame veržėsi galybė įvairiausio dydžio fumarolių. Fumarolė – tai veikiančio ugnikalnio karšta vulkaninių dujų srovė, trykštanti iš ugnikalnio plyšių. Kertant fumarolių laukus teko ne tik gerai pakosėti, bet ir nubraukti kelias ašaras – sieros garai smarkiai graužė ne tik gerklę, bet ir akis.

Norėdami pasiekti pagrindinį kraterį, virvių pagalba įveikėme statų šlaitą, nuo kurio viršaus kraterio dugne išvydome tyvuliuojantį rūgštaus vandens ežerą ir iš stačių šlaitų stulpais besiveržiančius sieros garus. Krateryje trūko tik keleto velnių, kad galėtume įsivaizduoti, kaip iš tiesų atrodo biblijinis pragaras. Šio ugnikalnio aplankymu užbaigėme visus kelionės tikslus susijusius su kalnais.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

Paskutinė išvyka Kamčiatkoje, kurią būtų galima vadinti vyšnia ant mūsų kelionės torto, buvo dvylikos valandų plaukimas jachta atvirame vandenyne stebėti gyvūniją. Labiausiai šioje išvykoje intrigavo galimybė pamatyti orkas, kitaip dar vadinamas banginiais žudikais. Sėkmė mums šypsojosi – pamatėme ne tik visą jų būrį medžiojantį vandenyno tolumoje, bet ir kelias jų išnirusias iš vandens per rankos atstumą nuo mūsų jachtos borto. Reikia pripažinti, kad viskas turi savo kainą.

Dalis ekipažo pirmą kartą pamatė ne tik banginius, bet ir susipažino su jūros liga. Sirgusieji labiausiai gailėjosi to, kad jūros liga atėmė jėgas ne tik žvejybai, kurios metu sveikieji prigaudė didelį kibirą jūros ešerių, bet ir prarastos galimybės pasigardžiuoti jachtos virėjo paruoštais patiekalais – šviežia žuviene, jūros ešerių kepsniais ir Kamčiatkos krabų degustacija.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

– Kokį įspūdį jums paliko vietiniai žmonės? Kaip jie jus sutiko?

– Teko susipažinti su įvairiais žmonėmis. Dauguma sutiktųjų draugiški ir geranoriški. Stengėmės vengti su politika susijusių diskusijų, tad su dauguma sutarėme labai gerai. Žmonių kultūra taip pat labai priklauso nuo jų gaunamų pajamų bei veiklos, kuria užsiima. Žmonės, dirbantys su turistais, buvo mandagūs, paslaugūs ir draugiški. Tuo tarpu samdomi ir viešojo sektoriaus darbuotojai – pardavėjai, vairuotojai, bankų darbuotojai – gana niūrūs ir pikti. Teko apsiprasti su seniai Lietuvoje išnykusia kultūra viešai rodyti nepasitenkinimą ir šaukti ant klientų.

– Ar tai brangus kraštas turistams?

– Šis kraštas yra labai nutolęs ir atokus, klimatas čia labai atšiaurus, todėl viskas yra importuojama, dėl to kainos yra didesnės nei kitur Rusijoje. Maisto kainos panašios į mūsų prekybos centruose esančias, brangiau kainuoja tik vaisiai ir daržovės. Viešasis transportas ir taksi pigūs – pusė valandos kelionė taksi kainuoja apie 12 eurų. Turizmo paslaugos dėl kasmet augančio turistų skaičiaus čia gana brangios. Išvykos į lankomas vietas: plaukimai į vandenyną, visureigių safaris į kalnus ir panašios veiklos vidutiniškai kainuoja 80 eurų žmogui per dieną.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas



– Kelionė atrodo pasakiška. Ar nesusidūrėte su sunkumais?

– Kaip ir daugumoje ilgų kalnų žygių atšiauriomis sąlygomis nutinka įvairiausių dalykų, tačiau tu tam ruošiesi. Žygio metu dėl blogo oro kelis kartus buvome permerkti lietaus iki paskutinio siūlo. Keli komandos nariai peršalo ir pradėjo negaluoti, kai kurie pakankamai sudėtingai – karščiavimas siekė 40 laipsnių. Mūsų komandoje buvo du profesionalūs medikai, todėl komplikacijų buvo išvengta ir sergantieji gana greitai sveiki ir laimingi grįžo į rikiuotę.

Mūsų komandos medikai padėjo ne tik komandos nariams, bet ir kitiems sutiktiems keliautojams. Vieną dieną mus pavijo rusų grupė, kurioje vienas žmogus smarkiai sirgo ir buvo labai išsigandęs dėl savo sveikatos būklės. Po mūsų komandos mediko apžiūros ir konsultacijos paaiškėjo, kad grėsmės jo sveikatai nėra ir, nors jis turėjo anksčiau baigti žygį, atsiskirti nuo savos komandos bei grįžti į civilizaciją, pasekmių sveikatai išvengė.

– Minėjote, kad Kamčiatkoje yra daug meškų? Neteko su jomis susidurti akis į akį?

– Meškos, kaip jau minėta, pradžioje kėlė baimę. Ypač, kai rasdavai vietas, kur jos galanda nagus. Viena tokių vietų buvo prie vulkanologo namuko – stora medinė kolona buvo apdraskyta meškos. Vien jau pamačius nagų žymes per nugarą nubėgdavo šiurpas. Tą pačią dieną po kelių valandų pirmą kartą ten pamatėme ir pačią mešką su mažu meškiuku – ji buvo vos už 50 metrų nuo mūsų. Visgi su laiku pripratome prie jų draugijos. Rudosios meškos nėra tokios agresyvios kaip baltosios ir kontakto su žmogumi stengiasi vengti, pulti gali tik netikėtai užkluptos. Žinoma, dėl visa ko su savimi turėjome signalinių raketų. Jomis Kamčiatkoje yra baidomos meškos, jei matoma, kad meška nusiteikusi agresyviai ir artėja link žmonių. Džiaugiamės, kad neteko jų panaudoti, – taip sutaupėme nervų ląstelių ir sau, ir meškoms.

Turėjome ir vieną linksmą istoriją, susijusią su meška. Žygio pabaigoje buvome sustoję ir įsirengę stovyklą jau nuo ankstyvos popietės. Dalis grupės buvo išėjusi pasivaikščioti po stovyklos apylinkes, o kiti ilsėjosi palapinėse. Netoliese stovyklą buvo įsirengusi kita grupė, kuriai vadovavo vietinis Kamčiatkos gidas. Jis mums pasiūlė nueiti kartu su juo pasirinkti mėlynių. Pasiūlymu sugundėme, nes savaitę mintant kruopomis ir makaronais, uogos atrodo kaip labai puikus desertas. Artėjant link kalno šlaito, kuriame auga mėlynės, pamatėme ten sėdinčią ir uogas valgančią mešką. Rodome gidui mešką ir sakome, kad, žiūrėk, juk meška ten, gal neinam? Jis pradėjo mosikuoti lazda ir garsiai šaukti ant meškos, o ši išsigandusi ėmė ir nubėgo. Išėjo taip, kad atėmėme ir suvalgėme meškos desertą.

Kamčiatka
Foto: Asmeninis albumas

– Kokie jausmai aplankė po šios kelionės?

– Pirmiausia, džiaugsmas ir pasitenkinimas, kad pavyko įgyvendinti viską, ką norėjome, ir grįžome sveiki pas savo šeimas, kurių per 3 savaites labai pasiilgome. Dabar, jau pradedant susigulėti įspūdžiams, imame jausti nostalgiją tiems bekraščiams miškams ir virš jų stūksantiems ugnikalniams su besiveržiančiais dūmais. Kamčiatkoje jauti visišką laisvę ir gamtos didybę, kuri veikia labai raminančiai.

To labai trūksta kasdienybėje čia, Lietuvoje, įsisukus į darbus. Žinoma, vienas maloniausių jausmų, kai pasibaigus vienai kelionei, pradedi galvoti apie tai, kur bus kita ir kokie nuotykiai laukia ateityje.

– Kai jau viskas įveikta, savo kailiu patirta, ką patartumėte norintiems aplankyti šį kraštą?

– Patarimai labai priklauso nuo to, ką žmogus ten nuvykęs planuoja veikti. Jei tik pasižvalgyti po miestus ir nuvykti į vietinių agentūrų organizuojamas ekskursijas, tai svarbu pasiimti vėjui ir lietui atsparius drabužius bei įsidėti daugiau pinigų į piniginę.

Jei galvojama apie žygius laukinėje gamtoje, tai reikia nusiteikti, kad lengva nebus. Teks susidurti su atšiauria gamta ir prastu oru. Bus šalta, šlapia ir sunku. Kalnuose laukianti temperatūra – nuo 2 laipsnių šalčio iki 15 laipsnių šilumos.Prieš vykstant į tokius žygius reikėtų turėti lengvesnių žygių gamtoje patirties, nes, jei žmogus nėra nakvojęs palapinėje ar ilgą laiką nešęs sunkios kuprinės kalnais, Kamčiatka ne pati geriausia vieta pradėti tą daryti.

Bendras patarimas norintiems aplankyti tiek Kamčiatką, tiek bet kurį kitą atšiauresnį kraštą: planuokite, ruoškitės ir išdrįskite. Tačiau ta laisvė, kurią pajauti beribėje erdvėje, yra didžiausias narkotikas, vedantis į priklausomybę – pasiruoškite ir tam.