Visgi tarp Pchenjano ir Ašchabado yra ženklus skirtumas. Ašchabadas yra žymiai turtingesnis ir jei jame skurdas egzistuoja, jis yra puikiai užmaskuotas ir šalies svečiui yra vizualiai nepasiekiamas. Išorinis miesto vaizdas yra blizgus, o kas vyksta privačiuose gyvenimuose pamatyti nelabai pavyks.
Ašchabadą jau apkalbėjome užtektinai ankstesnėse dalyse (jas rasite ČIA – pirmoji, antroji, trečioji), todėl atėjo metas pasižvalgyti po likusią šalies dalį. Populiariausias ir žymiausias šalies objektas yra, be abejonės, amžinai degantis dujų krateris vadinamas Darvazos krateriu arba liaudiškai – Pragaro vartais. Viešnagę Turkmėnistane neaplakant šio objekto galima būtų vadinti ir įžūlumu, ir kvailumu, ir žioplumu, ir nesusipratimu. Kaip pavadinsi – gerai nebus.
Mūsų gidas su mumis netruko visiškai atsipalaiduoti. Jau antrą pažinties dieną jis nebesielgė pagal reglamentą ir nebesiplėšė besistengdamas atrodyti respektabiliu savo šalies ambasadoriumi. Tik išvykus iš Ašchabado, įsikišo į dantis cigaretę, kurios tas dvi dienas ir nepaleido iš burnos, paaiškindamas, kad Ašchabade rūkyti nelabai gražu, o čia jau galima. Ne ne, tikrai neuždrausta, sakė jis, nepagalvokit, tiesiog visi žmonės pas mus gyvena sveikai ir nerūko savo noru, o ne dėl to, kad jiems neleidžia, tik va aš čia toks šiek tiek kitoks.
„Tai gal dar pats, apsaugok viešpatie, ir alkoholį vartoji, ir kiaulieną valgai, gal dar ir nesantuokinius ryšius palaikai, gal dar nesimeldi?“, - klausėme jo.
„Ne“, - sako, - „nevalgau aš kiaulienos, pas mus nepriimtina“.
„O kiti? Kaip tie kiti dalykai, apie kuriuos klausėme?“ – nepasiduodame.
„Na kaip, būna, kad išgeriu“, - sako gidas.
„Ar dažnai?“ - klausiame.
„Na kaip, dažnokai. Ir meldžiuosi retokai. Tiksliau sakant labai retai, o gal net ir niekada. Man yra veidmainiška elgtis kaip elgiasi dauguma turkmėnų, kurie prie stalo dėkoja Alachui už maistą ir tuo pat metu vartoja svaigalus. Tai aš tiesiog išgėrinėju nesimelsdamas,“ – atviravo vyras.
Ir apskritai, jo teigimu, turkmėnai yra mėgėjai svaigintis, šiek tiek ignoruodami savo religines dogmas. Gal ne tiek ignoruodami, kiek rasdami pasiteisinimų, kodėl jie taip elgiasi.
Dar jis pasakojo, kad turi merginą, su kuria gyvena nesusituokęs tuo vėlgi keldamas aplinkinių nepasitenkinimą dėl musulmonui nederamo elgesio. Panašu, kad jam visuomenės nuomonė nerūpi, nes dirbdamas gidu yra aplankęs daug užsienio valstybių, bendravęs su daugybe užsieniečių, taigi išsiugdęs gana liberalų, vakarietišką ir sakyčiau, hedonistinį požiūrį į gyvenimą. Ir negano to, iš savo darbo gauna turbūt trigubai didesnes pajamas nei statistinis turkmėnas, taigi gali sau daugiau leisti ir finansiškai.
Jo pagrindinis atsakas į tiesos ir šviesos kelią jį bandantiems atvesti giminaičiams bei draugams būna – ką padarysi, toks jau aš esu, jūs jau man dovanokite. Geležinis argumentas užkertantis kelią tolimesnėms diskusijoms.
„Ir apskritai“, - sako, - „Žiūriu aš į jus ir pavydžiu kaip laisvai jūs bendraujate su savo tėvais, kaip nevengiate linksmai patraukti jų per dantį. Tokie dalykai Turkmėnistane būtų visiškai nesuprantami. Tėvai čia yra neliečiamoje pagarboje ir jiems nedrįstama prieštarauti nepaisant to kokie kvaili jų sprendimai ar patarimai bebūtų. Aš savo šeimoje irgi mėgstu išsidirbinėti, maivausi prieš tėvus kai jie klausia kada kursiu šeimą kaip tikras turkmėnas, nes visi mano amžiaus žmonės jau turi po kelis vaikus, ar kartais iššokdamas iš už kampo gąsdinu močiutę „pugaju babuliu“. Šeimyna prie mano išdaigų pripratus, bet bendrai Turkmėnistane nepriimtina su tėvais ar vyresniais žmonėmis elgtis per daug familiariai.“
Tuo netrukus įsitikinome atsidūrę šalia turkmėniškų vestuvių šventės. Važiuodami pro visų turkmėnų tėvo Saparmurato Nijazovo auksinį paminklą išvydome daugybę spalvotai apsirengusių žmonių kaip maskarade. Tai štai kur visi Ašchabado gyventojai, pagalvojau, bet tai buvo neteisinga išvada. Tie žmonės buvo vestuvininkai atvykę pagerbti amžinojo prezidento.
Šis ritualas yra masinis, nes čia buvo gal trys ar keturios vestuvių svitos, kurios fotosesijose keitė viena kitą. Net nežinau su kuo šį reiškinį palyginti lietuviškais mastais. Gal su rugpjūčio savaitgalio santuokų dažniu Vilniaus Arkikatedroje, kai suprakaitavę kunigėliai vos spėja priimti konvejerius jaunųjų? Arba su masiniu vestuvininkų fotografavimusi prie Trakų pilies rugpjūčio šeštadienių popietėmis? Arba prie Verkių malūno? Tiesą sakant, nesu tikras, senokai nesu tuokęsis.
Taigi, pamatę tuos spalvotus žmones surėkėme „Stabdyk!“ ir vairuotojas kalė per stabdžius. Kaip gerai, kad čia ne Šiaurės Korėja, pasidžiaugiau dar kartą, nes toje šalyje vairuotojas ne tik, kad nestabdytų, bet dar pagarsintų liaudies muziką, kad nerėkautume, jei sustojimas nebūtų numatytas programoje. Čia gidas mums leido išlipti ir pažioplinėti turkmėniškų vestuvių sūkuryje.
Vestuvininkai čia fotografavosi, grojo liaudies instrumentais ir pagal tą muziką šoko rateliu. Smagiai jie ten davėsi, net ir mums kojos kilnojosi. Vyrai šoko apsirengę kostiumais, o moterys tautiniais drabužiais.
Nuotakos stovėjo uždengtais veidais, apkarstytos galybe spalvotų drabužių ir nešoko. Gidas sakė, kad nuotakos vestuvių drabužiai gali sverti apie 35 kilogramus, taigi nenuostabu, kad jos nešoko. Nuotaką lydinčios merginos buvo irgi spalvotai aprėdytos, skarelėmis uždengtomis burnomis. Gidas sakė, kad šios skarelės primena moterims, kad nedera kelti balso prieš šeimos vyrus. Turkmėnistane su vyrais, aiškino gidas, moterys turi kalbėti kukliai nuleidusios akis ir tyliu balsu, kad nepasirodytų akiplėšos.
Kaip gražu, susižavėjęs pagalvojau, bet kažkaip greit atsipeikėjau, nes per daug nerealu man tai pasirodė. O ką, taip jos iš tikrųjų ir daro, paklausiau nedrąsiai. Ne, sako, čia tik mes taip norėtume. Iš tikrųjų namuose jos direktoriauja geriau nei tikros direktorės ir nukišusios skareles į paskutinį stalčių savo vyrus šokdina taip, kad šie pabrukę uodegas, mauna šalin slėpdami butelaitį užantyje. Tai man ramiau, atsipūčiau aš, mūsuose irgi lygiai tas pats, pasakiau gidui ir abu pasijautėme solidariais.
O kodėl čia toks konvejeris pirmadienio popietę, paklausiau gido. Pas mus paprastai darbo dienomis tuokiasi tik nesusipratę laiku užsiregistruoti arba nebegalintys tverti. Gidas paaiškino, kad pas juos tuokiamasi visada, ir negana to, valstybė vestuvininkams suteikia tris laisvas nuo darbo dienas. Tiksliau tas dienas suteikia darbdavys, draugiškas paragintas valstybės.
Beje, jei norite sužinoti ar turkmėnė ištekėjusi, reikia pažvelgti į jos galvos apdangalą. Jei jis egzistuoja – geriau jos per daug artimai nekalbinti. Jei mergina be apdangalo ir su dviem gražiomis kasytėmis, reiškia ji laisva, bet su artinimusi irgi sakyčiau, atsargiai, nes ji gali turėti jos garbę saugančius brolius ar pusbrolius, kurie sujaudinti jūsų interesų, gali draugiškai priversti vesti ne tik ją, bet ir jos tėvus bei visą giminę. Žinoma, su pilnu išlaikymu ir vizomis į Europos Sąjungą.
Tiesą sakant, tų kasyčių viešumoje ne tiek daug ir pamatysi. Pirmiausia dėl to, kad gatvėse žmonių apskritai mažai, o antra – jei jau kur ir pamatysi merginų (mes matėme jas tik prekybos centre), jos bus ne su kasytėmis, o pasipuošusios moderniomis šukuosenomis, nekukliai pervėrinės tave savo juodomis akimis ir vers prakaituojant niūniuoti dainą apie čigonės akis. Dauguma turkmėnių yra labai gražios.
Taigi, grįžtant prie temos, kad ir kaip bežiūrėsi, Turkmėnistanas nėra gilaus islamo šalis, jų religingumas yra pakankamai nudrožtas sovietmečio ir turkmėnai labiau tiki ne į Alachą, o į Garbungulį Berdimuhamedovą. Nors čia dar irgi didis klausimas ar tiki, ar dėl šventos ramybės apsimetą tikį.
Tiesa, kuklias merginas su kasytėmis matėme nacionaliniame Turkmėnistano muziejuje Ašchabade, bet jos žiūrėjo į mus tokiais akiplėšiškais žvilgsniais, kad neilgai jas matėme, nes su Vytautu kukliai nuleidome akis ir patys pasijutome su kasytėmis.
Beje, didžiulis nacionalinis muziejus buvo tuščias ir vieninteliai lankytojai buvome mes. Nepaisant to, kad buvo lietinga sekmadienio popietė, kuri yra geriausias metas lankyti muziejus. Gidas sakė, kad čia paprastai žmonių būna anšlagai, tik šįkart kažkaip pasitaikė, kad žmonės nenusiteikę muziejiškai.
Taigi, kasyčių muziejuje buvo ženkliai daugiau nei lankytojų, tai gal ir nenuostabu, kad jos taip jau įdėmiai mus nužiūrinėjo. Visai ne musulmoniškai, sakyčiau.
Bet čia yra Ašchabadas. Kaip ir visur pasaulyje, kaimuose ar provincijose paprastai verda šiek tiek kitoks gyvenimas nei sostinėje. Tai akivaizdžiai pasimato išvažiavus iš Ašchabado ir patvirtina įtarimus, kad sostinė nėra tikras šalies veidas ir skirtumas tarp Ašchabado ir kitos šalies dalies yra tiesiog milžiniškas. Apie tai kitoje dalyje.
