Turkmėnistanas, aišku, buvo ne išimtis. Netgi dar daugiau – greitai tapo atvirkštine išimtimi, nes užsidarė nuo pasaulio, ėmė kontroliuoti kiekvieną savo piliečių žingsnį, užsieniečius šalyje pavertė retu egzemplioriumi, vėliau atsiradus internetui užsiėmė griežta jo kontrole ir tą daro iki šiol. Skirtumas nuo jo kaimynių yra tas, kad Turkmėnistane kur tik šakėmis besi į žemę iš ten arba ištrykš nafta, arba prasiverš gamtinės dujos. Čia kalbu, žinoma, metaforiškai, bet aišku, kad šalis šių gėrybių nestokoja ir prekyba jomis Turkmėnistaną daro labai turtingu, lyginant su totaliai nuskurdusiais Kirgizstanu ar Tadžikistanu ir ne tokiais turtingais Uzbekistanu ir Kazachstanu.
Praeitoje pasakojimo dalyje pasakojau, kaip sunku ir brangu gauti leidimą aplankyti šią uždarą šalį. Bet jei jau mums pavyko, reiškia reikalas nėra neįmanomas. Kalbama, kad per metus Turkmėnistanas savo svečiams išduoda tik tūkstantį turistinių vizų. Nežinau ar tai tiesa ar tik kalbos, bet jei tiesa, tai mes išnaudojome keturias iš to tūkstančio.
Kaip manote, kur pradėjome kelionę į šią egzotišką šalį? Žinoma, kad Minske. Ieškant pigesnių skrydžių intuityviai pradėjau paiešką nuo šio miesto ir pataikiau kaip pirštu į akį – skrydžiai iš Baltarusijos sostinės į Ašchabadą buvo be konkurencijos pigiausi nei iš bet kur kitur. Tai buvo „Turkish airlines“ skrydžių pasiūlymas su persėdimu Stambule. Yra ir tiesioginiai reisai su baltarusių arba turkmėnų avialinijomis, bet jie yra ir kiek brangesni, ir vykdomi ne dažniau nei porą kartų per savaitę.
Kas įdomu, kad tų pačių oro linijų skrydžiai iš Stambulo į Ašchabadą buvo brangesni nei iš Minsko į Ašchabadą su persėdimu Stambule. Matyt, egzistuoja kažkoks nematomas ryšys tarp brolių baltarusių ir brolių turkmėnų, kurio mums, paprastiems žmonėms, nei suprasti, nei suardyti.
Skrydis Minskas – Ašchabadas – Minskas su persėdimu Stambule mums atsiėjo 275 eurus žmogui. Tai buvo labai pigu, nes kiti pasirinkimai buvo arba dvigubai brangesni, arba skrydžių dienos buvo tokios nepatogios, kad net nesvarsčiau galimybės. Tik vėliau pamačiau, kad į Ašchabadą apskritai atskrenda apie dvylika lėktuvų per parą, tai nenuostabu, kad skrydžių pasiūla yra ypatingai maža. Šiaip, jei mąstote apie skrydį, į kokią nors pasaulio skylę, visada pirmiausia patikrinkite „Turkish airlines“. Jie visur skraido.
Papildomai prisidėjo 15 eurų mokestis už dvigubą tranzitinę baltarusių vizą ir 33 eurai už traukinio bilietus iš Vilniaus į Minską ir atgal. Šiais laikais į Minską iš Vilniaus galima skristi ir būti Baltarusijoje kelias dienas be vizos, bet skrydžių bilietai buvo 100 eurų ir buvo reikalinga nakvynė, tad čia nusprendėme pataupyti. O ir šiaip labai smagu traukiniu važiuoti į Minską. Lietuviški traukiniai dabar yra ženkliai patobulėję ir Minską pasiekia per dvi su puse valandos, įskaitant ir pusvalandį trukusį pastovėjimą pasienyje. Beje, Lietuvos pusėje pasų kontrolė yra vykdoma Vilniaus geležinkelio stotyje, tai neatbėkite į traukinį likus minutei iki išvažiavimo – nespėsite. Sau šią pastabą taikau labiausiai.
Kelionė į Minską buvo maloni ir sklandi. Labai patiko, kad traukinyje buvo bevielis internetas. Tada dar nežinojau, kad išlipus iš traukinio Minske, kitą kartą prie interneto pavyks prisijungti tik po penkių dienų įlipus į tą patį traukinį vežantį į Vilnių. Pagyrimas „Lietuvos geležinkeliams“, kad net ir Baltarusijoje išlaiko nors ir lėtoką, tačiau veikiantį internetą.
Negaliu nepasidalinti įspūdžiu, kai Gudagojaus miestelyje į traukinį tikrinti dokumentų sulipo baltarusių pasieniečiai ir aptiko vieną keleivį lietuvį ramiu veidu vykstantį į Baltarusiją be vizos. Iš pradžių pasienietė pavartė jo pasą, neradusi vizos pasikvietė vadovę, ta netikėdama akimis irgi pavartė, pabandė vaikinuką pašnekinti, bet šis rusiškai nekalbėjo. Tuomet buvo iškviestas dar didesnis viršininkas, kuris priėjęs prie vaikinuko pasakė kažką panašaus į „gou viz my“ ir išsivedė tą vargšą su savimi. Traukinys, žinoma, tęsė kelionę be jo, o aš kurį laiką svarsčiau ar čia iš drąsos ar iš kvailumo buvo priimtas sprendimas į Baltarusiją vykti be vizos.
Minskas pasirodė toks kaip visada. Visur švara, tvarka ir nuobodulys. Iš tiesų, palyginus Minską, tarkim, su Kijevu, o Baltarusiją su Ukraina judesio prasme, su visa pagarba mūsų kaimynams, jų šalis atrodo kaip švarus, bet prislėgtas kaimas, kuriame 21.00 gesinama šviesa ir visi eina miegoti. Vytautas dar pasakė, kad jie visada galėtų būti atsitvėrę vizomis ir niekada nesueuropėti, nes taip prarastų unikalumą, o mums visada būtų smalsu ten nuvykti.
Tiesa, Baltarusijoje jau nebepavyko prisijungti prie bevielio tinklo. Nors teoriškai jis buvo tiek stotyje, tiek Minsko oro uoste, norint prisijungti reikėjo įrašyti savo telefono numerį, į kurį tiekėjas SMS žinute turėjo atsiųsti kodą, tačiau niekada nieko neatsiuntė. Matyt, nusprendė, kad šitie užsieniečiai nepatikimi ir gali kelti grėsmę bei pagundas išmuštruotiems baltarusiams. Minsko geležinkelio stotyje pilna milicininkų, kurie kimba prie kiekvieno įtartinai atrodančio subjekto. Balandžio pradžioje stotis jau buvo nešildoma, nors lauke buvo dar gana šalta, dėl to joje buvo toks pats šaltis kaip ir lauke, tik vėjas nepūtė. Atrodė, kad čia jiems, o ne mums rusas užbrangino šildymą. Gerai, kad kavinėje „Rusalka“ buvo vos šilčiau.
Minsko oro uostas yra apie keturiasdešimt kilometrų už miesto. Iš autobusų stoties kas dvidešimt minučių ten važiuoja autobusai, o bilieto kaina yra mažiau nei du eurai. Kelionė trunka iki valandos. Tai yra labai patogus kelionės į oro uostą variantas ir nereikia pasiduoti dušmanų gundymams, kurie kartas nuo karto pašnibždomis vis pasiūlo savo ženkliai brangesnes paslaugas. Vienas, pamenu, siūlėsi nuvežti už 40 eurų, „Gal brangokai?“ - pasakiau, „Negi jums čia dideli pinigai?“ - replikavo įsiaudrinęs, “Vakariečiai esate, pinigų turite“. Negaliu sakyti, kad tokia nuomonė nepaglostė širdies, bet vis tiek su juo nevažiavome.
Minsko oro uostas kaip ir pats miestas yra švarus, gražus ir ramus. Jokio chaoso, jokio isteriško lakstymo ar riksmų. Žinoma, lėktuvų eismas jame nėra toks intensyvus, kad ten būtų žmonių srautai, tačiau man vis vien pasirodė per ramu. Pamenu, esu skridęs iš Minsko prieš septynerius metus, tada tas pats oro uostas buvo apskritai kaip kokia geležinkelio stotis. Jame net sumuštinį galėjai nusipirkti lygiai tokį patį, kokį susitepi namuose pusryčiams – juodos duonutės riekelė, sviestuko potėpis ir griežinėlis paprasto geltono sūrio. Ir kainavo gal litą. O kava kainavo du litus, kai tuo pat metu Vilniaus oro uosto baruose paprastas vanduo jau kainavo gerą penklitį.
Dabar, žinoma, Minsko oro uostas pasikeitęs – išblizgintas, išlaižytas, bet kainos vis tiek neaukštos. Maisto mes nepirkome, o didelis baltarusiško alaus bokalas kainavo du eurus. Va čia, tai komunizmas, sakyčiau. Ir dar buvo smagu, kad kuprines galėjome palikti tiesiog prie įlaipinimo vartų ant kėdžių, o patys sėdėti bare, nes tų kuprinių vis tiek niekas neims, nes nėra kam imti. Žmonių ten labai mažai.
Bet yra oro uostų, kuriuose žmonių dar mažiau. Kur? Žinoma, kad mūsų herojaus Turkmėnistano sostinėje Ašchabade. Ten apskritai pamatėme nesuvokiamų dalykų.
Prieš pasakojant apie šią stebuklų šalį, pasigirsiu, kad naujajame Stambulo oro uoste pabuvojome praėjus tik šešioms dienoms po jo atidarymo. Jis dar kvepėjo dažais ir jautėsi, kad patys turkai dar nėra apsipratę naujuose namuose ir ne visur susigaudo. Taip, šis didžiulis establišmentas dabar bus didžiausias ir svarbiausias Turkijos oro uostas, vietoje komerciniams skrydžiams uždaryto Atatiurko. Ir vienas didžiausių Europoje, be abejo.
Jame vėlgi, labai nemaloniai nustebau, kad bevielio interneto sistema veikė taip pat kaip Baltarusijoje – įvedi savo telefono numerį, lauki SMS žinutės su kodu, bet jo niekada nesulauki. Iš pradžių pykau, paskui suvedžiau, kad Turkija taip pat turi kažkokių problemyčių su žmogaus teisėmis, opozicijos persekiojimais ar panašiai. Matyt, ir jie nusprendė, kad šitie lietuviški numeriai nepatikimi. Atsisakiau patikėti, kad čia mūsų lietuviškas operatorius, kurio pavadinimo neminėsiu, tik pasakysiu, kad jame yra skaičius du, krečia tokius pokštus.
Skrydis į Turkmėnijos sostinę vėlavo beveik dvi valandas. Žinant, kad ir normalus atskridimo laikas turėjo būti antrą valandą nakties, tas dviejų valandų vėlavimas atrodė visai neseksualiai. Pilotas teisinosi, kad naujas oro uostas labai užkištas, ne viskas čia dar gerai suderinta, bet širdimi jaučiau, kad melavo.
Kažkodėl maniau, kad lėktuvas į Ašchabadą bus pustuštis (prisiminkime tūkstantį vizų per metus), tačiau mano giliam nustebimui, jis buvo visiškai užpildytas. Tiesa, europietiškai atrodančių žmonių lėktuve mačiau vienetus. Taigi, ten, matyt, skrido abiejų šių tautų žmonės, tik nežinau kiek kurių, nes jie vizualiai panašūs. Turkmėnus galėjau atskirti tik iš rankose laikomų žalios spalvos pasų. Lengvą nostalgiją sukėlė tų pasų spalva.
Na ir pagaliau, paryčiais, lėktuvui leidžiantis, pro iliuminatorių langus pasirodė ryškiomis spalvomis, kaip koks Las Vegas šviečiantis Ašchabado miestas. Vaikeli, pagalvojau, jei jis bus toks pat gyvas kaip ir įvairiaspalvis, jame bus nepaprastai linksma. Deja, tai buvo tik optinė apgaulė, realybėje viskas buvo kitaip. Kaip? Sužinosime kitoje pasakojimo dalyje.
