Paradoksalu, bet situacijai pasikeitus, baltieji nesusibūrė į getus, o netruko prisitaikyti prie ženkliai jiems nepalankesnių sąlygų, ir vis tiek išlieka turtingiausia šalies gyventojų dalimi. Geriausia išeitis iš diskriminacijos darbo rinkoje, kurią ir renkasi daug baltųjų šeimų yra ne samdomas darbas, o savo verslo sukūrimas. Šventos ramybės tikslais jie savo namų ar kiemų tvarkytojų darbui samdosi juodaodžius, kad būtų kuo mažiau kaltinami rasizmu. Ir dažnai tos pačios ramybės vardan užmerkia akis prieš nekokybišką darbą.
Iš kur žinau? Pats mačiau kaip mūsų šeimininkės Johanesburge kieme sukiojasi bent trys ūkio prižiūrėtojai, kai tokį darbą galėtų atlikti vienas. O ir tie trys šeimininkei nusisukus įninka į telefonus. O žolę net šešiametė mergaitė nupjautų lygiau nei jie. Moterims tai netaikoma, nes ten pat mačiau, kaip juodaodės uoliai skalbia ir lygina patalynę. Jos yra mandagios ir daug juokiasi. Teisybės dėlei, tokie darbininkai dažniausiai yra iš kaimyninės Zimbabvės, vietiniai apskritai nelinkę dirbti tokių darbų. Jie renkasi pašalpas iš valstybės.
Užteks apie nesmagius dalykus, pakalbėkime apie tai ką galima nuveikti keliaujant po šalį. Tą daryti neturint savo automobilio yra sunku. Visuomeninis transportas dažnai yra lėtas ir verčiantis sugaišti daugybę laiko. Be to – ne visada saugus. Keliaujant iš miesto į miestą juo naudotis galima, tačiau važinėjant po įvairias įdomias vietas, paplūdimius ar gamtos paminklus, to padaryti net nepavyktų.
Keliaujant po Keiptauno apylinkes automobilio dar nesinuomojome, o kažkur pasinaudoję Uberiu, suviliojome jo vairuotoją kitą dieną mus visur vežioti. Už mūsų nurodytą maršrutą jis pasakė savo kainą, kuri mus tenkino. Tai galėjo būti apie 80 eurų už dieną ar panašiai. Transporto kainos PAR yra neaukštos, todėl net privataus vairuotojo paslaugos kišenės per daug nesuplėšys.
Viena žinomiausių Keiptauno apylinkių vietų yra Keipo pusiasalyje esantis Keipo nacionalinis parkas, kuris yra apie 50 kilometrų į pietus nuo Keiptauno. Žymiausia to parko viena yra Gerosios Vilties kyšulys ir Keip Pointo švyturys. Vykdami ten labai jaudinomės, nes kažkur buvau nuskaitęs, kad būtent ties Gerosios Vilties Kyšulio uola yra Atlanto ir Indijos vandenynų sankirta ir vien buvimas tokioje vietoje labai smarkiai veikė fantaziją.
Bet geriausias tos vietos epizodas yra ne ši uola, o Keip Pointo švyturys, kuris yra aukščiausias vietovės taškas. Viršuje siaučia didelis vėjas, nuo kurio poveikio netvirtai pritvirtintos kepurės, skarelės, nestipriai laikomi telefonai lekia žemyn į vandenyno bangas, o dėl švilpesio yra sunku susikalbėti.
Teritorijoje sukiojasi žmonių nebijantys babuinai, kurie neatrodo psichiškai stabilūs, yra gana dideli ir gali būti agresyvūs. Jokiu būdu jų nemaitinkite, neerzinkite ir apskritai neikite į kontaktą su jais. Šaipėmės iš savo mamos – didelės gyvūnėlių mylėtojos, aukotojos, net vabaliuko nuskriausti negalinčios ir nė vienos televizijos laidos apie gyvąją gamtą nepraleidžiančios personos. Kai link jos ėmė eiti riebus babuinas, gyvūnėlių mylėtoja persigando ir nėrė į mašiną tardama tokius nekorektiškus keiksmažodžius babuino adresu, kad net nežinojau, jog mano mama tokius moka. Tuo momentu jos meilė gyvajai gamtai buvo akivaizdžiai aptirpusi.
Viskas gal būtų ir neblogai, bet įvertinus tai, kad įvažiavimas į parko teritoriją, kuriame yra tik šie du paminėti objektai, kainavo 20 eurų žmogui, reikalas atrodo pervertintas.
Net ir tai dar būtų buvę sąlyginai pakenčiama, bet vėliau sužinojau, kad vandenynų sankirta yra dargi ne čia, o kitoje šalies vietoje – ties Adatos kyšuliu, kuris yra ir piečiausia Afrikos žemyno vieta. Kita vertus, ten niekur ir nebuvo parašyta, kad čia būtent ta vieta. Pats kaltas, kad patikėjau melaginga informacija iš interneto. Taigi, bendrai įvertinus, manyčiau, kad jei abejojate dėl vykimo į Keipo nacionalinį parką, geriau ir nevykite. 20 eurų vargiai verta mokėti vien už švyturį ir gražų vaizdą, kurio PAR ir taip yra kiekviename žingsnyje. Be to ženkliai pigesnių arba visai nemokamų.
Bet mūsų tos dienos ekskursija tąsyk nesibaigė. Važiavome į kitą labai žinomą Keiptauno apylinkių vietą – Saimons Tauno miestelį, kuriame yra labai garsus Boulders Beach paplūdimys. Garsus ne todėl, kad yra labai gera maudykla. Tiksliau, ji yra, tačiau ten maudosi ne žmonės, o pingvinai. Taip, tai yra vieta, kuri leidžia pamatyti laisvėje gyvenančius pingvinus nevykstant į Antarktidą.
Pingvinai turi savo kopas ir paplūdimį, kur sau ramiai gulinėja ir dėl nieko nesuka galvos. Na, gal ne taip ramiai, nes nuolat šmirinėja žmonės, bet nepanašu, kad jie pingvinus labai trikdo. Jie visiškai nesibaido, gyvena savo gyvenimą, deda kiaušinius, maudosi, deginasi ir vėpso į žmones. Patekimas į Boulders Beach atsieis 10 eurų žmogui. Tiesa, pingvino paglostyti nepavyks, nes žmonėms leidžiama eiti tik aptvertu takeliu tarsi tilteliu, ant kurio pingvinai nelipa.
Esu didelis paplūdimių mylėtojas ir visose kelionėse mano vienas pirmų norų visada būna išsimaudyti jūroje. Visgi nei Keiptaunas, nei visa PAR savo turizmo sektoriaus nestato ant paplūdimių pamato. Čia gražių paplūdimių yra per akis, bet jie turi didelį minusą – daug kur, įskaitant ir patį Keiptauną, yra siaubingai šaltas vanduo. Jau antrą viešnagės dieną taksi nuvykome į Keiptauno priemiesčiuose esantį Camps Bay rajoną prie jūros, kuris yra saugus, labai turistinis, pilnas restoranų, barų ir beveik nelankomas juodųjų, tačiau tik įbridus į vandenyną ėmė traukti kojas ir atrodė, kad esu ne Afrikos, o kokios nors šiaurės Škotijos paplūdimiuose nepaisant, kad visur auga palmės.
Viena iš retų vietų Keiptauno apylinkėse, kurioje galima nusimaudyti, nes vanduo yra ne ledinis, o tiesiog šaltas – Muizenbergo miestelis Falso įlankoje. Jis yra už gero pusvalandžio kelio nuo miesto automobiliu. Ten vanduo kiek šiltesnis, nes Keipo pusiasalis užstoja įlanką nuo tiesioginių atšiauraus Atlanto vandenų. Jis ir buvo mūsų tikslas užbaigiant dienos kelionę. Išsimaudėme mes ten, tačiau pats paplūdimys pasirodė purvinokas ir ne pats saugiausias. Nesinorėjo per ilgai užsibūti. Be to, čia periodiškai atplaukia rykliai. Visgi žmogaus pavidalo rykliai yra pavojingesni, manau.
Keiptaunui skirtos keturios dienos prabėgo labai greitai. Miestas man paliko labai gerą įspūdį ir tas daugiau mažiau stacionarus būvis irgi ėmė patikti. Net neatsimenu, kad taip ilgai būčiau buvęs vienoje vietoje ir būčiau nieko prieš pabūti dar. Tačiau kelionė ne guminė, reikia judėti toliau. Rytoj nuomosimės automobilį ir judėsime palei PAR pakrantę į rytus. Prisiklausius visokių istorijų nutinkančių užsieniečiams PAR keliuose yra gal kiek nejauku, bet ar tos istorijos nutiks ir mums – pamatysime kitoje pasakojimo dalyje.
