Tada neėmiau per daug į galvą šių perspėjimų, galvojau moteriškė perdeda, bet ji į diskusijas ir nesivėlė, tiesiog pasakė, kad jos reikalas perspėti, o jau sprendimą priimti yra mano reikalas. Visgi ji perdėjo kalbėdama apie šiokias tokias spūstis. Spūstys, kurios susidaro vasaros savaitgalių vakarais, kai liaudis masiškai grįžta į miestą yra ne šiokios tokios, o grandiozinės ir norint jų išvengti į miestą reikia grįžti ne devintą, o bent valanda vėliau. Čia aš kalbu apie liepos mėnesį, nes rugpjūtį devintą jau tamsu, taigi laiko skalė persislenka.
Taip jau išėjo, kad prie jūros išsiruošiau gana vėlai – apie 17 valandą, todėl išvažiavus iš miesto pamačiau tai apie ką kalbėjo moteriškė – gigantišką automobilių spūstį vos slenkančią nuo jūros miesto link. Ji tęsėsi ilgai. Nepaskaičiavau kiek, bet galėjo būti apie 20 kilometrų nuo Karaliaučiaus. Džiaugiausi tada, kad judu priešinga kryptimi ir vyliausi, kad grįžtant bus jau vėlus vakaras ir spūsties nebebus. Klydau – prieš devynias spūstis miesto link buvo nuslūgusi gal perpus tiek, kokią ją mačiau važiuodamas jūros link, tačiau pastovėti joje reikėjo. Tik įvažiavus į miestą ji išsisklaidė tarsi nebuvusi.
Spūsčių kilmė paaiškinama, nes kelias į populiariausius srities kurortus Raušius (Svetlogorsk), Palmininkus (Jantarnyj) ir dalinai Krantą (Zelenogradsk) iš miesto išeina viena kryptimi ir tik vėliau keliai išsiskiria. O grįžtant, suprantama, artėjant prie miesto vėl sueina į vieną, todėl ir susidaro ši nesąmonė. Čia tas pats, jei pajūrio, Molėtų ir Ignalinos keliai prieš pat Vilnių sueitų į vieną siaurą kelią ir visi sekmadienio vakarą bandytų juo patekti į miestą. Turėtume pasibaisėtiną situaciją, kurią dabar turi Karaliaučius. Visa laimė, kad taip pas mus taip nėra.
Neseniai buvo pastatytas naujas kelias į Zelenogradską, kuris kažkiek pagerino padėtį, tačiau jis yra visų kurortų šone ir nuima tik dalį jūros mylėtojų srauto.
Taigi, tik atvažiavęs ir įsikūręs Karaliaučiuje, nedelsdamas pasukau vairą Palmininkų link. Buvo karšta liepos diena, tad pajūris net ir vakare žadėjo daug malonumų. Nuo Karaliaučiaus iki Palmininkų yra apie valanda kelio gan siaurais, apkrautais, bet kokybiškais keliukais, tad važiuoti visai smagu. Greitis, tiesa, nedidelis, nes keliukai vingiuoja ir yra apsodinti storakamieniais medžiais, kaip ir visur krašte.
Palmininkai yra išskirtinė vieta pasaulyje, nes čia atviruoju būdu iškasama apie 90 proc. Baltijos gintaro atsargų. Taigi, mūsų prisistatymas pasauliui gintaro kraštu yra kiek dramatizuotas. Gerai, kad į tai beveik niekas nekreipia dėmesio ir tiki mūsų gintarinio kranto legenda. Palmininkuose yra ir gintaro gamykla, į kurią organizuojamos ekskursijos.
Paties miestelio istorija karui baigiantis yra iš esmės tokia pat kaip ir visų Karaliaučiaus krašto vietovių – vietiniai gyventojai buvo sovietinės armijos arba išžudyti arba išvaryti, o į jį patį buvo atkelti gyventojai iš rytų. Karo metu Palmininkai labai didelių sugriovimų nepatyrė, todėl čia galima paslankioti gatvėmis ir pasigrožėti nors ir palaupytais, bet vokiškos architektūros individualiais namais.
Dabar miestelis garsėja kaip vienas populiariausių srities kurortų. Čia yra platus paplūdimio ruožas su gražiu smėliu. Taip pat pušynėlis aplink. Smagu, kad automobilį nemokamai parkuotis galima visai šalia pušyno juostos. Mano viešnagės metu Palmininkuose šurmuliavo miestelio šventė, buvo daug žmonių, kvepėjo kepami šašlykai ir alus liejosi laisvai. Todėl negaliu teigti, kad tai šurmuliuojantis kurortas, nes pats ten papuoliau per šventę. Pajūrio alėjoje kepamų šašlykų porcija valgymui gatvės sąlygomis kainavo 5 eurus. Alaus negėriau, nes vairavau, tai jau atleiskit, jo kainos nepasakysiu.
Bet šiaip pačiame miestelyje išskyrus paplūdimio malonumus nelabai yra ką veikti, tad kiek aktyvesniems poilsiautojams ten greitai gali pasidaryti nuobodu, nes net padorių kavinių nelabai yra.
Kitaip yra kitame ir turbūt populiariausiame tiek Rytprūsių, tiek sovietinės nomenklatūros, tiek dabartinės Rusijos Baltijos pakrantės kurorte – Raušiuose (Svetlogorsk).
Šįkart vengiant erzinančios vakarykštės spūsties į Raušius nusprendžiau vykti traukiniu, kas buvo labai išmintinga. Į Raušius iš šiaurinės Karaliaučiaus stoties reguliariai vyksta elektriniai traukiniai, kurie vasaros savaitgaliais būna pilni žmonių su pintinėmis važiuojančių pusdienį praleisti prie jūros. Iki Raušių valanda kelio, o traukinio bilietas kainuoja kiek daugiau nei eurą.
Anksčiau buvę tiesiog prūsų žvejų kaimelis, Raušiai visu grožiu pražydo XIX a., kai pradėjo garsėti savo gydyklomis. O kai 1900 m. iki jų buvo atvestas geležinkelis iš Karaliaučiaus, Raušiai tapo pačiu žymiausiu Rytų Prūsijos kurortu. Keičiantis valdžioms ir Raušius valdančioms valstybėms, jie savo populiarumo neprarado. Buvo trumpas laikotarpis nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos iki 1960 m., kai patekimas į Raušius buvo labai apsunkintas dėl to, kad jie yra pasienio zonoje.
Vėliau sovietai kiek atsikratė paranojos ir leido miestelį atrasti sovietiniams poilsiautojams. Anuomet traukiniai iš Karaliaučiaus važiavo kas 20-30 minučių, todėl žmonės prie jūros vykdavo ne tik savaitgaliais, bet ir po darbų. Dabar gi, važiuoja kiek rečiau, bet tik todėl, kad daug kas vyksta savo automobiliais.
Patys rusai sako, kad Raušiai lyginant su kitais krašto kurortais yra labiau įvairialypis ir aukštesnės kokybės kurortas. Mieste yra aukštesnės klasės viešbučiai, pramogos, jame mėgsta ilsėtis aukštesniu socialiniu sluoksniu save laikantys rusai. Iš tiesų, nakvynės ir paslaugų kainos yra kiek aukštesnės nei aplinkiniuose kurortuose, todėl ekonominio lygio poilsiautojai čia labiau linkę atvykti trumpam, o apsistoti Krante (Zelenogradsk), Naujuosiuose Kuršiuose (Pionerskij) ar Palmininkuose (Jantarnyj).
Dabar Raušius pamėgo ir šią vasarą poilsiauti prie rusų pakrantės paplūdę lietuviai. Čia jau skirtingai nei kitur teko pamatyti ir automobilių lietuviškais numeriais.
Baigiantis karui mieste kovų nebuvo, todėl jo architektūra visiškai nenukentėjo, kas miestelį daro patrauklų akims paganyti. Čia dauguma namų, skirtingai nei Palmininkuose yra renovuoti ir nėra daug tų baisių sovietinių šedevrų. Miestelis nuo kitų kurortų skiriasi tuo, kad buvo statomas miške ir buvo stengiamasi iškirsti kuo mažiau medžių. Todėl dauguma senųjų miesto namų yra tiesiog įsispraudę tarp pajūrio pušų.
Raušiai yra įsikūrę ant jūros skardžio. Pats miestelis yra viršuje, o jo paplūdimiai apačioje. Skardžio aukštis čia siekia apie 40 metrų. Tai yra aukštai nes, pavyzdžiui, Olando kepurės skardžio aukštis yra beveik 25 metrai. Prie traukinių stoties kursuoja keltuvai gabenantys žmones į paplūdimį. Žinoma, yra ir laiptai, tačiau nejaugi praleisi progą išbandyti tokią atrakciją už pusę euro. Buvo smagu leistis keltuvu ir stebėti apačioje putojančią jūrą.
Patys Raušių paplūdimiai yra kiek problematiški. Dėl apačioje esančių statinių, promenados ir skardžio apsaugai pastatytų įtvirtinimų, bangos čia turi didesnį ardomąjį efektą, todėl paplūdimio smėlį ryja labiau nei bet kur kitur. Paplūdimio ruožas nuolat trumpėja. Vokiečių laikais jo plotis siekė apie 60 m, sovietmečiu – apie 40 m, o dabar rusai sako, kad paplūdimio jau praktiškai nebėra.
Raušiai yra ir gerokai aktyvesnis miestelis už Palmininkus vakarais. Čia jau yra daug vietų, kur galima pasėdėti, pakovoti su gėrimais ir vietiniais rusais, jei yra ūpo, nes kažkur skaičiau, kad vietiniai labai nemėgsta, kai kas nors per stipriai meilinasi jų moterims.
Palmininkus labiau mėgsta ramesnio poilsio ir platesnio paplūdimio mėgėjai, o Raušius gi renkasi aktyvesnio gyvenimo norėtojai. Aš siūlau tiesiog aplankyti abu kurortus, nes jie yra netoli vienas nuo kito.
O maudynės jūroje abiejuose kurortuose panašios. Man maudantis Raušiuose vanduo buvo šiltas, o bangos didelės. Gal net kiek per didelės, nes jau ruošiantis namo, gelbėtojai ėmė vaikščioti pakrante ir krapštyti besimaudančius iš vandens.
Visgi, kurortai lieka kurortais, jie daug kur yra labai panašūs. Manau, atėjo metas aplankyti įdomesnes vietoves, todėl kitoje pasakojime dalyje paliksime kurortus ramybėje ir pasižvalgysime ten kur nelabai galima – militarizuotą, turistų nelankomą Černiachovsko ir lankytojams uždraustą karinį Baltijsko miestą.
