Šimtui kunų, kaip manoma, tenka bemaž du albinosai. Kad būtų paprasčiau suvokti šios statistikos neįprastumą, galima paminėti, kad JAV albinosu gimsta vienas iš 10 tūkst. kūdikių.

Primityvioje kunų bendruomenėje albinosai patiria tam tikrų problemų: socialinių, sveikatos ir psichologinių. Tiems, kam tenka dažnokai buvoti San Blaso salose, nesunku jas identifikuoti.

Vienu iš pirmųjų su kunų tauta susipažinusių keliautojų reikėtų vadinti Christopherį Columbusą. Su šia indėnų bendruomene jis susitiko per ketvirtą savo kelionę į Naująjį Pasaulį. Vietos gyventojai tada buvo apibūdinti kaip necivilizuoti kanibalai – 700 tūkst. žmonių grupė, labiausiai paplitusi konkrečiame dabar Panamai priklausančiame Atlanto vandenyno pakrantės ruože. Kadangi kunai žinojo apie aukso išteklius, jie tapo ankstyvųjų laimės ieškotojų nuožmaus elgesio taikiniu. Atėjūnai per gana neilgą laiką kunų populiaciją sumažino iki maždaug 10 tūkst. Ši grupė pasitraukė į kalnus ir tik per pastarąjį šimtmetį išdrįso įsikurti netoli kranto esančiose salose.

Nuo tada kunų atstovų skaičius išaugo iki daugiau nei 20 tūkst. Daugelis iš jų lig šiol su nepasitikėjimu žvelgia į svetimšalius. Kunai uoliai stengiasi užsitikrinti izoliaciją ir išlaikyti savitą kultūrą. Net 1925-aisiais jie tebegalando mačetes ir naudojosi jomis prireikus pasipriešinti tiems, kurie skatino moteris išsiverti nosies žiedus – giliai įsišaknijusiomis tradicijomis ir religija pagrįstą simbolį.

Kunų sveikata nuo seno rūpinasi tautos šamanai. Jie paprastai naudoja tam tikras žoles ir griebiasi juodosios magijos. Šios tradicijos laikomasi iki šiol – tik nedidelė saujelė pažangesnių pažiūrų kunų skiria tam tikrus modernius vaistus. Tarp jų pacientų kartais pasitaiko ir seno sukirpimo „gydytojų“.

Pastojusi moteris tuojau pat vyksta pas šamaną. Didžiausias jos rūpestis – užsitikrinti, kad gimsiantis kūdikis nebūtų Mėnulio vaikas. Tuo tikslu vykdoma tam tikra prevencija: moteris privalo suvartoti nemenką kiekį anglies.

Tautos albinosai, nors ir nėra smurtą patirianti mažuma, visgi susiduria su tam tikromis akivaizdžiomis kliūtimis. Pigmento stoka lemia įvairius odos sudirgimus. Tokios odos savininkai lengviau patiria sužalojimų, juos aktyviau atakuoja vabzdžiai. Intensyvūs atogrąžų saulės spinduliai jiems tampa tikru iššūkiu, todėl vidudienį visi albinosai tūno šiaudais dengtų trobesių tamsoje. Suaugusiesiems tai – ne pats sunkiausias kryžius, tačiau vaikai dėl tokios būtinybės nuolatos jaučiasi nerealizavę viduje kunkuliuojančios energijos ir stengiasi išlieti ją žaisdami vėlyvos popietės saulės šviesoje. Tik į pavakarę galima pamatyti tarp trobų, plūkto molio takais bėgiojančius albinosus vaikus.

Tenka pripažinti, kad šiaip jau kunams albinosams būdingi smulkesni kaulai ir trapesnė išvaizda nei rudaodžiams jų broliams bei seserims. Jautrią jų odą ilgainiui nusėja dėmės. Vietos šamanai net paūmėjusius odos vėžio atvejus gydo tuo, ką randa savo rykuose ir žemyne plytinčiose džiunglėse. Kadangi albinosai ne tokie raumeningi, jie atleidžiami nuo daugelio darbų laukuose ir kt. Jie paprastai pina pintines arba dirba kitus sėdimus darbus. Tokios išlygos dėl neva nepakankamai išsivysčiusių raumenų suvis nereikalingos, tačiau jos, aišku, rodo jautrų požiūrį į albinosų problemas.

Su lytine branda susiję ritualai, reiškiantys artėjančias vedybas bet kuriam įprastos išvaizdos kunų paaugliui, albinosų gyvenimo niekaip nepakeičia. Baltos odos vaikinai ir merginos paprastai atstumiami priešingos lyties atstovų. Seniau genties įstatymai net draudė jiems tuoktis. Nekeista, kad tėra tik keletas tokių vedybų atvejų. Tik pastaraisiais metais jų šiek tiek daugėja.

Kunų moterų ypač mėgstamus ryškius, akmenimis inkrustuotus papuošalus nešioja ne tik rudaodės, bet ir albinosės. Ką tik gimusiai mergaitei į nosies kremzlę įveriamas auksinis žiedas. Iš pradžių jis būna mažas, bet, bėgant metams, keičiamas vis didesniu ir sunkesniu. Moterys taip pat nešioja plokšteles ausyse. Šie papuošalai dydžiu prilygsta lėkštelėms. 

Rankos ir kojos puošiamos karoliukais siuvinėtomis juostomis. Dar derėtų paminėti vėrinius, gaminamus iš karoliukų, gyvūnų dantų ir monetų. Rankų darbo aplikacijomis puoštos moteriškos palaidinės nenusileidžia tikriems meno kūriniams. Šios grožybės, kiek teko matyti, neužgintos ir albinosėms. Žinoma, papuošalų kiekį visada lemia turtinė šeimos padėtis.

Foto: Vida Press

Manoma, kad paslaptingieji albinosai yra glaudžiai siejami su dvasių pasauliu, todėl yra laikomi turinčiais kažkokią įtaką. Kunai tiki, kad albinosų išskirtinumą patvirtina faktas, jog Mėnulio vaikai yra mažiau nuodėmingi nei rudaodžiai. Šiai teorijai nesunku rasti racionalų paaiškinimą: polinkis į žiaurius nusikaltimus paprastai nebūdingas fiziškai silpniems asmenims.

Kiek albinosų naujagimių nužudė pribuvėjos ir pakasė po jų motinų gultais, sužinoti nepavyks. Toks elgesys prilyginamas gailestingumo aktui ir jokių papildomų klausimų jis nesukelia.

Turint omeny priešišką kai kurių kunų nusiteikimą atvykėlių atžvilgiu, neverta stebėtis, kad albinosų paplitimas San Blase tiek mažai tyrinėtas. Tam tikrais pasiekimais šioje srityje galėtų pasigirti medicinos genetikos specialistas Clyde‘as Keeleris, sugebėjęs pelnyti indėnų tautos pasitikėjimą ir užmezgęs su ja kelis metus trukusį draugišką ryšį.

1963-iaisiais jis atsigabeno į JAV šešis kunų albinosus ir šešis rudaodžius (kaip kontrolinę grupę), ketindamas atlikti įvairius testus. Atmetus technines detales, tyrimo rezultatus galima suvesti į kelis konkrečius faktus. Vidutinis albinosų svoris beveik 10 proc. mažesnis nei rudaodžių. Pastarieji vidutiniškai 3 proc. aukštesni nei albinosai. Albinosams būdinga trumparegystė, jų balsas – silpnas, prasčiau rezonuojantis. Ant albinosų odos išryškėja stambios pigmentinės dėmės, vystosi saulės spindulių sukelti pažeidimai. Nuolatinis saulės poveikis lemia odos hipertrofiją visose srityse, kuriose nėra pigmentinių dėmių: jų vietose susiformuoja įdubimai. Albinosų gyvenimas nėra toks, koks aplinkinių, kadangi nuo daugelio bendruomenės veiklų jie tiesiog atriboti.

Šie pagrindiniai duomenys kartkartėmis pildomi išsamesniais pastebėjimais.

Tenka paminėti, kad prieš 10–20 metų San Blaso salose gyveno daugiau Mėnulio vaikų. To priežastis – vado Nele Kantule paskelbtas potvarkis, nurodantis pasilikti albinosus kūdikius. Įsakas skelbia, kad albinosai yra arčiau Dievo ir turi su juo geresnius santykius, todėl atsiduria palankesnės padėtyje ir gali padėti rudaodžiams. Visgi po šio vado mirties Mėnulio vaikų skaičius sumažėjo. Taip iš dalies nutiko dėl vėl padažnėjusių vaikžudystės atvejų.

Bėgant amžiams kunai bemaž nepatyrė kintančio laikmečio įtakos. Visgi jų izoliacijos pobūdis pastaruoju metu kinta. Iš daugiau nei 300 salelių maždaug 50 yra apgyvendintos. Dviejose iš jų pastatyti nedidukai viešbučiai, pasiekiami iš Panamos kylančiu lėktuvu. Užsirezervavę kambarį viename iš šių viešbučių, veikiausiai būsite sutikti Mėnulio vaikais pramintų kunų albinosų.