Apie jį dar negirdėjusius trumpai informuosiu, kad tai yra smegduobė kažkur Turkmėnistano gilumoje. Iš jos dugno į aplinką veržiasi dujos. Smegduobė atsirado 1971 m., kai sovietų specialistai toje vietoje kapstėsi ieškodami gamtinių dujų. Tai štai jas ir surado. Bekapstant įgriuvo žemė, atsivėrė didžiulė smegduobė ir iš gelmių ėmė veržtis dujos. Istorija nutyli ar kartu su įgriuvusiomis žemėmis į tą peklą įgriuvo ir patys kasinėtojai, bet čia nieko nuostabaus – sovietų valdžia daug ką nutylėdavo, ypač visokius nenusisekusius reikalus.
Išsiveržusios dujos ėmė nuodyti aplinką, tad sprendimų priėmėjai nusprendė jas tiesiog padegti, tikėdamiesi, kad jos per kelias dienas išdegs ir visiems bus ramu. Tos kelios dienos tęsiasi jau beveik pusę amžiaus. Tiesa, žinovai sako, kad per tuos metus liepsnų intensyvumas kiek pasilpo, bet kiek degimas dar tęsis niekas tiksliai pasakyti negali. Informacijos apie žmones įkritusius į kraterį per visą jo degimo laiką taip pat nėra.
Darvazos krateris dar vadinamas pragaro vartais. Pradžioje manau, kad tai yra tiesiog liaudiškas pavadinimas, bet vėliau net oficialiuose kanaluose pamačiau išsireiškimą – Pragaro Vartai. Tada pagalvojau, kad gal taip ir geriau – ir žmones labiau traukia šis dramatiškas vardas, ir šiaip ten nuvykęs jautiesi arčiau paminėtos buveinės. Ir pasidžiaugi, kad atvykai tik prie vartų, be būtinybės bent jau kol kas per juos žengti.
Gidas pasakojo, kad per kraterio degimo laiką būta įvairių bandymų jį pažaboti surenkant į aplinką besiveržiančias dujas, bet kaip matyti, bandymai nebuvo sėkmingi. Sakė, kad daugiausia pastangų dėjo kinai, kurie buvo sugalvoję kažkokius gaubtus ir kitas įrangas galinčias surinkti tas dujas. Taip pat pasakojo, kad bedarant bandymus šiam tikslui pasiekti, įranga neišsilaikė ir pati nugarmėjo žemyn į pragarą. Daugiau niekas nebandė, nes nesugalvojo nieko gudriau. Tie patys kinai yra paskaičiavę, kad per dieną į aplinką dujų forma išsiveržia maždaug milijonas JAV dolerių.
Man pasirodė daugokai, bet nesu dujų specialistas, tai ir nesiginčijau. O ir šiaip dėl visos šios informacijos kepurės pridergti neduočiau, nes ją išgirdome iš gido, o gidai tokiose šalyse kaip Turkmėnistanas kartais meluoja.
Kaip ten bebūtų, jei ir meluoja, tikiuosi, kad už šį nekaltą melą jam tie vartai niekada neprasivers. Bet tikiu, kad nemeluoja sakydamas, jog Turkmėnistane viešintiems keliautojams Pragaro Vartai yra prioritetas. Todėl visi turai įtraukia juos į savo ekskursijas ir dažnai su nakvyne dykumoje, nes vienos dienos kelionė į abi puses yra gana varginanti. Be to, prarandama galimybė pamatyti kraterį naktį, tai yra būtent tada, kai vaizdas efektingiausias. Gido teigimu, dažna kinų ir japonų turistų grupė, atvyksta trumpam pasigrožėti krateriu ir iškart važiuoja atgal, net nevykdami pamatyti Ašchabado ar kitų šalies vietų. Negali jų kaltinti – jei turi mažai laiko, Darvazos krateris be konkurencijos yra numeris vienas Turkmėnistane.
Mūsų kelionės programoje prie Darvazos kraterio buvo numatyta dviejų dienų išvyka. Kelionė iki jo iš Ašchabado truko maždaug penkias valandas su trumpu sustojimu kažkur dykumoje, musių nutupėtoje užkandinėje. Musių nutupėta buvo ne tik užkandinė, bet ir maistas joje. Be to, jis buvo nepigus ir nelabai skaniai atrodantis. Nepigus ne todėl, kad tai yra brangi šalis, o dėl to, kad turistai neturi galimybės gauti vietinių pinigų realiu kursu, todėl tenka keistis oficialiu ir neadekvačiu.
Tai gal užkąskite, sako gidas, jei jau čia esate. Pažiūrėjome mes į tuos varganus šašlykus bei išdžiūvusius kaip Turkmėnistano upės koldūnus ir pagalvojome, kad nesame dar labai išalkę. Užeigos savininkas pasižymintis aiškiaregišku jausmu greit viską suprato ir pasiūlė lukterti, nes už trijų minučių bus naujai iškepta šašlyko porcija. Tuomet nusprendėme, kad gal visgi nieko neatsitiks jei kiek pasistiprinsime. Gal ir musėms ant karštų patiekalų tūpti bus per karšta.
Nuo Ašchabado iki Darvazos būtų galima nuvykti ir greičiau, nes atstumas nėra per daug didelis, bet čia atsitinka tai ką galima buvo įtarti – išvažiavus iš nulaižyto Ašchabado vaizdas keičiasi. Kelio dangos kokybė stipriai prastėja ir kuo toliau nuo sostinės, tuo duobės kelyje tampa dažnesnės ir gilesnės. Mūsų vairuotojas apvažinėdamas jas vinguriuoja zigzagais kaip koks girtuoklis. Gerai, kad vairuotojas žino šį kelią, nes jai vairuotume patys, tai arba per pirmą pusvalandį sulaužytume automobilį arba važiuotume dviratininko greičiu. Dėl avarijų jaudintis nereikia, nes kitų automobilių ten beveik nėra – jei ne tos duobės gali važinėti ne tik zigzagais, bet ir užsimerkęs. Yra keli policijos postai, kuriuose nuobodžiaujantys pareigūnai su džiaugsmu stabdo kiekvieną retą vairuotoją, tačiau prie automobilių vežančių turistus nekimba.
Štai čia situacija tokia pati kaip ir Šiaurės Korėjoje, kurioje sostinė yra daugmaž neblogai sutvarkyta, tačiau provincija yra tokioje duobėje, kad net akis drasko. Turkmėnistane tokio skurdo nėra, tačiau skirtumas tarp futuristinės sostinės ir provincijos yra milžiniškas.
Pamenate Niagaros krioklio istoriją? Pradžioje nebuvo nieko išskyrus krioklį. Paskui aplink jį ėmė statytis viešbučiai, restoranai, lošimo namai ir netrukus čia išdygo miestas, kurio tikslas uždirbti ir leisti užsidirbti. Dabar turistai Niagara Folse leidžia pinigus maišais, čia yra sukurta daugybė darbo vietų jiems aptarnauti ir pinigų karuselė sukasi. Tai yra idealus pavyzdys Turkmėnistanui kaip panaudojant unikalų gamtos reiškinį, galima įsukti verslo mašiną ir uždirbti. Deja, taip čia nėra. Ir nepanašu, kad bus.
Žinoma, jei jau penkiasdešimt metų galvojama, kad krateris tuoj užges, tai gal ir nėra didelio ūpo ten kažką vystyti. Nepaisant to, manau, kad kažką laikino ir nebrangaus būtų galima sugalvoti. Bent jau jurtų pristatyti su įvairiais patogumais. Bet žinant, kad dėl sudėtingos Turkmėnistano vizų politikos į šalį patenka labai mažas turistų skaičius panašu, kad kol ši politika nesikeis, niekas nesikeis ir prie kraterio.
Galėtų nors kokį suvenyrų kioskelį galėtų pastatyti, kurį aptarnautų vietinis kaimietis pamatęs priėjusį žmogų. Bet ne, ten nėra nieko. Tik visai neseniai kažkas sugalvojo Pragaro Vartus aptverti pusmetrio aukščio tvorele, kuri nesulaikytų net mažamečio jei šis nuspręstų patikrinti ar ten žemai yra labai karšta.
Aplink kraterį yra išmėtytos kelios pavienės jurtos, kuriose ir apnakvindinami turistai. Kai kurios jų turi savo elektros generatorius, bet mūsiškė neturėjo jokio. Taigi, jei ten vyksite – pasikraukite telefonų baterijas, nes gali tekti ilgai būti be elektros. Už tai galėsite iki soties pasimėgauti civilizacijos nebuvimu. Vietiniai iškeps jums mėsytės – galėsite valgyti, gerti, svajoti ar bendrauti žiūrėdami į retą dykumos žolytę pešančias avis.
O sutemus eiti prie kraterio, kuris nakties tamsoje šviečia iš toli. Kai nėra mėnulio ir stoja aklina tamsa, kraterio šviesa yra vienintelis šviesos šaltinis. Galima palypėti šiek tiek į kalniuką, kad juo pasigrožėti iš toliau. Tik reikia nepamiršti kelio iki savo jurtos, nes teritorija laukinė ir visiškai neapšviesta. Pasiklysi – teks nakvoti Pragaro Vartų prieangyje.
Pats krateris hipnotizuoja ir kaitina veidą. Visada ūžia degančios dujos. Galima mesti akmenį jei labai norisi. Gidas sakė, kad yra gudruolių bandžiusių virvele nuleisti ir išsikepti kebabą, bet dar nė vienam nepavyko. Virvelė nudega anksčiau nei iškepa kebabas. Kur jau čia pavyks, jei velnių buveinės prieangyje net kinų technika nugarma žemyn, o čia tik paprasta virvelė.
Nepaisant ar tu kepsi kažką krateryje ar pats iškepsi jame, ši vieta abejingų nepaliks. Raštu nenusakomą įspūdį sustiprina turistų nebuvimas. Niekas tavęs neblaško ir gali visa oda pajusti ypatingai mistinę šios vietos skleidžiamą aurą, kokios bent jau šiai dienai pasaulyje niekur nėra. Vien ji buvo verta visų mūsų išleistų pinigų kelionei į šią keistą, sunkiai pasiekiamą, atsiskyrusią nuo pasaulio valstybę.
