Liūdna, bet Kiberos lūšnyno žmonės susirinkę į vieną didelę lūšną žiūrėti televizijos, tai vadina vietiniu kino teatru. Televizorius mirgantis, su prastu garsu, bet nieko geresnio nėra. Todėl žiūrovai patenkinti, perka bilietus ir žiūri naujausius filmus. Žinoma, filmai nelegalūs. Bet apie tai čia niekas negalvoja. Kaip ir apie nesaugų seksą, kuris dažnai vyksta po tokių seansų.
Šį kartą kviečiu jus paskaityti apie neįprastas lūšnyno pramogas, apie vietinių žmonių versliukus ir apie tai, kaip kukliai atrodo jų namai.
Pirmąją pasakojimo dalį rasite ČIA.
Antroji dalis – Kaip užsidirbti ir nenumirti?
Įspėjame, kad pasakojimai iš vienos skurdžiausių pasaulio vietų gali sugraudinti ir sukrėsti. Todėl jautriems ir silpnų nervų žmonėms to geriau neskaityti.
– Tai mano namai, gyvenu čia su savo sese ir dviem vaikais, – praverdama mažytį kambarėlį sako Tina Christina, mano gidė po Kiberos lūšnyną. Panašu, kad tos vietos dydis mažesnis nei mano vonios kambarys Vilniuje.
Maždaug 3, geriausiu atveju 4 kv. metrai. Viename kampe stovi didelė dvigulė lova su tinkleliu nuo odų, kurie čia labai pavojingi – platina visokias ligas, o ypač maliariją. Kitame kampe spintelė ir išskleidžiama sofa. Prie durų sudėta viskas, ko gyvenime gali prireikti. Puodai, indai, dujų balionas, mažytė viryklė, kelios knygos, senų šeimos nuotraukų albumas, nedidelis maišelis su kosmetikos priemonėmis. O ant sienų, visur aplinkui, kabo kalnas drabužių. Tinos Christinos, jos vaikų ir sesers – visiems metų laikams. Ir saulei šviečiant, ir lietui lyjant.
Apsisukti tokiame plote tiesiog neįmanoma, ypač jeigu esi ten ne vienas – turi gerai apgalvoti kiekvieną judesį, nes netyčia gali ką nors užkabinti, sudaužyti ar sulaužyti.
– Niekur nematau vaikų žaislų, ar jie jų neturi? – paklausiau namų šeimininkės.
– Kaip gi vaikai be žaislų, žinoma turi. Mokykloje visi dalinasi, namo negalima išsinešti, – paaiškina ji.
Net suspaudė širdį, matant kaip sunkiai gyvena žmonės. Su savimi kuprinėje turėjau saldainių, sausainių ir flomasterių, kurių atvežiau Tinos šeimai. Ėmiau traukti juos, aiškinti, kad noriu bent kaip nors palepinti jos vaikus. Tačiau mano gidė buvo sąžininga ir puolė aiškinti, kad jos namai dar yra gana prabangūs.
„Baikit baikit, nieko nereikia. Mes labai gerai gyvename, visko turime. Lūšnyne yra daug didesnių vargšų, tokių vaikų, kurie batų neturi, basi laksto ir net mokyklos nelanko. Tačiau dalinti dovanas reikia atsargiai. Jeigu vienam vaikui duodi – svarbu, kad kiti nematytų. Gali kilti pavydas, pradės stumdytis ar net muštis. Su dovanomis labai atsargiai!“ - perspėjo gidė.
Tačiau tik tuo, kas liūdniausia ir baisiausia Tina nenori gąsdinti. Ji stengiasi man parodyti, kad lūšnyne žmonės iš paskutinių jėgų stengiasi kurti normalų gyvenimą, kuo labiau primenantį civilizuotą pasaulį. Todėl nusiveda mane pas kaimynus, kurie anot jos gyvena, kaip tikri turtuoliai.
Pora – Faraja ir Asheras glaudžiasi vaikino tėvų namuose. Nors čia yra net du kambariai – visi drauge miega viename – jauna pora glaudžiasi ant vienos sofos, o tėvai ant kitos. To priežastis labai paprasta ir žmogiška, šiuose namuose yra tai, apie ką svajoja visi lūšnyno žmonės – tai spalvotas televizorius. Įsigyti nuosavą televizorių yra tarsi vienas iš gyvenimo tikslų. Todėl, kai Ashero tėvams pagaliau pavyko sutaupyti – jų šeimos gyvenimas jau pasiekė kitą lygį.
Atsirado daug daugiau suvokimo apie mus supantį pasaulį. Žiūri sporto rungtynes, naujienų laidas, o labiausiai filmus ir serialus. Vakarais čia susirenka ir aplinkiniai kaimynai. Atsilygindami už galimybę akies krašteliu pamatyti kas vyksta ekrane – jie atsineša savo valgių. Tai kaip koks kultūros židinys. Knygų ir spaudos skaityti daug kas nemoka, todėl tai, ką rodo televizija yra vienintelės jų žinios.
Ši pora svetinga, pasitinka mane su vaišėmis – ant stalo pastato du plastikinius butelius geriamo vandens. Šįryt Asheras žygiavo iki specialios kolonėlės, kur jis išpilstomas lūšnyno gyventojams. Įprastai stengiasi vandens sunaudoti kuo mažiau, sutaupyti, kad liktų kitai dienai. O dažniausiai neužtenka. Todėl kiekvieną puodelį arbatos, kiekvieną samtį sriubos vartoja atsakingai.
Įdienojus kolonėlė jau būna tuščia, todėl kiek gavai ryte – tik tiek ir turėsi. Arba galima nueiti iki koplytėlės, ten yra atskiras kranelis. Vanduo ne toks švarus, o ir specifinį kvapą turi, bet gerai pavirinus gerti galima.
Namų šeimininkas geriamą vandenį naudoja savo verslui, iš kurio išlaiko žmoną ir tėvus. Visi jie bedarbiai. Du žingsniai nuo jų trobelės, pasukus į nejaukų užkampį – Ashero ir kelių jo draugų „naminukės“ fabrikėlis. Tai kelios bačkos stovinčios ant akmenų. Iš pradžių jos būna kaitinamos, po to visas turinys rauginamas šilumoje. Aplinkui laksto vištos, šunys, žinoma, ir žiurkės. Viskas natūraliomis sąlygomis.
Antrasis mano gidas po Kiberą – Tinos Christinos kaimynas Nickas Ochin sako, kad jų „naminukė“ yra tarsi meksikietiška tekila. Jam teko jos kažkada ragauti ir nusprendė, kad skoniai labai panašūs. Tiesa, tekila niekas šio gėrimo nevadina, oficialiai ji yra čanga. Kiekvienoje gatvėje yra savas jos platintojas.
Čanga tai neatsiejama Kiberos dalis. Tai – lengvai prieinamas ir labai stiprus (virš 50 laipsnių) alkoholinis gėrimas.
Dažniausiai jis gaminamas neteisingai ir neprofesionaliai, tad gali būti net nuodingas. Stiklinės kaina – vos 8 euro centai, o nuo poros tokių stiklinių žmogus stipriai pasigeria. Būtent todėl jis toks populiarus. Kadangi nedarbo lygis Kiberoje siekia net 50 procentų, daug žmonių pradeda gerti anksti ryte. Tai, žinoma, skatina agresiją, nusikalstamumą, neretai prisigėrę vyrai imasi seksualinės prievartos.
Vietiniai supranta, kad čanga jiems neša vien nelaimes, tačiau toliau gamina, nes tai yra pelninga. O pinigų čia reikia visiems.
Dar vienas būdas užsidirbti Kiberoje – tarp lūšnų pardavinėti gatvės maistą. Labai populiarus užkandis už 10 euro centų – džiovintos, mažos žuvytės. Lietuvoje mes jas vadiname „vobla“. Bet jeigu pas mus prekybos centruose jos tikrai aitriai dvokia, tai Afrikos karštyje tas kvapas penkis kartus stipresnis. Tiesiog sunku prie tų žuvyčių stovėti, ką jau kalbėti apie jų valgymą. Bet Kiberos žmonėms patinka, dažniausiai jas graužia jaunimas, vietoj bulvių traškučių.
Mėgstantiems rimtesnius užkandžius gatvelėse siūloma troškintų pupelių. Ilgas valandas jos virinamos vandenyje su druska ir pipirais, kai kas dar pagardina pomidorais. Puodelis šio valgio kainuoja ženkliai brangiau – 30 euro centų. Kai kur net siūlomas kompleksas, kaip mums įprastose greito maisto užkandinėse – imkite pupelių ir šaltą limonadą – mokėkite tik 50 centų.
Lūšnynas neatsilieka nuo pasaulinių madų – pats brangiausias greitas pavalgymas čia – Mutura. Tai labai savotiško skonio ir kvapo dešrainiai. Dešreles ir rudos spalvos padažą gamina vietoje, naudoja ypač daug prieskonių, nes mėsa, kurią naudoja dažnai būna prastos kokybės. Tad tenka maskuoti kremzlių, lašinukų ir kitų sudedamųjų dalių skonius.
Mutura labai populiari, ji čia kaip koks „McDonald's“ restoranas. Kai yra proga tėvai stengiasi šių dešrainių nupirkti savo vaikams. Ir kiekviena šeima turi mėgstamą tašką, kur jų nuomone ruošia geriausią dešrainį. O jų kainos svyruoja nuo 20 iki 50 euro centų.
Tie, kas prekiaudami gatvės maistu prasigyveno – atsidarė nuosavas kavinukes. Maždaug kiosko dydžio, kur stovi keli staleliai. Bet daugiau ir nereikia, tiek klientų čia niekada nebūna. Kavinėse ruošiami dienos pietūs, keli vakarienės patiekalai. Dažniausi klientai, tie, kurie turi darbą mieste. Tokie žmonės kartais sau leidžia pavalgyti prabangiau. Tiesa, turistams lankantiems Kiberą, tose kavinėse valgyti nepatartina. Gidai įspėja, kad maistas ruošiamas nebūtinai laikantis higienos reikalavimų, tad atvykėlio skrandis tiesiog gali neatlaikyti.
Rizikuoti pabijojau, tačiau pasižvalgiau, ko gi siūloma vienos tokios kavinukės meniu. Tą dieną buvo troškinti kiaulienos šonkauliai ir riebaluose keptos bulvių juostelės.
Deja, daugelis žmonių tik ėjo pro šalį – už pietus susimokėti beveik 2 eurus jiems yra nesuvokiamai brangu. Dažnas per dieną pavalgo tik vaisių arba duonos.
Paradoksalu, tačiau šalia tokių problemų kaip nepakankama mityba ir svarbiausių medžiagų trūkumas, iškilo ir nauja – nutukimo – problema. Maistas, kuris yra prieinamas skurdžiausiems gyventojams, dažniausiai yra greitas, nemaistingas ir riebus, o esant aukštam nedarbo lygiui ir dideliam kitos veiklos trūkumui, gyventojai kalorijų sudegina ne itin daug. Sporto mėgėjų čia mažokai. Taigi, kartais atrodo, kad aukso viduriuko nėra: tie, kurie negali įsigyti pakankamai maisto kenčia nuo įvairių medžiagų trūkumo, o tie, kurie gali kažką įpirkti, valgo pigų, riebų ir tukinantį maistą.
Pats keisčiausias lūšnyno verslas man pasirodė – filmų nuomos įstaigėlės. Tai mažyčiai biurai apklijuoti žinomų Holivudo kūrinių plakatais. Maždaug taip devyniasdešimtaisiais Lietuvoje atrodė video kasečių nuomos kioskai. Pagalvojau, kad ir čia panašus principas, bet gi visai ne – Kiberoje sava sistema.
Ateina klientas, susimoka 15 euro centų atitinkančią sumą, ir pasako darbuotojui, kokio filmo pageidauja. Tada darbuotojas jungiasi prie interneto, prie kažkokio tik jam žinomo tinklapio ir iš ten tą, pageidautą filmą parsiunčia. Kitaip sakant – nelegaliai pavagia. Tada įrašo tą filmą į kliento USB laikmeną. Klientas keliauja namo arba ten, kur yra kompiuteris ir tą filmą žiūri.
Kadangi internetas čia prabangos dalykas – patys gyventojai to pasidaryti negali. Tad kreipiasi į oficialius filmų vagystėmis užsiimančius vaikinus. Kaip mano gidai aiškino – tokiuose kioskuose dirba protingiausi lūšnyno vaikinai. Nes ne tik reikia mokėti rašyti ir skaityti, bet dar ir kompiuterį valdyti. Tai didelis pasiekimas.
Kitas verslas, kuris nesiskundžia klientų skaičiumi – „Playstation“ žaidimų nuomos punktai. Po pamokų čia susirenka daugybė azartiškų jaunuolių. Žinoma, čia jie žaidžia ne už dyką, tad kai kuriems tokių centrų savininkams pasiseka ne tik išgyventi, bet ir plėsti verslus. Odhiambo, kurį vietiniai žino kaip Diddy, turi net kitą parduotuvę už lūšnyno ribų.
Metas grįžti prie to, nuo ko pradėjau šį rašinį – tai vietiniai kino teatrai. Didelė egzotika europiečiui, liūdesį kelianti pramoga. Jų Kiberoje labai daug, beveik prie kiekvieno filmų nuomos kiosko. Dažniausiai priklauso tiems patiems nuomos kioskelių savininkams. Rodyti kiną viešai – papildomos, tikrai neblogos pajamos.
Kambario dydžio patalpoje ant kėdžių, ant lentų, ant bačkų, na ant visko, ant ko įmanoma atsisėsti susirenka publika – daugiausiai 15-40 metų jaunuoliai ir vyrai. Keista, bet tą dieną, kai ten buvau nė vienos žiūrovės merginos taip ir nemačiau.
Patalpos (didesnio dydžio lūšnos) priekyje stovi du televizoriai. Vienas išjungtas, ilsisi. Kitas veikia – rodo žiūrovų pasirinktą kovinį filmą. Salėje mirtina tyla, visi įdėmiai stebi veiksmą. Nei užkandžiauti, nei šnibždėtis negalima, nes televizoriaus garsas toks silpnas, kad jeigu visi pradės šnibždėtis – garantuotai nieko nesigirdės.
Gidė Tina Christina sako, kad kino teatrai būna pilni nuo ryto iki vakaro, kai kurie filmus rodo net naktimis. O juose sėdi tie, kas nei savo, nei draugų namuose neturi televizoriaus. Tūkstančiai tokių.
Būtent kino teatrai yra pagrindinė lūšnyno žmonių pažinčių vieta. Vaikinai ir merginos sutemus eina į kiną ir dairosi vieni į kitus. Jeigu žvilgsniai susitinka, jeigu vaikinui patiko panelė – jis jai perka bilietą ir jiedu jau sėdasi žiūrėti to, ką rodo. Po kino dažnai poros eina ant kalno, ten pardavinėjama jau minėta naminukė. Poros ją geria, o tada prasideda nesaugus seksas. Tai viena didžiausių Kiberos bėdų.
Todėl vienas po kito kuriasi „family planning“ (šeimos planavimo – liet.) paslaugą siūlantys kabinetai. Juose nemokamai galima gauti apsisaugojimo priemonių, už nedidelį mokestį nėštumo testų. Taip pat čia tikrina nuo kitų ligų, pavyzdžiui, maliarijos ir net ŽIV. Gaila, bet labai dažnai po kino, kuris baigiasi vienos nakties nuotykiu – merginos ir vaikinai sužino, kad užsikrėtė šiuo baisiu virusu. ŽIV tiesiog šienauja jaunus Kiberos gyventojus. Bet net kai miršta artimas draugas, ne visi pradeda saugotis. Naudoti prezervatyvą daug kam tiesiog neįprasta ir kaip jie sako – nepatogu.
Daug nevyriausybinių organizacijų stengiasi šviesti vietines merginas, kad šios per lengvai nesileistų į santykius su vaikinais. Joms aiškinama, kas yra seksualinė prievarta, nes dar ne visos supranta, kad per prievartą įvykęs kontaktas yra nusikaltimas.
Kad ir kaip Kiberoje būtų liūdna – visi čia kalba, kad gyvenimas labai nedideliais žingsniais gerėja. Čia jau atsirado drabužių prekiautojų, kurios su marškinėliais ir suknelėmis rikiuojasi prie įėjimo į lūšnyną, formuojasi kažkas panašaus į turgų. Vis dažniau ten stovi ir savo rankdarbius parduodančios merginos. Anksčiau jos tiesiog trindavosi gatvėse, be jokios naudingos veiklos.
Pradėjo veikti ir keli rimtesni fabrikėliai – viename apdirbamas medis, kitame ruošia moteriškus aksesuarus. Tikra vietine legenda tapo David Kilonzo, pravarde Wakala. Jis jau 20 metų gamina patį madingiausią Kiberos apavą iš senų padangų, kurias susirenka degalinėse ir automobilių taisyklose. Viskas labai paprasta, sako jis: iš didesnių padangų būna paruošiamas padas, iš mažesnių – dirželiai. David giriasi, kad jo pagaminti batai tarnauja nuo 5 iki 10 metų. Vaikų avalynė kainuoja apie 1 eurą, o suaugusiųjų, dvigubai brangiau.
Pati naujausia mada užsidirbti atsirado tada, kai Kiberą pamėgo turistai. Jų čia pasirodo kiekvieną dieną. Todėl kai kurie vietiniai sugalvojo lūšnyne įkurti svečių namus ir nedidelius viešbutukus. Paslauga skamba maždaug taip: pajausk, ką reiškia gyventi tikrame lūšnyne. Ir šis pasiūlymas nemeluoja. Nakvoti siūloma tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip gyvena vietiniai žmonės. Na, tik patalai galbūt švaresni. Bet visą kitą – lygiai taip pat.
Ir ką jūs manote? Labai daug turistų nori šio patyrimo! Nakvoja vieną arba dvi naktis. Daugiausiai amerikiečiai ir australai, kuriems tai yra aukščiausias išėjimas iš komforto zonos. Pernakvoja ir tada gali visam pasauliui pasigirti – padariau tai, ko niekas iš manęs nesitikėjo. Amerikonui gerai, nes patenkino savo ego, o lūšnyno žmonėms dar geriau – iš to turistėlio išpešė dvidešimt dolerių.
Trečioje, paskutinėje reportažo iš Kiberos dalyje – pasakojimas, kaip atrodo lūšnyno mokyklos. Netrukus DELFI Kelionėse.
