Atspėsite kokia buvo ta antra šalis? Tai mūsų šios dienos herojus Turkmėnistanas, ne veltui vadinamas Šiaurės Korėjos pusbroliu ar panašiais epitetais. Jame taip pat likome be kontakto su išoriniu pasauliu. Tai buvo netikėta ir nemaloni staigmena. Na, galėjome numanyti, kad galbūt kai kurie tinklapiai ar socialiniai tinklai yra blokuojami, kaip pavyzdžiui Kinijoje, bet visiškai eterio tylai pasiruošę nebuvome. Dar didesnis netikėtumas buvo, kai nusileidus Ašchabade, telefonas nepagavo jokio tarptinklinio ryšio.
Nesu tikras ar visi užsieniečiai Turkmėnistane lieka be telefoninio ryšio, ar čia tik mūsų lietuviškas operatorius, kurio pavadinimo viešai neskelbsiu, tik pasakysiu, kad berods, jame yra skaičius du, iškrėtė mums pokštą, bet faktas buvo kaip blynas – paskambinti ar siųsti SMS mes šioje šalyje negalėsime. Nieko, galvojome, jei bent viešbutyje bus internetas, tai nebus taip blogai.
Bet buvo nelabai gerai. O taip taip, dievagojosi gidas oro uoste, pas mus internetas puikus, visur pasiekiamas, tikrai neturėsite problemų, prisiekinėjo jis. Tiesa, sako, facebook greičiausiai neveiks. Nejaugi, sakom, o kaip dėl viber, instagram, whatsapp ir panašių reikalų? Nežinau tiksliai, sako, bet yra tikimybė, kad jos irgi neveiks.
Ar didelė tikimybė, klausiam. Nemaža, sako, gal net devyniasdešimt devyni procentai, o gal net ir šimtas. O elektroninis paštas, klausiam, ar bent jis veiks. Tikrai veiks, sako, nors jei jis yra gmail ar yahoo, tai yra tikimybė, kad irgi gali neužsikrauti. Ta tikimybė irgi gana didoka, sako, jei jau klausiate. Trumpai tariant, jau tada supratau, kad problemyčių su išėjimu į virtualų pasaulį gali kilti realių. O juk ne visus net buvome perspėję, kad galime kelioms dienoms tiesiog pranykti. Ypač siautėti ėmė mama Sigutė, kuri kelionėse internetu tvarko savo verslo reikalus, tad prie to paties dar turėjome klausyti ir jos burbuliavimų, tarsi mes čia būtume kalti.
Bet tą pirmą dieną mus trumpam nuramino užsimiegojęs Ašchabado viešbučio administratorius užtikrinęs, kad internetas pas juos puikus ir vaidino įsižeidusį, kad drįsome tuo suabejoti. Puiku, apsidžiaugėme ir išsitraukėme telefonus laukdami slaptažodžio. Bet jis jo nepasakė, o liepė duoti telefonus – jis slaptažodį suvesiąs pats.
Pasirodė keista, bet jau nebeturėjome jėgų ginčytis, padavėme telefonus, kuriuos pamaigęs jis mums atidavė su įsižiebusiu WI-FI ženkliuku. Viltis užgeso per minutę, nes neužsikrovė ne tik jokie socialiniai tinklai bei elektroninis paštas, bet ir joks interneto tinklapis apskritai. Pagalvojau, kad gal vėl čia kaltas Lietuvos operatorius, bet žinant, kad Turkmėnistane įvesta uoli interneto priežiūra, gal ir ne lietuviai buvo kalti.
Mane nustebino, kad niekas šalyje neviešina savo neegzistuojančio interneto slaptažodžio. Restorane buvo tas pats – matome, kad giriamasi savo internetu. Tai koks slaptažodis, klausiame. Duokite telefoną, sako, suvesime. Suveda, internetas neva tai atsiranda, bet neveikia joks tinklapis. Žodžiu, Turkmėnistane į facebooką ar instagramą nuotraukų neįkelsite ir, kad štai aš dabar dykumoje geriu kavą nepasigirsite. Nuo interneto čia pailsėsite, net jei ir nebūsite pavargę nuo jo. Tik artimuosius perspėkite, kad jei Turkmėnistane dingsite tai dar nereikš, kad kažkas nutiko.
O ką tu ten taip maigai telefone nuolat, paklausėme gido, jei jau taip viskas pas jus uždrausta, juk matome, kad facebook pas jį pajungtas. Šiaurės Korėjoje gavę tokį klausimą gidai aiškintųsi kaip nors išversdami, kad jie čia taip daro dėl kilnaus tikslo valstybės labui ar tą, ar aną, ar trečią, o čia gidas pasakė, kad jis naudoja VPN programėlę, kuri leidžia išvengti apribojimų, naudojasi ir facebook, ir instagram. Ir pajuokavo, kad tikisi, jog mes niekam jo neišduosime. Tai va ir neišduodu.
Štai jums ir draudimai, pagalvojau, eiliniam žmogui jie gal ir aktualūs, o va kiek protingesni sugalvoja būdus juos apeiti. Kinijoje yra tas pats – oficialiai niekas neleidžiama, bet visi randa kelius kaip negalima paversti į galima.
Na, o mūsų kelionė po Turkmėnistaną iš sostinės suka į provinciją. Pirmas objektas iškart už miesto ribos yra didžiausia šalies mečetė pavadinta turkmėnų tėvo Nijazovo motinos vardu. Ji stovi Gypjako kaime, kuriame Nijazovas ir gimė, maždaug už 11 kilometrų nuo Ašchabado. Mečetės statybą kontroliavo pats Nijazovas norėdamas ją padaryti super didinga. Iš dalies tai padaryti pavyko, nes mečetė yra didžiausia centrinėje Azijoje. Jos statyba kainavo šimtą milijonų JAV dolerių.
Tačiau kai kur jis persistengė. Pavyzdžiui, mečetės minaretų aukštis yra 91 metras, kas simbolizuoja metus kuriais Turkmėnistanas atgavo nepriklausomybę (1991 m.). Viskas būtų gerai, bet toks aukštis ženkliai viršija standartinius kitų pasaulio mečečių minaretus, kas islame nėra priimtina. Be šito yra ir kitų dalykų dėl ko kitų šalių musulmonai šios mečetės nepripažįsta kaip savos.
Ir viskas dėl Nijazovo didybės manijos. Jis, kaip didis kūrėjas ir pranašas, yra parašęs Ruhnamą – sielos knygą, turinčią būti dvasiniu kiekvieno turkmėno kelrodžiu. Joje išdėstyta turkmėnų tautos istorija pagal Nijazovą, tradicijos, kultūra, pamokymai, eilėraščiai, gidai ir visokie dvasiniai patarimai. Ji yra įtraukta į mokyklų programas, ją privalu turėti kiekvienam turkmėnui ir laikyti garbingiausioje namų vietoje, ji naudojama priesaikoms priimti ir netgi norint gauti vairuotojo pažymėjimus tenka laikyti egzaminą iš Ruhnamos. Sako, kad ją galima rasti Lietuvos knygynuose, nors niekada nemačiau.
Visa tai dar būtų kaip ir pakenčiama, tačiau kitiems musulmonams nepatinka, kad Ruhnama Turkmėnistane laikoma aukščiau už Koraną. Bet didžiausias įžūlumas tai, kad didžiosios mečetės sienos papuoštos ne arabiškais užrašais iš Korano, o būtent turkmėniškais iš Ruhnamos. Nijazovas aiškino paprastai – ne visi turkmėnai moka arabiškai, taigi nėra čia ko maivytis, reikia daryti, kad žmonėms patogu būtu. Taigi, musulmonų pasaulio spaudimui Nijazovas nepasidavė ir taip prisidirbo, kad kitų šalių maldininkai nevyksta į šią mečetę melstis.
Panašu, kad šis faktas Nijazovo visiškai nesujaudino, netgi atvirkščiai – jis tuo džiaugėsi. Kalbama, kad jis visiškai nepageidavo įtakingos musulmonų religinės bendruomenės Turkmėnistane, galbūt galinčios kelti pavojų jo valdžiai. Dievas, jo požiūriu, Turkmėnistane turėjo būti vienas – jis pats. Taigi, po didžiosios mečetės pastatymo Nijazovas nusprendė, kad mečečių šalyje jau yra pakankamai, tad naujų daugiau nebus. Valstybė ir dabar griežtai kontroliuoja šalies religinę bendruomenę ir pati administruoja religinius reikalus. Dėl to panašu, kad Turkmėnistane vyrauja ne islamas, o tiesiog elementari diktatūra.
Statydamas mečetę Nijazovas šalia jos suplanavo ir dailų mauzoliejų pats sau, į kurį ir atgulė praėjus dviem metams po mečetės atidarymo.
Mečetė, be jokių abejonių, yra didinga, graži, daili ir išpuoselėta ir ją tikrai ne gėda parodyti užsieniečiams. Tik kaip ir daug kas Turkmėnijoje – ji buvo visiškai tuščia. Didžiuliame plote meldėsi vienas žmogus. Mauzoliejus taip pat yra atviras turistams.
Dar vienas šalia Ašchabado esantis Turkmėnistano pasididžiavimo objektas yra senovinis Nisos miestas, esantis už 18 kilometrų nuo Ašchabado. Jis buvo visiškai sugriautas per 1948 m. žemės drebėjimą ir dabar yra iš lėto atstatinėjamas. Čia nuolat vyksta kasinėjimai, randamos visokios puodų duženos ir panašūs atributai. Tačiau, su visa pagarba šiai vietovei, ji labiau įdomi tik tokio pobūdžio vietų mėgėjams.
Tą puikiai įrodė grupelė snaudžiančių suomių turistų, atskridusių tuo pačiu lėktuvu kaip ir mes, sekiojančių paskui savo gidę nuo nuobodulio pavandenijusiomis akimis. Užkalbinome mes juos, pavardijome kokius suomiškus alkoholinius gėrimus žinome, tai būtumėte matę kaip kai kurie jų, ypač vyrai, atgijo, tarsi burtų pagaliu mostelėjus. Seniokai taip įniko mums aiškinti, kokių gėrimų dar nesuvardinome, kad net jų gidė kuriam laikui nutilo laukdama kada tų gėrimų rezervai užsibaigs ir ji toliau galės pasakoti apie tūkstančio metų senumo molio šukes ir vėl leis suomiams nugrimzti į snaudulį.
Paskutinėje pasakojimo apie Turkmėnistaną dalyje bus desertas – kelionė per dykumą iki Pragaro vartų (Darvazos krateris ) ir nakvynė pragaro prieangyje.
