Prie automobilio pripratome taip greitai, kad atrodo kitaip būti negali, o visi gąsdinimai ir grėsmės yra ženkliai perdėtos. Arba jos yra kitiems, bet ne mums. O visi tiek lietuvaičiams, tiek visiems kitiems įvykę nemalonumai yra ne dėsningumas, o atsitiktinumas. Kuo toliau, tuo labiau man ši šalis patinka. Kaži ar taip viskas sėkmingai ir užsibaigs, galvoju, pasijautęs kaip namie.
Be automobilio yra sudėtinga, nes visi gražiausi šalies kampeliai tokie kaip gamtos rezervatai, paplūdimiai, safariai ar parkai yra pasiekiami tik juo. Nenorint vairuoti ar dėl bet kokių priežasčių turėti automobilio, galima nusisamdyti vairuotoją, kuris už sutartą kainą visą dieną vežios kur jums reikia. Šios paslaugos nėra labai brangios, ypač jei esate ne vienas.
Tai nebus taip patogu kaip pačiam vairuojant, nes vairuotojas, nors ir samdomas, irgi turės kažkokius jausmus, poreikius ir planus, į kuriuos galbūt teks atsižvelgti. Tuo įsitikinome jau pirmą viešnagės Keiptaune dieną, kai iš po lankymosi pas pingvinus grįžę vėliau nei žadėjome, radome taksistą ženkliai susinervinusį. O vėliau pagal mūsų užgaidą kiek į šoną nuvažiavę ir dėl to papuolę į siaubingą spūstį pamatėme, kad taksistas vos valdo įsiūtį. Truputį net baiminomės, kad nesusprogtų.
Taigi, važiuodami į rytus, porai naktų apsistojome viduryje Garden Route nacionalinio parko esančiame Knysnos miestelyje. Buvau skaitęs, kad tai nuostabi vieta, beveik rojus prie vandenyno ir panašiai. Be to, tai turtingų žmonių miestelis, kurortas ir labai saugi vieta. Nesutikčiau su tokiu vertinimu per daug aklai. Gal tie kvartalai, kuriuose gyvena tvoromis apsitvėrę turtuoliai yra saugūs, nes ten tiesiog nėra traukos taško prie kurio rinktųsi prašalaičiai. Ten pėsčiomis niekas nevaikšto ir smulkiems piktadariams nėra per daug veiklos.
Tačiau viešesnės vietos nėra jau tokios nekaltos. Kurį vakarą tik ėmus temti nuėjome į parduotuvę, kuri jau pasirodė uždaryta. Prie mūsų netruko pradėti rinktis gaivalas su savo klausimais. Nejaukus buvo tas gaivalas, todėl pasistengėme greitai dingti iš ten. Kita vertus, yra gatvė su restoranais, kurioje atrodo viskas gerai, kol nenusuki kur nors į tamsesnę tarpuvartę ar šiaip per daug neatitolsti nuo jos. Labai svarbu nesivelti į pokalbius su nepažįstamaisiais. Iš jų naudos greičiausiai nebus jokios, o nemalonumų tikimybė yra beveik užtikrinta. Geriausiu atveju prasisuksite su menko pinigėlio atidavimu.
Knysnos paplūdimiai manęs taip pat nesužavėjo, nes krantas yra labai uolėtas ir tas paplūdimio ruoželis ne tik yra labai mažas, bet ir sunkiai prieinamas.
Miesto apylinkės yra visai kita kalba. Robergo gamtos rezervatas yra vienas nuostabesnių šalies kampelių. Jis yra už pusvalandžio kelio nuo Knysnos ir jei svarstote, kuriuos Garden Route objektus išsirinkti iš daugybės – jis turi būti vienas prioritetų. Tai mažas pusiasalis įsikišęs į vandenyną, savyje turintis kalvas ir paplūdimius. Jame yra trys pėstiesiems skirti maršrutai, kurių ilgiausias trunka keturias valandas, vidurinis – dvi, o trumpiausias – pusę. Per ilgąjį apeinamas visas pusiasalis, per vidurinį – pusė, o per trumpąjį... Jo neverta rinktis net vaikams. Per jį tik iš aukštai pasižvalgai ir eini namo nepamatęs visų įdomybių.
Vienoje pusiasalio pusėje takelis veda aukštai kalnu, o apačioje matomas vandenynas ir žemyno pakrantė. Toje pusėje, kalno apačioje yra paplūdimiai, į kuriuos žmogus patekti gali tik nukritęs nuo skardžio. O patekti ten jam ne tik, kad nereikia, bet turbūt būtų ir uždrausta, nes juose šeimininkauja ruoniai. Čia gyvena bene didžiausia PAR ruonių kolonija. Jų čia šimtai ir pamatyti juos įmanoma tik iš viršaus.
Toje pusiasalio pusėje tvyro baisus dvokas, nes tų šimtų ruonių populiacijoje kažkiek reguliariai padvesia ir ta masė dvėselienos niekur neišnyksta. Vandenyne aplink ruonius mėgsta pasisukioti rykliai, kuriuos vilioja tonos ruonių mėsos. Kartais ryklių uodegas galima pamatyti ir plika akimi.
Kitoje pusiasalio pusėje visą grožį jau galima patirti ne tik akimis bet ir fiziškai. Smėlio kopomis galima nusileisti prie smėlio paplūdimių, išsimaudyti vandenyne ir ilgai būti ramybėje, nes žmonių ten labai reta. Patekimas į šį parką kainuoja 5 eurus žmogui ir vienas geresnių jo momentų yra būtent tai, kad vieta labai atoki ir beveik nėra žmonių. Be automobilio jos pasiekti beveik neįmanoma.
Toliau važiuojant link Port Elizabeto galima užsukti į beždžionių parką vadinamą „Monkeyland“. Tai yra tokios mini džiunglės, kuriose laisvai gyvena kelios beždžionių rūšys. Interesantai, nupurkšti purškalu uodams atbaidyti, yra vedami mediniais takeliais ir gali iš arti stebėti beždžionių gyvenimą. Įėjimas į „Monkeylandą“ kainuoja apie 18 eurų, o pasivaikščiojimas užtrunka apie valandą. Nors ir nepigi, tai yra gana linksma pramoga, nes beždžionės pačios jau yra juokingos. Tiesa, jei nepaslėpsite savo akinių ar bet kokių laisvai pasiekiamų blizgučių nuo savo kūno, linksma pramoga bus tik jūsų bendrakeleiviams, nes beždžionės momentaliai juos iš jūsų atims ir nebeatiduos.
Kas keista, kad beždžionės, jei tik nori, gali laisvai ištrūkti į laisvę, bet tą daro ypatingai retai. Ekskursijos vadovas pasakojo, jog taip yra pirmiausia dėl to, kad gamtoje reikia pačioms ieškoti maisto. Prie lovio pripratusioms beždžionėms tai yra didelė diskomforto zona. Kita priežastis yra grėsmės. Šios beždžionėlės laisvėje gali tapti lengvu grobiu agresyviems babuinams. Taigi, ištrūkusios beždžionėlės, jei tik begali, gana greit pargrįžta atgal į saugų prieglobstį, kuriame gali pramogauti be didesnio streso.
Pavyzdžiui, mums matant viena beždžionėlė pristojo prie vėžlio. Pradžioje užšoko jam ant kupros, bet greit pastebėjo, kad tokiu transporto priemonės greičiu toli nevažiuosi. Tada nušoko, bet susidomėjimas vėžliu nenuslopo. Deja, jis pasirodė vienpusis. Vėžlys su ja intymiau bendrauti nepanoro, tad pasislėpė savo kiaute.
Atstumta beždžionėlė rankų nenuleido ir ėmė belsti vėžliui į kiautą, per jį bandydama pasiekti kietesnę nei kiautas jo širdį. Pradžioje tą darė rankomis, tačiau, matyt, paskaudo, todėl rado akmenį ir ėmė darbuotis juo. Veiksmo pabaigos mes nebesulaukėme, bet dar kurį laiką girdėjome džiunglėse stuksenant. Vadovas, sakė, kad šita beždžionė yra atkakli ir realu, kad dar kokį pusdienį bandys prisibelsti į kietą vėžlio širdį. Ne kartą, sakė, jau taip yra buvę. Ko tik nesusigalvoja jos iš dyko buvimo.
O kita buvo dar sumanesnė. Ji greit išmoko atsidaryti parko kavinės duris ir darbuotojai sykį ją rado kavinėje prie stalo besėdinčią. Sakė, dar betrūko, kad alaus pati būtų įsipylusi. Gal ir būtų išmokusi tą padaryti, jei darbuotojai nebūtų pakeitę durų rankenų, kurios beždžionėms jau buvo neįveikiamos. Atrodė, niekada nepabos žiūrėti į tuos padarus ir klausytis istorijų.
Toliau kelyje pasimaišė garsusis tiltas per Bloukranso upę. Tiltas yra pakrantės kelio N2 dalis, taigi prie jo nereikia specialiai važiuoti, jis pats jums atsiras prieš akis. O žymus jis tuo, kad yra aukščiausias pasaulyje tiltas, nuo kurio galima nušokti su guma. Jo aukštis yra 216 metų virš upės.
Palyginkime – Vilniaus televizijos bokšto apžvalgos aikštelė yra 165 m aukštyje ir šokantys nuo jos jau man atrodo bepročiai, o čia yra dar aukščiau. Negana to, šuolių organizatoriai skelbiasi, kad jie yra ne tik aukščiausi, bet ir pigiausi. Šuolio kaina yra apie 80 eurų. Čia pat kabo stendas rodantis dešimt aukščiausių pasaulio šuolio vietų su jų kainomis. Iš tiesų, čia pigiausia. Ar mes šokome? Žinoma, ne – metai ir nervai jau nebe tie. Gali girtis pigumu kiek tik nori, aš nešokčiau net jei man ir primokėtų. Jau vien tik žiūrėti į šokančius oda šiurpsta, kur jau čia pačiam šokti.
Tačiau sustoti prie šio tilto verta ne tik pasižiūrėti į bepročius šoklius, bet ir pasigrožėti nuostabia gamta ir, žinoma, pačiu tiltu.
Mūsų kelionė šioje, mane vis labiau žavinčioje šalyje artėja prie pabaigos. Ar likusios kelios dienos nepateiks nemalonių staigmenų sužinosime paskutinėje pasakojimo apie PAR dalyje, kurioje bus Port Elizabeto miestas su kelionės desertu – vienu populiariausių šalyje Addo dramblių safari parku bei skrydis vietinėmis avialinijomis į pradinį ir galutinį kelionės tašką – pavojingąjį Johanesburgą.
