Juk nesumontuos akmenų gaudyklės ant kiekvieno savo klientų vairuojamo automobilio. Žiniasklaidoje nebuvo patikslinta kokiomis aplinkybėmis ir kurioje vietoje šis incidentas atsitiko, o tai yra gana svarbu, nes šalyje yra vietovių kuriose griežtai nepatariama ne tik vaikščioti, bet ir kišti savo automobilio nosies.
Bet kokiu atveju, situacija labai apmaudi. Niekas nenori vartaliotis kažkur Afrikos ligoninėje. Tačiau tokia jau ta valstybė. Ji yra pavojinga ir visi tai žino. Vykdamas į ją tu rizikuoji daugiau nei daugumoje pasaulio šalių ir net ypatingas budrumas nebūtinai padės apsisaugoti nuo tokių išpuolių.
Ketinantiems vairuoti automobilį šioje valstybėje yra paskleista daugybė rekomendacijų, kokių saugumo priemonių imtis, kad išvengti nemalonių situacijų. Pirmiausia, gyvenamose vietovėse labai rekomenduojama važinėti užsirakinus ir užsidarius arba tik minimaliai prasidarius langus. Apiplėšimai atidarius automobilio dureles prie šviesoforų čia yra ypatingai dažni. Važiuojant užmiesčio keliuose ar greitkeliuose ypatingai prašoma vengti sustojimo neapsaugotose ir nestebimose vietovėse. Šiaip geriausia yra išvis niekur nestoti, ypač jei kas nors stabdo prašant pagalbos.
Jei stabdo policija, o jums kyla įtarimai dėl jos autentiškumo, taip pat geriausia nestoti, kol neįsitikini ar tai tikra policija. Patariama įsijungti avarinius žibintus ir važiuoti nestojant, kol pasieksi saugią vietą. Nesu tikras dėl vietovių kurias galima traktuoti kaip saugias. Gal degalinės ar kokie miesteliai. Nors miesteliuose gauti akmenį į langą tikimybė irgi yra. Turbūt geriausia degalinėse.
Nerekomenduojama važinėti tamsoje. Jei, pavyzdžiui, naktį sugestų automobilis ir tektų sustoti kelyje, tai... net nesinori apie tai galvoti, gal geriau tiesiog nevažiuoti naktį.
Kita vertus naktis turi ir vieną, tačiau, sakyčiau, ne tokį ir nereikšmingą pranašumą. Naktį nesimato kas per žmonės sėdi automobilyje, todėl negausi akmens į langą vien už tai, kad esi baltasis, nes tavęs tiesiog nesimatys. Toks atvejis būtų labiau atsitiktinis, nes juodieji vieni į kitus akmenis retai mėto.
Žodžiu, nuomodamiesi mašiną dar nežinojome, kad po savaitės kitos jau minėti lietuvaičiai gaus akmenį į langą, tai dėl to nesukome sau galvos. Nesakau, kad buvo visiškai ramu, tačiau vertinant, kad PAR automobilius nuomoja visi, o ant kiekvieno kampo Keiptaune esantys automobilių nuomos punktai yra nuolat užimti klientais turistais, manėme, kad viskas bus gerai.
Automobilio nuoma mums kainavo apie 30 eurų už parą. Kadangi esame atsargūs žmonės (neatsargiems po Pietų Afriką keliauti yra neišmintinga) įsigijome ir pilnos apimties automobilio draudimą su nuline franšize, kuris kainavo dar tiek pat kiek ir pati nuoma. Jau geriau sumokėsiu daugiau, mąsčiau, nei paskui turėti problemyčių kažkur Afrikoje. Taigi, pilna automobilio kaina buvo apie 70 eurų už parą.
Yra labai patogu, kad išsinuomojęs automobilį viename mieste, gali jį gražinti kitame. Šis patogumas kainuoja dar šimtą eurų. Brangu, bet nelabai išvengiama, nes šalis didelė ir nuvažiavus toli grįžti atgal gali užimti daug laiko. Mūsų planas buvo iš Keiptauno nuvykti į Port Elizabeto miestą, jame palikti automobilį ir lėktuvu grįžti į Johanesburgą, tad galimybę grąžinti automobilį kitame mieste mielai pasinaudojome.
Jei mes galvojame, kad keliai Lietuvoje yra geri, reiškia mes dar nematėme PAR kelių. Jie yra puikūs, o vietomis tokie nuostabūs, kad padangų santykiavimas su asfaltu fiziškai beveik nejaučiamas. Ir aš nė kiek neperdedu. Vairuodamas Džordžo miesto aplinkeliu net pagalvojau, kad ne riedu keliu, o skrieju. Sako, šalyje kelius stato ne tingūs vietiniai, o kinai, kurie, sako, skirtingai nei mūsuose, išlaiko teisingas smėlio ir asfalto proporcijas.
Žinoma, kalbu apie pagrindinius kelius, ypač tą, kuris eina palei šalies pakrantę. Juo važiuoja didžioji dauguma šalies svečių. Kiti gal nėra nuostabūs, bet yra pakankamai geri. Labai smagu, kad šalyje yra visiškai neintensyvus eismas. Būna net ir tuo pačiu pakrantės keliu važiuoji visiškai vienas.
Kiek intensyviau yra aplink didžiuosius miestus, tačiau ir čia, mano akimis yra pakankamai ramu. Tiesą sakant, tas labai nustebino, nes palyginus kas vyksta, tarkim, apie JAV didmiesčiuose, tai PAR yra visiška eismo ramybės oazė. Gal ir netinkamas palyginimas, kita vertus. Bet esmė viena – vairuoti šalyje yra lengva ir tą daryti gali iš esmės kiekvienas diletantas galintis greitai priprasti prie vairavimo kairiąja kelio puse.
Didelė pakrantės kelio dalis eina per Garden Route nacionalinį parką. Jame yra tiek daug dėmesio vertų objektų, kad norint visus apžiūrėti gali neužtekti ir kelių dienų. Turint ribotą laiką reikia kruopščiai atsirinkti labiausiai norimus.
Vienas tokių objektų kainavęs visą pusdienį buvo Adatos Kyšulys. Tai piečiausias Afrikos žemyno taškas bei Atlanto ir Indijos vandenynų sankirta. Jis yra kiek nutolęs nuo pagrindinio kelio į pietus, tad prie bendro atstumo prisideda apie pora šimtų kilometrų. Bet kelias ten geras, miestelių mažai, jie ramūs ir pustuščiai, tad galima lėkti su vėjeliu. Adatos Kyšulyje stovi švyturys, o medinis takelis veda į pasaulio kraštą, kurį simbolizuoja akmuo ir nubrėžta linija rodanti, kad būtent čia susilieja vandenynai ir piečiau yra tik Antarktida. Galima ant jo užlipti ir jaustis mažų mažiausiai Kristupu Kolumbu.
Pakrantė čia yra labiau uolėta nei smėlėta, bet tarp uolų galima rasti smėlėtą plotelį ir išsimaudyti. Tai yra tik atsitūpti vandenyje. Plaukti niekur nereikėtų, nes neramaus vandenyno srovė bemat pamaus jūsų bejėgį kūną ant uolos jei bandysite vaizduoti plaukiką.
Norint normaliai pasimaudyti galima tą padaryti šalia esančiame Strusbajaus miestelyje, kuriame yra paplūdimys. Tai ramus snaudžiantis kurortinis miestelis, labai primenantis JAV pakrantės miestelius. Jame ilsisi europiečiai pensininkai. Juodaodžių matyti nebuvo. Saugiu ir geru tas miestelis pasirodė.
Žinodami, kad kitas dvi naktis gyvensime puikiuose apartamentuose Knysnoje su virtuve, Strusbajuje prisipirkome maisto produktų, ketindami gamintis patys, nes restoraninis asortimentas jau buvo įsipykęs. Norėjosi lietuviško troškinio ar sriubytės.
Čia pat patyrėme, kad parduotuvinės maisto kainos šalyje nesikandžioja, jos yra panašaus lygio kaip Lietuvoje, o vietomis ir mažesnės. Trumpai tariant, kasdienes maisto prekes galima dėti į krepšelį per daug nesinervinant. Gal kiek pigesnis vynas, nes daug jo rūšių gaminama PAR.
Toliau važiavome gražiai, niekur nestodami, nieko neprovokuodami ir akmenų į langą negaudami. Tiesa, viename kaime į mus šovė. Tą padarė ne koks ginkluotas piktadarys, o vietinis greičio matuoklis. Lyg tyčia, tuo metu vairavau aš ir greitis buvo berods dvidešimčia kilometrų didesnis nei leistinas. Bendrakeleivių buvau iškart pakrikštytas Afrikos kelių gaideliu. Ir kodėl būtent man tai turėjo atsitikti, krimtausi visą likusį kelią. Pasiteisinimui galiu pasakyti, kad keliai tokie lygus, kad dažnai nejauti greičio.
Turėjau vilties, kad kol afrikiečiai susivoks, mes jau būsime išskridę iš šalies, bet kur tau! Bauda atėjo jau po dviejų dienų ir buvo labai sėkmingai išskaičiuota iš kredito kortelėje rezervuoto užstato. Turbūt įdomu koks jos dydis? 18 eurų. Pasirodo, ne tik maistas PAR yra pigus, bet ir greičio viršijimas.
Viršytas greitis nepadėjo ir teko bent dvi valandas važiuoti sutemus. Teisybės dėlei, ne Adatos Kyšulys buvo kaltas dėl tokio mūsų užvėlavimo, o mūsų pačių vėlyvas išvažiavimas iš Keiptauno, sąlygotas apsileidimo bei tingėjimo ir nieko kito.
Atvykę į Knysną vėlų vakarą, pagal iš anksto gautus tikslius nurodymus įveikę bent tris apsaugos lygius, patekome į savo gražų butą. Nebuvo lengva, bet už tai jautėmės labai saugiai ir pasigaminę vakarienę, prie nealkoholinio vyno taurės planavome rytojaus dieną po Garden Route nacionalinį parką. Jame mūsų laukė patys įspūdingiausi šalies kampeliai.
