Sutemo labai greitai, nuo stipraus vėjo ėmė kilti smėlio sūkuriai, o tarp dantų girgždėti žemės. Dar spėjome įeiti į savo kambarius rančoje, vonioje išsitraukti elektrinį virdulį, sudėti į jį supermarkete pirktus kiaušinius vakarienei ir... dingo elektra.
Kodėl reikėjo vonioje gaminti vakarienę, netrukus papasakosiu, bet kol kas neįkyriai telefonu pašviesdami mūsų apartamentų administratorei į akis, paklausėme ar ilgai būsime tamsoje. Mergina atsakė, jog nežino, gal ir iki ryto, o gal, jei kiltų stipresnė audra, apskritai sunku ką nors prognozuoti, bet ji siūlo nusiraminti ir tikėti, kad viskas bus gerai. Viena šeima, išgirdusi tokius raminimus, su triukšmu, vienas kitam šūkaudami koridoriuje „ar tu viską paėmei“ ir „o Dieve, nieko nematau“ per keliolika minučių išsikrausto.
Mes keturiese liekame sėdėti kiemelyje, beveik visiškoje tamsoje, kažkur Arizonos ir Jutos valstijų sankirtoje, anot šios vietelės reklamos – jaukioje ir patogioje rančoje nepretenzingiems keliautojams. Jausmas kaip vesterne – nuo žemės kyla dulkės, šalia esančiose arklidėse nerimaudami žvengia arkliai, o nuo stiprių vėjo gūsių girgžda vėtrungė. Taip prasidėjo mūsų daugiau nei trijų savaičių kelionė po JAV nacionalinius parkus.
Į pirmąjį nakvynės tašką, rančą plynėse, atvažiavome džiugiai nusiteikę ir prisikrovę pilną bagažinę maisto, nes vėliau jau niekas neprisipažino, kur perskaitė, kad čia galima pasigaminti pusryčius. Įsivaizdavome, kad anksti atsikeliame, nesiblaškome ieškodami pakelės užkandinių, išsikepame kiaušinienės ir kuo greičiau važiuojame link kanjonų.
Paaiškėjo, kad du staliukai ir siauras baras ir yra ta vieta, kur galime pasigaminti pusryčius, tiksliau – įsipilti kavos arba arbatos ir elektrinėje vaflinėje išsikepti vaflių. Bet mes buvome pasiruošę gurmaniškiems pusryčiams, kiaušinienei su šparagais ir ožkos sūriu. Kur viską dėti? Gyvensime keturias dienas, maisto nors esam keturiese, turime gal aštuoniems žmonėms. Jei esate buvę Amerikoje, žinote kokio dydžio čia pakuotės – net avižinės košės nepavyko nusipirkti mažiau, nei dešimties kilogramų.
Viskas baigėsi tuo, kad Page miestelio supermarkete nusipirkome elektrinį virdulį, plastmasinius lapo formos dubenis ir peilį. Taigi pusryčiams dubenyje plikyta avižinė košė su bananais ir šilauogėmis, vakarienei – salotos ir virdulyje virti kiaušiniai. Ir neslėpsiu, kiti šios rančos gyventojai į mūsų plastmasinių lapų turinį žiūrėjo su pavydu. Beje, ta košė dubenėlyje vargiai kainavo dolerį. O po išlaidavimo Las Vegase, toks turistinis režimas labai į naudą ir figūrai, ir piniginei.
Kelionę po nacionalinius parkus pradėjome ne Arizonos plynėse, o atskridę į Las Vegasą. Ten patogu nuomoti automobilį ir pradėti kelionę nuo Didžiojo kanjono, nors iki jo mažiausiai 4 valandos kelio. Jei pasiryšite Las Vegase pirkti vienos dienos turą į šį kanjoną, gailėsitės vos nuvažiavę, nes labai greitai reikės grįžti. Visa kelionė truks 12 ar 15 valandų ir tik 4 praleisite pačiame kanjone, todėl, jei neplanuojate ilgesnės kelionės po kanjonus, geriau likite mieste.
Nepatingėkite panaršyti specialių pasiūlymų, gal bus didesnė grupė ar ne toks patogus išvykimo laikas, bet galite sutaupyti maždaug 25 dolerius žmogui.
Taigi Las Vegasas. Liepos pradžia. Jei būtų galima rinktis, kada važiuoti į šį niekada nesibaigiančių pramogų miestą, tikrai keliaučiau rudenį arba pavasarį, kai čia žadama maloni 27 laipsnių šiluma. Tačiau televizijos sezonas baigiasi birželio pradžioje, o pasiruošimas naujam prasideda rugpjūtį, todėl atostogoms lieka liepa. Skaitau atsiliepimus ir rekomendacijas, kelionių ekspertai rėkia – jei galite šį mėnesį nevažiuoti į Las Vegasą, nevažiuokite.
Kvėpuoti galima tik saulei vos patekėjus ir jau nusileidus, o dėl vietos prie viešbučio baseino teks pakovoti, ir gal tik 6 valandą ryto ten atėjus pavyktų papozuoti pavydą keliančiai nuotraukai. Nors gal ir ne, nes Las Vegase žmonės, atrodo, niekada nemiega. Tačiau, jei esate pakantūs karščiui ir norite sutaupyti, žinokite, kad liepos ir rugpjūčio mėnesių karštis, perkopiantis 40 laipsnių padalą, atbaido daugumą pramogų mėgėjų, todėl net patys populiariausi viešbučiai siūlo nuolaidas arba paketus „skrydis+viešbutis“ gerokai palankesnėmis kainomis.
Be to, kainos savaitgalį ar švenčių dienomis aukštesnės, o ir atostogaujančių gerokai daugiau. Taip pat paaukojus bent valandą naršymui internete galima rasti ir pigesnių bilietų populiariausiuose Las Vegaso šou. Tik nepamirškite radę gerą pasiūlymą prašmatniame viešbutyje, pasitikrinti, kiek reikės sumokėti kurorto mokesčių, nes tas geras pasiūlymas staiga gali tapti ne toks ir patrauklus.
„Jūs liūdite Las Vegase? – Nejuokaukite...“ arba proga padėti Deividui Koperfildui atlikti magišką triuką
Taigi liepos pradžia mieste dykumoje. Drabužiai prie kūno prisiklijuoja vos išėjus iš gerai kondicionuojamo oro uosto. Gal 40-ties laipsnių karštis, nors jau pavakarys. Pulkelis merginų su zuikučių ausytėmis ir jau truputį persisukusiomis mergvakario dalyvių juostomis per petį ieško užsakyto limuzino, o mes automobilių nuomos. Ir kuo greičiau, nes karštis net spaudžia prie asfalto. Be to pirmajam vakarui Las Vegase turime bilietus į vieną populiariausių Cirque du Soleil šou – KA. Norisi pamatyti jį ten, kur salė įrengta ir pritaikyta kaip tik jam, „MGM Grand Hotel“, beje visai kitame pagrindinės Las Vegaso linksmybių gatvės, vadinamo Strip‘o gale, nei mes apsistojame.
Pavyko pačiupti gerą pasiūlymą Venecijos dožų rūmuose, tiksliau „The Venetian Resort“, kuriame kitą dieną planuojame tiesiog pavaikštinėti, pažiopsoti į dirbtinį skaisčiai mėlyną dangų, auksu spindinčius papuošimus, kanalus su gondolomis ir net nueiti prie baseino, jei prasibrausime.
Mūsų viešbučio tarnautojas sako, kad sparčiu žingsniu nuo jo iki „MGM Grand Hotel“, kur vyksta Cirque du Soleil šou, turėtume nueiti per pusvalandį. Spartus žingsnis pagrindinėje Las Vegaso pramogų gatvėje, septintą valandą vakaro, kai turbūt visi tuo metu čia apsistoję turistai išeina pasilinksminti į kazino, barus ir restoranus, karštis dar nei trupučio nesumažėjęs, tik žinoma saulė nebepliskina virš galvos, nieko nereiškia, tad minia neša mus tokiu tempu, kokiu juda pati.
„Ar norite fantastiškų prisiminimų iš Las Vegaso?“, „Vaikinai jūs tikrai trokštate nuotraukos su mumis“, „Jūs liūdite Las Vegase? Nejuokaukite, ateikite čia“ – praeiviams gundomai šypsosi merginos su blizgančiais bikiniais ir plunksnomis, siūlančios su jomis nusifotografuoti. Jų šypsenos dings tik paryčiui, kai baigusios pozavimą su turistais, jos trauks namo basos ir jau rankose nešis mažiausiai 12 cm aukštakulnius.
Šį vakarą nėra laiko nuotraukoms, norime spėti į Cirque du Soleil pasirodymo pradžią ir nors daugiau nė vieno blogo žodžio nebepasakysiu apie aptarnavimą Amerikoje, tačiau jei į renginį nešatės rankinę, kuri yra ne piniginės dydžio, geriau to nedarykite. Jau tiesiam bilietus juos tikrinančiam vaikinui, kai mums pasako, kad mūsų rankinės per didelės, reikia jas atiduoti saugojimui. Iki šou pradžios penkios minutės.
Bet čia jau patys kalti. Braunamės pro traukiančius į viešbučio kazino, susirandame poną priimantį rankines ir išduodantį lapelius su numeriu. Grįžtam irgi bėgte. Suspėjame. Jeigu buvote bent viename šio brangiausio ir populiariausio pasaulyje cirko, kuris ne kartą gastroliavo ir Vilniuje, šou neverta net sakyti, kad nepajusite kaip praeis tos kelios valandos. Vos spėsite sekti žmogaus galimybių ribas tikrinančius akrobatų triukus.
Tikrai jokių nusivylimų, bet va rankinės... Su minia žmonių plaukiame link pono, kuriam jas palikome, eilė išsivingiuoja kaip stora gyvatė per visą holą ir prasideda atsiėmimo procedūra. Stovime pusvalandį, kažkas pasako, kad reikia suvesti skaičiukus parašytus lapelyje į terminalą, tada tarnautojai žinos, kad mes atėjome savo daiktų. Tada iš labai labai toli matome, kaip vyrukai ima vežti vežimėliuose sukabintas rankines ir šaukti jų numerius, arčiausiai stovintys pripuola ieškoti saviškių. Kol mes atgavome tai, ką taip maloniai priėmė tvarką čia darantis ponas, praėjo pusantros valandos. Todėl kitą vakarą į Deivido Koperfildo magijos seansą ėjome viską susikišę į kišenes.
Tiesa, išmaniuosius telefonus, kad neužfiksuotume nė vieno kadro teko sudėti į dėžutes ant priešais stovinčių staliukų, apsauga niekam neleido net menkiausio „selfio“ dar prieš prasidedant šou. Tam reikalui buvo galima pasikviesti tik garbaus amžiaus fotografą, vaikščiojantį po salę. Apie šį šou galiu pasakyti tik viena, jei galėsite – nueikite, nes niekaip, visiškai niekaip, nepavyks atspėti kaip jums apdumia akis. Ne veltui Deividas Koperfildas turi savo žvaigždę Holivudo šlovės alėjoje, o į savo šou yra pardavęs daugiau bilietų nei bet kokia kita viena scenoje pasirodanti žvaigždė. Daugiau nei Frenkas Sinatra ar Elvis Preslis.
Atlikdamas vieną triuką legendinis magas stovėjo prie mūsų draugijos ir paprašė palaikyti skaidrų rutulį, kuriame po jo prisilietimo atsidūrė kitas, jau juodas. Keliolika centimetrų nuo manęs, žiūrėjau išpūtus akis, maniau, tikrai pamatysiu kaip jis tai padarė ir aišku nepamačiau. Kiek dar kartų salė šaukė „Wow“ net neminėsiu. Į salę sviestas kamuoliukas, atsitiktinis jį pagavęs žiūrovas, bet jo biografija magui kaip ant delno? Sėdi ir supranti, kad visa tai puikiai sugalvota, surežisuota ir repetuota, net kiekvienas jo žvilgsnis apskaičiuotas, bet vis tiek atrodo stebuklas.
Po šou net „pagooglinau“ kiek Deividui Koperfieldui metų, pasirodo 62, atrodo kad jis sugebėjo sustabdyti laiką, nes nuo tų laikų, kai mačiau jį televizijos ekrane, gal prieš 20 metų, jis nedaug pasikeitęs. Nors sakoma kad nuo saulės greičiau senstama, o Las Vegase net 300 saulėtų dienų per metus, bet čia visi turbūt tampa nemirtingais. Nes kaip kitaip paaiškinti iš kur jėgų ima kazino darbuotojai, kurie atrodo tokie pat budrūs ir vidurnaktį, ir paryčiui, ar vos krutantys senukai, kurie prie lošimo automatu iškart atgyja. Ne vienas ima traukti dūmą ir puikiai susigaudo kaip ir ką reikia daryti, dar sumeta ir keletą žetonų už lėtesnį draugą.
Kazino veikia kiekvieno viešbučio pirmuosiuose aukštuose ir jie neužsidaro niekada, gurmaniškus patiekalus geriausiuose restoranuose reklamuoja Michelin žvaigždutes pelnę šefai, tačiau dauguma mėgstančių gerai pavalgyti renkasi prabangių viešbučių taip vadinamus bufetus. Garsiajame „Bellagio“ viešbutyje už pusryčius mokėsite 26 dolerius, už vakarienę – 40, bet eikite ten gerai pabadavę, nes nuo valgių gausos raibsta akys, be to ne vienas ima blaškytis nuo krevečių ar krabų stirtos iki jautienos kepsnio. Lėkštės nebetelpa ant stalo, o skrandyje vietos jau seniai nebėra.
Prie to paties „Bellagio“ šimtai turistų kiekvieną vakarą traukia pažiūrėti į pagal muziką šokančių fontanų, kurie šauna net į 140 metrų aukštį, sutemus jie atrodo daug įspūdingiau. Arba stebėti kitos nemokamos pramogos – prie „Mirage“ viešbučio iš vandens iškylančių liepsnojančių ir griaudėjančių vulkanų. Las Vegase per vieną dieną galite praplaukti gondola Venecijos kanalu, nusifotografuoti Eifelio bokšto fone arba šalia Brado Pito, tiesa vaškinio.
Rinkitės kokią norite žvaigždę. Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje kitas labai patrauklus herojus selfiams, ypač merginoms su zuikučio ausytėmis, kurios ten šalia ir padėtos - buvęs „Playboy“ vyriausiasis redaktorius Hugas Hefneris, dabar visą šią sumaištį jau stebintis nuo debesies. Beje dauguma Las Vegaso viešbučių verti pasivaikščiojimo po juos. Galite sakyti, kad visos tos auksinės kolonos, antikinės skulptūros ar kaklus judinančios gulbės iš tūkstančių gėlių yra neskoninga, netikra, tačiau kur dar suaugę gali pasijusti kaip vaikai „Disneylande“. Ten jie mato Pelenės pilį, o čia beveik tikras Paryžius ar senovės Roma.
Beje iškart nesusiviliokite „Stripe“ dalinamų skrajučių pažadais apie nemokamus kokteilius ar įėjimus į klubus, pažiūrėkite kas parašyta mažomis raidelėmis, gali paaiškėti, kad įėjimas nemokamas tik jei perkate pora kokteilių, kurie su mokesčiais kainuos labai nepigiai.
Didysis kanjonas – nedarykite vienos ir tos pačios klaidos
Dviejų dienų Las Vegaso karščio ir pramogų mums jau buvo gana, laukė daugiau nei 400 kilometrų iki rančos, kuri kaip paaiškėjo pačioje Arizonos ir Jutos valstijų sankirtoje. Net automatiškai nusistatantys laikrodžiai tame pačiame kambaryje nusimušdavo ir vienas rodydavo vienos valstijos laiką, o kitas valanda vėlesnį. Penkių valandų kelionė nuo Las Vegaso į netoli nedidelio Page miestelio esančią rančą neprailgo.
Mašinoje vėsu, keliai geri, benzinas nebrangus, o visose pakelės užkandinėse duoda kavą išsinešimui. Page miestelio apylinkes pasirinkome paskaitę kitų keliautojų rekomendacijas, čia patogu apsistoti kelioms dienoms ir aplankyti net kelis kanjonus. Šalia Glen kanjonas ir Kolorado upė, kurioje galima plaukti į vienos dienos turus – tik pusvalandis kelio iki vos 8 kilometrų ilgio, bet užburiančio grožio Antilopės kanjono ir, žinoma, Didžiojo kanjono. Nuo jo ir pradėjome.
Į Didįjį kanjoną, kurio ilgis siekia 446 kilometrus, o stačius jo šlaitus Kolorado upė graužė daugiau nei šešis milijonus metų galima patekti pro kelis įėjimus. Koks jis milžiniškas gali įsivaizduoti tik kai atsiduri ant jo krašto. Nuo Page miestelio iki šiaurinio Didžiojo kanjono pakraščio važiavome šiek tiek daugiau nei dvi valandas. Šis įėjimas (The North Rim) gerokai mažiau populiarus nei pietinis, tačiau būtent čia nepajutome jokio keliautojų antplūdžio. Gali sėdėti ant uolos krašto ir žiūrėti į sunkiai įsivaizduojamo dydžio tarpeklius visiškai vienas.
Jeigu bijote aukščio, čia pakerta kojas, bet ne vienas dėl geresnio kadro ropščiasi ant uolų atbrailų, kad turėtų nuotrauką, kur sėdi nukoręs kojas virš bedugnės. Tiesa sakant, kojos slystelėjimas ir nebus ne tik nuotraukos, bet galbūt ir jūsų. Jei skaitėte atsiliepimus apie Didįjį Kanjoną koks jis nepakartojamas, didingas ir gniaužiantis kvapą, žinokite, kad jie nei truputėlio neperdėti, jis tikrai vertas visų šių žodžių ir dar daugiau. Tik nedarykite tos klaidos kaip mes. Vienos dienos, net jei išvažiuosite anksti ryte, jam apžiūrėti tikrai per mažai.
Tęsinys netrukus.
