Vieni jų leidžiasi į kelių savaičių trukmės žygius vaizdingais Himalajų maršrutais, kiti – siekia svajonės įkopti į visų kalnų viešpačiu tituluojamo Everesto viršūnę. Taip pat, didelę dalį lankytojų privilioja smalsumas ir noras nors akies krašteliu žvilgtelėti į nepaliečių gyvenimą iš arčiau. Puikus būdas tai padaryti – savanorystė įvairiose organizacijose.
Savanorystė atokiame Nepalo kaime
Kelionė į Nepalą buvo antroji mūsų klajonių po Europą, Aziją ir Australiją dalis. Jei pirmame etape pakeleivingais automobiliais keliavome į Iraną, o tada mėnesį laiko tyrinėjome bekraštes šalies platybes, tai antrame etape mūsų laukė kiek kitokia patirtis. Ketvirtąjį kelionės mėnesį praleidome gana sėsliai – savanoriaudami organiniame ūkyje, pačiuose Nepalo pietuose.
Idėja vykti į šią šalį kilo dar Rumunijoje. Būtent ten atsitiktinai susipažinome su Andrei Andritcu – profesionaliu fotografu iš Moldovos. Visame pasaulyje fototurus rengiantis vyriškis su užsidegimu pasakojo apie paskutinę kelionę į Nepalą ir įsimintiniausias aplankytas vietas. Pavojingiausiu oro uostu Žemės planetoje laikomas Luklos oro uostas ir gražiausiu Nepalo miestu pravardžiuojama Pokara – tik vienos iš jų. Kaip bebūtų, didžiausią įspūdį paliko ne aplankytinos vietos, o sutikti žmonės. „Nepaliečiai tokie geri, kad gali paliesti tavo sielą“, – užbaigė pasakojimą jis ir padėjo mums galutinai apsispręsti.
Nuo tos dienos prabėgus trims mėnesiams, atvykome į Pokarą – Himalajų papėdėje įsikūrusį miestą, knibždantį nuotykių ieškotojais. Savanorystės vietų paieška įvyko spontaniškai, lankantis vienoje iš Pevos ežero pakrantės kavinukių. 21 amžius šaunus tuo, kad turėdamas išmanųjį įrenginį ir galimybę pasinaudoti internetu, gali rasti kalnus informacijos bet kokiu klausimu. Praėjus keletui valandų jau žinojome – keliausime į mažytį Šukranagaro kaimelį, įsikūrusį šalies pietuose, prie pat pasienio su Indija.
Kaip gimė mintis savanoriauti – atsakyti sunku. Proga trumpam atitolti nuo miestų šurmulio ir pagyventi nedidelio kaimelio bendruomenėje atrodė labai patraukli. Koks kitas būdas suteiktų galimybę susipažinti su nepaliečių gyvenimu iš taip arti? Šį kartą papasakosiu apie patirtus nuotykius ir pastebėtus kultūrinius skirtumus bei pasidalinsiu praktiniais patarimais, kaip susirasti vietą savanoriavimui.
Kelionės autobusu Nepale – kitokios nei buvome pratę
Kelionės autobusu Nepale yra kiek kitokios nei tos, prie kurių buvome pratę. Atstumus patogiau skaičiuoti ne kilometrais, o valandomis. 100 km distancijai įveikti gali prireikti kelių valandų. Sudėtingas reljefas ir duobėti keliukai vairuotojams kelia problemų. Norėdami visur spėti laiku, lenkimo manevrus vairuotojai atlieka itin ekstremaliai. Kol atvykome į galutinę stotelę, mūsų transporto priemonė neteko dviejų veidrodėlių. Kaskart nutikus incidentui vairuotojas tik modavo ranka ir tęsdavo kelionę. Suprask – sužeistų nėra, tai kam gaišti laiką aiškinantis, kas dėl to kaltas.
20 vietų autobusas nesunkiai sutalpino du kartus daugiau keleivių. Puikiai pasitarnavo per vidurį tarp sėdynių eilių specialiai tuo tikslu įrengti mediniai suolai. Patirčiai žavesio suteikė išskirtinio skambesio nepalietiška muzika ir narveliai su naminiais paukščiais. Antys ir vištos neretai keliauja kartu su savo šeimininkais. Rimtesni gyvuliai, tokie kaip ožiai ar ožkos, reikalui esant įkurdinami tarp lagaminų ant transporto priemonės stogo.
Kelios valandos įvairiaspalviais raštais išmargintame autobuse praskriejo akimirksniu. Linksmi ir geraširdžiai bendrakeleiviai puikiai kalbėjo angliškai. Tokia kelionė – puiki proga ne tik pabendrauti, bet ir stebėti aplinką bei fiksuoti mažyčius Nepalo ir kitų aplankytų kraštų skirtumus.
Trumpam sustojus transporto kamščiuose, beregint pasireikšdavo išskirtinis vietos prekybininkų verslumas. Prekės – pačios įvairiausios: nuo į laikraščius suvyniotų spragintų kukurūzų iki įtartino skonio vietinio pilstymo kolos. Į akis krito keleivių įpročiai šiukšles mesti tiesiai pro langą ir padėti vaikams nusišlapinti neįprastu būdu – iškišus juos pro atidarytas riedančio autobuso duris. Kas galėtų paneigti, kad nepaliečiai geba operatyviai atsikratyti bet kokio pavidalo našta.
Supratome: reikės laiko priprasti
„Namaste“, – pasisveikino ištaigingu kostiumu pasidabinęs vyriškis. Vyro vardas – Tara Adhikari. Su Tara susipažinome užsiregistravę savanorystės organiniuose ūkiuose programoje „WWOOF“ (angl. World Wide Opportunities on Organic Farms). Šios programos tikslas – skatinti kultūrinius ir edukacinius mainus visame pasaulyje.
Pagal mūsų susitarimą, mainais už nakvynę, maitinimą ir galimybę išmokti nepalietiško ūkininkavimo paslapčių, įsipareigojome Tarai padėti po kelias valandas per dieną. Kaip paskui paaiškėjo, ši pagalba nesibaigė vien darbais ūkyje. Buvome įtraukti į vietos mokyklos gyvenimą, darbavomės Taros žmonos parduotuvėje, dalyvavome organizuojant miestelio šventes ir atlikome kitas užduotis.
Dviejų aukštų name gyveno pats Tara, jo žmona Anjana, sūnus Ananta ir dukra Akriti. Įsikūrėme nedideliame kambarėlyje antrame aukšte. „Turbūt reiks laiko priprasti“, – mąstėme pirmąją dieną. Ant sienos, prie ventiliacijos angos, ropinėjo du žali driežai. „Įjunkime šviesą. Tada priskris musyčių ir jie turės ką valgyti“, – šaltakraujų bičiulių sotumu susirūpino Kamilė.
Elektros lemputes ir kitus prietaisus tądien maitino ant stogo sumontuoti saulės kolektoriai. Toks įrenginys praverčia, nutrūkus miestelio elektros tiekimui. Tai dažnas reiškinys visuose Nepalo regionuose, nes gamyba nespėja patenkinti didėjančio poreikio.
Vakarienės metu susipažinome su Honza – savanoriu iš Čekijos. Tėvynėje bibliotekininku dirbęs vaikinas į Indiją, o kiek vėliau ir į Nepalą, atvyko religiniais tikslais. Po trumpos pažinties it pavasario gėlė atsiskleidė Taros humoro jausmas. Tai nutiko paaiškėjus, kad savanoris Honza neturėjo merginos.
„Rytoj supiršiu tave su viena mūsų miestelio gražuole. Kitą savaitę iškelsime vestuves“, – pajuokavo Tara. Kuklusis Honza nesupratęs humoro beregint išraudo ir ėmė tvirtinti nežinantis ką pažinties akimirką turįs sakyti. „Ne bėda! Sakyk – aš galiu gyventi be vandens, bet be tavęs – gyventi negaliu!“ – romantiško patarimo nepagailėjo namų šeimininkas.
Ekskursija į Čitvano nacionalinį parką
Dienos Šukranagaro kaime skriejo pašėlusiu greičiu. Pirmosios užduotys buvo pačios įvairiausios: nuo daržovių sodinimo iki bambukinės tvoros montavimo. Pastaroji, anot Taros, buvo reikalinga apsisaugoti ne nuo laisvai besiganančių ožkų, kaip galvojome mes, o nuo šėlstančių kaimynų vaikų. Jau pirmosiomis dienomis pastebėjome, kad mažasis Ananta – savotiškas apylinkės mažylių lyderis, pasižymintis ne tik gera širdimi, bet ir polinkiu į atsitiktinius destruktyvius poelgius.
Išmintingasis Tara buvo gerbiamas, ne tik bendruomenės vyresniųjų, bet ir jaunosios kartos. Vyriškis galėjo pasigirti įvairiais gabumais ne vien ūkio darbuose, bet ir mokslo srityje. Kaip paskui paaiškėjo, jis – vietos mokyklos matematikos mokytojas. Pirmasis tą sužinojo čekas Honza, kai gavo užduotį ištaisyti vaikų kontrolinius darbus. Kitą dieną turėjome garbės susipažinti su mokyklos gyvenimu iš arčiau. Buvome pakviesti į ekskursiją. Drauge su mokyklos mokiniais keliavome į Čitvano nacionalinį parką.
Žodis „Chitwan“ reiškia „džiunglių širdis“. Iš 543 paukščių rūšių, randamų Čitvano nacionaliniame parke – dviem trečdaliams gresia išnykimas. Tiesa, ne vien laukinių paukščių gausa šis parkas turtingas. Įspūdingiausi parko gyventojai – nekuklaus dydžio vienaragiai raganosiai, galintys pasiekti net 2.5 t svorį. Mokykliniu autobusu siaurais keliukais bildėję gerą valandą, atvykome į poilsiavietę prie Narayani upės.
Vietos vaikų gebėjimas regzti angliškus sakinius – vertas pagarbos. Didelę dalį pajamų šaliai atneša turizmo sektorius. Tai suprasdami tėveliai skatina atžalas stropiai mokytis užsienio kalbų. Viena iš priežasčių, kodėl Tara priima tiek daug savanorių – puiki galimybė mažiesiems praktikuoti anglų kalbą.
Įdomu tai, kad visame Nepale draugiškai sugyvena net 80 etninių grupių, kurios kalba 123 skirtingomis kalbomis. Nepaisant kai kurių skirtumų, visi save vadina nepaliečiais. Oficialia nepali kalba šneka maždaug 45 proc. šalies gyventojų.
Religiniai konfliktai ir nesutarimai dėl etninių skirtumų šioje šalyje labai reti. Tarpusavio tolerancijos ir pagarbos jausmo spinduliavimą pastebėjome ne vien leisdami laiką su mokytojais, bet ir su mokiniais. Nors Nepale vis dar egzistuoja kastų sistema, tačiau Šukranagaro mokyklos bendruomenėje jos apraiškų pastebėti neteko. Vyresni vaikai elgėsi su mažaisiais it lygūs su lygiais. Berniukai puikiai sutarė su mergaitėmis. Gal tik apdarai kažkiek atspindėjo tėvų finansinę padėtį, bet vaikams tokie skirtumai buvo nė motais.
Pagrindinis ekskursijos tikslas – pažintis su gamta. Aplankėme netoliese įsikūrusį miniatiūrinį zoologijos sodą. Vos pora dešimčių nedidelių narvelių ir aptvarų galintis pasigirti sodas labiausiai žavėjo savo paprastumu. Tara sunkiai galėjo patikėti, kad ir Lietuvoje yra zoologijos sodas, su tomis pačiomis gyvūnų rūšimis. „Kaip jie išgyvena žiemą, jei sakai, kad pas jus būna sniego?“ – teiravosi Tara, žiūrėdamas smalsumu persmelktomis akimis.
Nepalietiškos virtuvės ypatumai
Pietų metas – mūsų mėgstamiausia dienos dalis. Kol bendravome su vaikais ir mokėme fotografuoti veidrodiniu fotoaparatu, mokytojai gamino maistą. Pagrindinis patiekalas – Pulao – troškintos daržovės su ryžiais. Kaip ir kaimyninėse šalyse, Nepale ryžiai yra neatsiejama kasdienio raciono dalis. Ko gero populiariausias patiekalas visoje šalyje – Dal Bhat, kur „Dal“ reiškia raudonuosius lešius, o „Bhat“ - ryžius. Mums lietuviams artimiausi ir skonio receptoriams patraukliausi – koldūnai Momo, gaminami su įvairiais įdarais, įskaitant daržoves ir buivolo mėsą.
Nepalietiškos valgymo taisyklės kiek kitokios nei tos, kurių laikėmės anksčiau lankytose šalyse. Jei Irane kairėje rankoje laikėme šakutę, o dešinėje – šaukštą, tai Nepale teko pratintis valgyti pirštais. Stalo įrankiai šioje šalyje naudojami tik maisto gaminimui. „Kai valgau su šaukštu, maistas tampa neskanus“, – paaiškino mokytojas Tara ir vikriais pirštų judesiais sumaišė lėkštės turinį į vientisą masę.
Greitai prie bet kokių sąlygų prisitaikanti Kamilė tokią valgymo techniką įvaldė akimirksniu. Tuo metu aš, būdamas kiek nerangesnis, pasidaviau jau po poros dienų. Ilgainiui įsigudrinau kišenėje visada nešiotis šaukštą.
Nepalietiški valgiai pasižymi prieskonių gausa. Nieko nenustebinsi desertui surupšnojęs porą čili pipirų. Pastaruosius Tara valgo it bulvių traškučius. Arbata geriama itin saldi. Čeko Honzos mandagus prašymas į arbatą nedėti cukraus susilaukė aplinkinių nuostabos. Taip pat, verta įsidėmėti, kad du žmonės iš tos pačios lėkštės maisto niekada neragauja. Pavalgius, kiekvienas savo indus išsiplauna pats.
Kuo toliau, tuo linksmiau
Po sočių pietų mokytojas Tara garsiai susimąstė, jog ateityje vertėtų sumažinti ryžių porcijas. Nerimą kelia su metais vis didėjantys svarstyklių rodmenys. Sumenkinti fenomenalų cukraus vartojimą šmaikštusis mokytojas atsisakė, kartodamas „Man nekenkia! Čia ne dėl to!“. Nežinia, ar dėl mitybos įpročių, ar dėl kitų priežasčių, vidutinė gyvenimo trukmė Nepale siekia vos 59 metus. Statistiškai nepaliečiai gyvena 15 metų trumpiau nei lietuviai.
Galimai prie tokios statistikos prisideda šalyje labai paplitęs tabako vartojimas. Alkoholio vartojimo duomenys džiugina kiek labiau. Kai kurių šaltinių teigimu, beveik 53 proc. Nepale gyvenančių vyrų ir daugiau nei 75 proc. moterų alkoholinių gėrimų nėra ragavę nė karto per visą savo gyvenimą. Praleidus dieną su būriu šviesių ir sumanių vaikų, peršasi mintis, kad jiems užaugus, situacija pajudės į gerąją pusę.
Praleisti 8 valandas su 30 aktyvių padaužų – nėra lengva. Laimingos mokytojos plojo rankomis ir džiaugėsi jog atsirado keli užsieniečiai, sugeriantys visą mažųjų dėmesį. „Po kelių dienų nebebūtų tokie entuziastingi“, – juokavo jos. Šventiškos nuotaikos pastūmėtos, mokytojos įsijungė skambią muziką ir ėmė šokti.
Nepalietiškų melodijų su niekuo nesumaišysi. Šokių judesiai taip pat ypatingi. Kiekvienas turi savo prasmę. Gali vaizduoti saulę, vėją, jausmą ar įvykį. Garbusis Tara, šokio mūzos įkvėptas, nepraleido progos pademonstruoti įmantriausius savo žingsnelius.
Nepalas – kultūriniu paveldu turtinga šalis
Kiekvienas rytas ūkyje prasidėdavo taip pat: lengva užduotimi ir arbatos gėrimo pertrauka po jos. Kasdienė patirtis parodė, kad rytmečio arbatėlė – puikiausias metas pokalbiams. Vieną tokį rytą čekas Honza papasakojo savo istoriją.
Pagal religiją vaikinas buvo budistas. Aplankyti Indiją ir Nepalą pastūmėjo noras pamatyti kelias budizmo istorijai svarbias vietas, dar vadinamas budizmo piligrimystės centrais. Viena iš tokių vietų buvo Lumbinis – budizmo pradininko Sidhartos Gautamos gimtinė, esanti Nepalo pietuose, vos už kelių valandų kelio nuo Šukranagaro. Pasirodo Nepalas – ne tik gamtos stebuklais, bet ir kultūriniu paveldu turtinga šalis.
Nepalas ir Indija – dvi labai panašios ir tuo pačiu skirtingos valstybės. Pasak čeko, vienas iš skirtumų – geležinkeliai. Nepalas turi vos 59 km traukinio bėgių. Tuo metu kaimyninė Indija gali pasigirti net 150,000 km ilgio geležinkelių tinklu, apraizgiusiu visą subkontinentą.
„Yra ir panašumų. Kalbu apie kastų sistemą ir kai kuriuos vedybų papročius“, – įsiterpė Tara. Šiuo klausimu mokytojas turėjo ką papasakoti. „Nepale pusė porų tuokiasi iš meilės, o kita pusė – pagal susitarimą. Antruoju variantu meilė ateina kiek vėliau. Taip buvo ir mums su Anjana. Potencialūs jaunavedžiai susitinka ir kalbasi apie dvi valandas. Kiekvienas išsako savo nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais: kuo turėtų verstis šeima, kaip būtų auklėjami vaikai ir taip toliau. Jei abu mąsto panašiai – planuojama vestuvių data.“
Pareigos ūkyje
Praėjus savaitei nuo mūsų atvykimo, į ūkį atvažiavo dar du savanoriai – Džiuljeta ir Aleksas iš Prancūzijos. Pačiu laiku, nes prasidėjo pats darbymetis. Lenktu pjautuvu nušienavome ryžių derlių, išdžiūvusius pėdus nešėme į krūvas. Pėdams išdžiūvus – kūlėme, naudodami tam tikrą nedidelį traktoriaus tempiamą kūlimo agregatą, kuriuo naudojosi visas kaimas.
Ten kur anksčiau augo ryžiai, dumble likusiuose šaknų kauburėliuose, pasodinome tūkstančius česnakų. Kamilė padėjo namų šeimininkei darbuotis parduotuvėje, gaminti valgį, rūpintis vaikais. Atlikome remonto darbus, šėrėme gyvulius, o vakarais eidavome žvejoti į Tarai priklausiusį tvenkinį.
Smagiausia – rūpintis keturkojais. Ūkiui pasipildžius trimis ožiukais iškilmingai pavadinome juos Davidu, Demjenu ir Darijumi. Gyvūnų mylėtojai Kamilei, maitinti mažuosius iš buteliuko – vienas džiaugsmas.
Lėšų rinkimo akcija ir nepalietiški šokiai
Viešnagės metu turėjome ir kitokių patirčių. Dalyvavome įvairiose šventėse, festivaliuose, padėjome tokioms progoms dekoruoti namus. Savanorystės laikotarpiui einant į pabaigą, buvome pakviesti į ypatingą renginį. Šukranagaro kaimo mokykla surengė koncertą, skirtą aukoms bibliotekos statybai rinkti.
Pasirodymą suorganizavo mokyklos mokytojai ir mokiniai. Buvo visko: tiek tradicinių nepalietiškų, tiek itin modernių šokių. Koncerto metu, kaimo gyventojai nešė iš šiaudų pintus padėklus su aukomis: duona, ryžiais, smilkalais ir Nepalo rupijų banknotais. Greitai tokių padėklų prisikaupė kelios dešimtys.
Netikėtai, su pagalbos prašymu, į Kamilę kreipėsi keli mokytojai. Pasirodo turtingiausias kaimo verslininkas pažadėjo paaukoti solidžią pinigų sumą jei Kamilė pašoks nepalietišku stiliumi. Pasirodymo metu prie Kamilės prisijungė elegantiškų manierų džentelmenas iš žiūrovų gretų. Stambių kaulų vyriškis, stebėtinai meistriškai įvaldęs kūną, visus stebino lankstumu ir jaunatvišku užsidegimu.
Po šokio verslininkas savo pažadą ištesėjo ir bibliotekos statybų fondas pasipildė 40 dolerių. Koncertui pasibaigus pasirodymas buvo pakartotas dar keliose kaimelio vietose. Dienai baigiantis koncerto dalyviai ir žiūrovai vaišinosi užkandžiais ir linksmai šnekučiavosi, o aš, gavęs progą pasivažinėti skolintu motociklu – vos nenulėkiau nuo kelio su visais trimis keleiviais, bet tai jau kita istorija.
Stereotipai ir asociacijos
Artėjo laikas palikti Taros namus ir vėl leistis į kelią. Vertindami kiekvieną akimirką praleistą kartu, vakarais užsisėdėdavome vis ilgiau ir ilgiau. Iki vėlumos diskutuodavome įvairiomis temomis. Vieno tokio pasisėdėjimo metu užvirė kalba apie stereotipus ir asociacijas. Kiekvienas pasidalinome mintimis, kurios kildavo prieš atvykstant į šią šalį išgirdus žodį „Nepalas“.
„Himalajų kalnai ir Anapurnos žiedas“, – pradėjome mes su Kamile. Anapurnos žiedas (angl. Annapurna Circuit), tai viso pasaulio žygeivių puikiai žinomas maršrutas, nusidriekęs per Himalajų kalnus. Su aklimatizacijos pertraukomis pilną maršrutą įveikti žygeiviams kartais prireikia viso mėnesio. Iššūkiui kiekvienais metais ryžtasi tūkstančiai žmonių.
„Sniego žmogus“, – tęsė čekas Honza. Ši mitinė būtybė įvairiose pasaulio vietose vadinama įvairiai: Nepale – jetis, Šiaurės Kalifornijoje – didžiapėdis, Indonezijoje – orangpendekas. Nepaisant daugybės neva sniego žmogų mačiusių žmonių pasakojimų, dėl įrodymų trūkumo, mokslininkai istorijas apie ječius laiko paprasčiausiomis legendomis. Kaip bebūtų, jetis – neatsiejama Nepalo mitologijos dalis.
„Kariai gurkai“, – tarė prancūzai Džiuljeta ir Aleksas. Per visą savo gyvavimo istoriją Nepalas niekada nebuvo užimtas. Turbūt dėkoti galima palankiai geografinei padėčiai ir legendiniams kariams gurkams. Įdomiai susiklosčius istorijos vingiams, taip jau nutiko, kad pastaruosius du šimtus metų dideli pulkai elitinių karių gurkų tarnauja Didžiosios Britanijos kariuomenėje.
Vienas garsiausių šių laikų gurkų – seržantas Diprasadas Punas, 2010m Afganistane vienas pats atlaikęs trisdešimties talibų antpuolį. Iššaudęs 400 šovinių ir panaudojęs 17 granatų, seržantas tęsė kovą naudodamas kulkosvaidžio trikojį. Visi priešai krito mūšio lauke, o seržantui Punui buvo įteiktas antras pagal svarbą britų kariuomenės apdovanojimas – Kryžius už išskirtinę narsą.
Įvairios savanorystės formos
Paskutinę viešnagės dieną diskutavome apie savanorystės formas. Jeigu mes į Šukranagarą atvykome per „WWOOF“, tai mūsų bičiuliai iš Prancūzijos ir Čekijos tai padarė visai kitu keliu. Priėjome išvadą, kad galimybių gausu, tačiau visos turi savų niuansų.
„WWOOF“ (angl. World Wide Opportunities on Organic Farms) – organizacija, kurios pagrindinė funkcija – tarpininkavimas tarp organinių ūkių savininkų ir potencialių savanorių. Misija – skatinti kultūrinius ir edukacinius mainus bei padėti vystytis organiniams ūkiams keliose dešimtyse valstybių visame pasaulyje.
Kiekvienoje valstybėje tvarka šiek tiek skiriasi. Norintys savanoriauti Nepale turi sumokėti nedidelį metinį narystės mokestį. Visi ūkiai karts nuo karto tikrinami už tai atsakingų organizacijos atstovų. Taip užtikrinama, jog abi pusės laikosi susitarimo sąlygų.
Savanorystės organiniuose ūkiuose programa suteikia galimybę išmokti dirbti pačius įvairiausius ūkio darbus. Nori į kalnus? Gali prižiūrėti jakų kaimenę. Nori į lygumas? Turbūt teks padėti rūpintis buivolais. Kiekvienas ūkis turi detalų aprašymą. Visada verta perskaityti kitų savanorių atsiliepimus, kad netektų nusivilti.
Svarbu tinkamai įvertinti fizines galimybes ir lūkesčius. Gyvenimas atokiame kaimelyje suteikia progą susipažinti su vietos kultūra iš arti, tačiau reikalauja tam tikro ištvermės ir pasiryžimo lygio. Organizacijos interneto svetainėje skaityti ūkių aprašymus gali bet kas, tačiau ūkininkų kontaktinius duomenis mato tik registruoti vartotojai.
„Helpx.net“ – organizacija siekianti padėti savanoriams rasti savanorystės vietą įvairiose srityse: organiniuose ūkiuose, mokyklose, apgyvendinimo įstaigose, restoranuose, vaikų namuose, ligoninėse ir t.t. Programa veikia 74 šalyse įskaitant Nepalą. Mainais už kelias valandas pagalbos per dieną, savanoriai gali tikėtis kambario ir maitinimo, o kai kuriais atvejais ir kišenpinigių smulkioms išlaidoms. Norintys savanoriauti turi sumokėti nedidelį metinį programos mokestį.
Jei ieškoti vietos savanorystei per tarpininkus nesinori, yra kelios organizacijos, su kuriomis galima susisiekti tiesiogiai. Viena iš tokių – „Building Budland“. Su įkūrėju David Wilson susipažinome Nepalo sostinėje Katmandu. Patyręs keliautojas iš Didžiosios Britanijos į Nepalą atvyko statyti mokyklos. Mokymo įstaiga jau pastatyta, tačiau nuolatos laukiami savanoriai, galintys dirbti mokytojais ar mokantys atlikti įvairius remonto darbus.
Vienas bičiulis kartą pasiteiravo, kodėl negalima savanoriauti Lietuvoje. Galima ir Lietuvoje, bet patirtis tokioje šalyje kaip Nepalas – visai kitokia. Nepaprastai įdomu pažinti tolimuose kraštuose gyvenančių žmonių buitį ir puoselėjamas vertybes. Ne ką mažiau smalsu patyrinėti ir nuostabą keliančius panašumus. Vienas iš daugelio – tam tikri lingvistiniai sutapimai. Pavyzdžiui, mūsų lietuviškas žodis „sapnas“, nepali kalba tariamas – „sapana“. Tokių panašumų daugybė, todėl peršasi viena mintis: pasaulis kupinas paslapčių.
Metas ištarti „Iki pasimatymo Nepale!”
Prieš atsisveikindami, paskutinį kartą susėdome prie bendro stalo. Apie keptus karvelius iki tol buvome girdėję tik iš vaikystėje skaitytų pasakų. Vidinio balso įkalbėti, šio ypatingo patiekalo atsisakėme. Džiuljeta ir Aleksas, kitaip nei mes, vis trynė rankomis ir džiaugėsi. Prancūzijoje tai itin vertinamas delikatesas.
Pasisėdėjimo metu prieš akis praskriejo praėjusių savaičių patirtys ir vaizdiniai. Padarėme tam tikras išvadas. Susimąstėme, jog nepaliečiai daugumą darbų geba atlikti šimtą kartų geriau ir sparčiau nei iš tolimų kraštų atvykę užsieniečiai. Galbūt tai yra priežastis dėl kurios, kai kurie savanoriai yra pasmerkti patirti kartų nusivylimą.
Būna, kad vakariečiai į Nepalą atvyksta šventai įsitikinę, jog vos jiems pasirodžius, garbingiems Nepalo žmonėms išauš šviesesnis rytojus ir kad vien savo būtimi akimirksniu atneš kraštui gerovę. Norint iš tiesų padėti kažką pakeisti į gerąją pusę – teks nemažai pasukti galvą ir paplušėti. Jei nėra galimybės šiai veiklai skirti visų savo jėgų ir laiko – geriau į savanorystę žiūrėti, kaip į galimybę apsikeisti žiniomis ir progą iš arti susipažinti su to krašto buitimi. Neužmirštamos patirtys garantuotos. Nepalas – retsykiais šokiruojanti, bet visada nepaprastai žavinga šalis!
Iki sekančių kelionių! Mūsų keliones galite sekti Invisusmundi.lt ir Facebook. ir Youtube.
