Kaip keliauti pigiau?
Norėdamas daug keliauti ir užnugaryje neturėdamas veikiančio pinigų fabriko, turi išmokti keliauti kuo pigiau. Šįsyk mūsų kelionės objektas – Pietryčių Azija ir 5–6 jos šalys (Tailandas, Malaizija, Indonezija, Mianmaras, Laosas, Kambodža). Šalys nebrangios, tačiau, jeigu neguli paplūdimyje, o nuolat keliauji, turi turėti nemenką piniginę.
Nemažą dalį kelionės sąmatos sudaro transporto išlaidos. Bilietas į Bankoką, Saigoną ar Kvalą Lumpūrą kainuoja apie 500 eurų. Pigiausi bilietai tuomet, kai ten – liūčių sezonas. Tada bilietą galima surasti už 350 eurų. Vietiniai skrydžiai yra labai pigūs. Kartais skristi lėktuvu pavyksta beveik pigiau nei važiuoti autobusu ar juo labiau traukiniu.
Pietryčių Azijos Meka yra Bankokas. Į jį veda visi keliai ir daugelis avialinijų. Norėdamas iš Mianmaro nuskristi kelis šimtus kilometrų į Šiaurės Tailandą, skrendi per Bankoką, nes taip pigiau. „Air Asia“ – vienas pagrindinių šio regiono vežėjų, Tailando viduje ir į kaimynines šalis gabena po keliasdešimt eurų.
Pastarosios kelionės metu nusipirkau skrydį iš Puketo į Bankoką, iš ten – į Rangūną Mianmare, iš Mianmaro miesto Mandalajaus – į Bankoką, o iš ten – į Čiangrajų Šiaurės Tailande už 210 eurų.
Visas tas bendras skrydžių atstumas yra per 3 000 kilometrų. Autobusais juos būčiau įveikęs per 60–80 valandų ir būčiau sumokėjęs ne ką mažiau. Mano testuoti „Air Asia“ lėktuvai atrodo gerai, stiuardesės dailios ir malonios, į saloną galima pasiimti septynių kilogramų rankinį bagažą, o už papildomą bagažą tenka mokėti keliolika ar keliasdešimt eurų.
Autobusai – pilni ligonių
Autobusai daugelyje šio regiono šalių yra gana patogūs. Ypač, jei renkiesi kokį ekspresą ar VIP klasės autobusą. Yra autobusų su sėdimomis ir gulimomis vietomis. Dar yra vietinių autobusų, kurie, mūsų akimis, tinka nebent muziejui. Ir dar yra mikroautobusų. Dažniausiai tam naudojami keliolikos vietų „Toyota Hiace“, parduodami tik Azijos ir Afrikos rinkose. Šios mašinos važiuoja smagiai, jei tik leidžia kelio sąlygos. Mikroautobusai įveikia atstumus greičiau už didelius autobusus.
Vieni autobusai važiuoja dieną, kiti – naktį. Privalumų turi ir vieni, ir kiti. Naktį važiuodamas taupai laiką ir viešbučio kaštus. Dieną žvalgaisi po šalį. Tad bandėme ir vienus, ir kitus. Tačiau abiem atvejais autobusai juda lėtai, nes lėtas eismas, keliai prasti, išskyrus Malaiziją ir Tailandą.
Patys baisiausi keliai buvo Indonezijoje, Mianmare ir Laose. Ten automobilių vidutinis greitis siekia apie 20–30 km/h. Pavyzdžiui, 150 kilometrų atstumą tarp Laoso Vang Vieng ir Vientiano miestų įveikėme per šešias valandas, nes greičiau važiuoti neleido kelio danga.
Kartais autobusas primena lazaretą. Siauri, duobėti ir vingiuoti kalnų keliai yra rimtas išbandymas dažnam organizmui. Važiuojant autobusu nuo Inlės ežero į Baganą, galiniai keleiviai visos kelionės metu tuštino savo skrandžius. Tai darė labai nuoširdžiai, garsiai ir be perstojo. Autobuse tvyrojo ne gėlyčių kvapas. Konduktorius vos spėjo moterims nešioti plastikinius maišelius ir servetėles.
Azijos šalyse autobusai lėtokai juda dar ir dėl to, kad vairuotojas kas porą šimtų kilometrų stoja pailsėti, pavalgyti. Ir siūlo drauge tai padaryti visiems keleiviams.
Malaizijoje, Tailande, kur yra gana moderni transporto infrastruktūra, tie sustojimai tampa gana malonūs, tačiau to nepasakysi apie Indoneziją, Mianmarą ar Laosą. Ten autobusai stoja šalia lūšnynų, pavadintų restoranais. Dėl ten tvyrančių vaizdų ir kvapų baltieji keleiviai valgo tik traškučius, užsigerdami vietiniu alumi.
Autobuso bilietas paprastai kainuoja apie 10–20 eurų, tai priklauso nuo maršruto ilgio ir autobuso klasės. Sumokėjęs tokią kainą dažnai nukeliauji apie 150–500 kilometrų.
Žinoma, kai kuriose šalyse yra ir traukinių. Tačiau jie yra brangesni už autobusą, o važiuoja lėčiau.
Kai jūroje baigiasi degalai
Dar vienas smagus transportas – jūromis ir upėmis plaukiantys keltai ir laivai. Jais puiku keliauti tarp salų. Šis transportas taip pat nėra labai brangus, dažniausiai kelto bilietas kainuoja 10–30 eurų. Tailandas turi daugybę salų, tad galima mėgautis gyvenimu šokinėjant iš vienos salos į kitą, jose pabūnant po dieną kitą.
Žinoma, ir šis transportas turi savų ypatumų. Plaukdami Indonezijoje Tobos ežeru sužinojome, kad prieš kelis mėnesius čia nuskendo keltas, žuvo porą šimtų keleivių. Mums pasisekė labiau.
Plaukiant tarp Tailando salų mūsų greitaeigis kateris buvo sustojęs du kartus, nes baigėsi benzinas. Tuomet viduryje jūros teko laukti greitosios pagalbos – kitų katerių, kurie atvežė vieną kitą kanistrą benzino. Kateriu kirtome ir Malaizijos bei Tailando sieną. Laivas sustojo Koh Lipe saloje, ir čia, tiesiog pliaže, atlikome pasienio bei muitinės formalumus ir įplaukėme į Tailando vandenis. Jautėmės lyg kokie pabėgėliai, masiškai išlaipinti pakrantėje.
Kita mūsų išbandyta transporto priemonė – motoroleris. Daugelyje Azijos šalių motorolerį dienai galima išsinuomoti už kelis eurus. Kadangi šis pirpalas beveik nenaudoja benzino, juo puiku apžiūrėti regioną. Mes keliavome taip: atvykstame į viešbutį, apsistojame jame porai dienų, išsinuomojame motorolerį ir juo apvažiuojame apylinkes, per dieną nuvažiuodami apie šimtą kilometrų.
Žinoma, ne visose šalyse saugu važiuoti. Indonezijoje važiavau nuolat įsitempęs, nes čia galioja taisyklė „kas didesnis, tas pirmesnis“. Dėl to su motoroleriu net teko šokti į griovį. O po to – ieškoti medicinos klinikos.
Kiek žvaigždučių reikia nakčiai?
Dar viena nemaža išlaidų dalis – nakvynė. Sakau, „nemaža“, nes suprantu, kad Europoje, norint įsikurti kiek padoresniame ekonominiame viešbutėlyje, tektų pakloti bent jau keturiasdešimt eurų.
Pietryčių Azijos viešbučių kainos yra mažesnės. Dviejų trijų žvaigždučių ekonominis viešbutis su kondicionieriumi ir pusryčiais bei ne mažiau kaip 7,5 balo įvertinimu booking.com kainuos 15–25 eurus. Itin populiariose vietose bei salose teks išleisti daugiau. Jei norėsite salos paplūdimyje gyventi atskirame bungaliuke, tai jums atsieis apie 40 eurų ir daugiau.
Pigiausia mūsų aplankyta šio regiono šalis – Indonezija. Čia bungaliuką džiunglėse gavome už 4 eurus. Kondicionierių atstojo ventiliatorius, o duše tekėjo tik šaltas vanduo, tačiau tose šalyse vanduo niekada nebūna labai šaltas. Šis namelis buvo labai jaukus, švarus, terasoje kybojo hamakas, o viešbutėlyje šeimininkaujantys jaunuoliai buvo labai draugiški, paslaugūs ir nuolat juokavo. Sumatros sostinėje Medane viešbučio numeris kainavo devynis eurus ir buvo su visais patogumais.
Brangiausi viešbučiai buvo Malaizijoje, tačiau reikia ieškoti ir rasi. Pačiame Kvala Lumpūro centre stilingame trijų žvaigždučių viešbutyje kambarį išsinuomojome už 32 eurus.
Svečių namų socializacija
Labai taupantieji gali rinktis nakvynę svečių namuose, vadinamuosiuose hosteliuose, kambariuose, kuriuose gyvena po 6–12 žmonių. Tokios nakvynės kaina – viso labo keli eurai. Gyvenimas svečių namuose yra smagus, nes čia sutinki daug žmonių iš viso pasaulio. Visi jie turi savų, įdomių istorijų ir patirčių. Daugelio jų kelionės trunka po kelis mėnesius ar net metus. Vieni taip keliauja aplink pasaulį, kiti renkasi trumpesnius maršrutus.
Lietuvoje daugelis stebėjosi, kad mūsų kelionė truks taip ilgai – net šešias savaites, tačiau tarptautinėje aplinkoje mes atrodėme juokingai skubantys. Kokioje nors žymioje vietoje mes stabtelėdavome vienai dviem naktims, o lėčiau judantys vakariečiai ten praleidžia kelias paras.
Valgykite ten, kur mažiau šiukšlių ir musių
Azijoje išlaidos maistui yra bene pačios mažiausios. Čia nereikia užsukti į parduotuvę ir valgyti sausą maistą, nes gatvėse pilna gardaus ir šviežio maisto.
Daugelis pirmąsyk keliaujančių lietuvių bijo, kad jų organizmą paveiks kokios svetimos bakterijos, juos atgraso gatvėse skraidančios ir ant ką tik iškeptų kepsnių tupiančios musės. Taip, švaros samprata tose šalyse yra kitokia.
Švariausiai atrodo Malaizija ir Tailandas. Kur kas prasčiau – Indonezija, Mianmaras ir Laosas.
Kaip ir visur bei visada gyvenime reikia kliautis intuicija. Ateini prie mėsą kepančios moterytės, nuskenuoji ją, jos drabužius, aplinką ir intuicija pasako, ar nori valgyti jos mėsą, ar ne. Tas pats ir kalbant apie kavines. Kartais pietums pasirenki labai paprastą kaimo valgyklą, kuri turi tik stogą. Tačiau matai, kad joje šeimininkauja tvarkinga moteris. Tokioje vietoje karštas patiekalas – ryžiai arba makaronai su vištiena, kiauliena arba jūrų gėrybėmis – kainuos 1–1,5 euro.
Tokias teisingas vietas galima surasti toliau nuo populiarių turistinių vietų. Valgant bet kur ir labai netaupant, pietūs dviem su alumi kainuos apie 6–7 eurus. Jeigu rinksitės brangesnius žuvų patiekalus, išleisite dvigubai daugiau. Tačiau galėsite maloniai palyginti, prisimindami, kad Vilniaus senamiesčio restorane tokie išskirtiniai pietūs dviem kainuoja apie penkiasdešimt eurų.
Šiose šalyse labai pigūs vaisiai. Dažnai jie kainuoja po 1–2 eurus už kilogramą. Išleidę kelis eurus ir vakare įsipylę lašelį nebrangaus vietinio romo, mėgausitės fantastiška, lengva ir sveika vakariene. Būtent stipraus gėrimo šlakelis kiekvieną vakarą dezinfekuoja virškinimo sistemą ir leidžia būti atsparesniems vietiniam maistui.
Namai kuprinėje
Kaip jau rašiau pradžioje, visas mūsų namas tilpo į kuprinę. Pasirodo, ne tiek jau daug žmogui reikia, ypač kai nuolat šviečia saulė.
Prieš kelionę perskaičiau aplink pasaulį keliaujančių lietuvaičių įspūdžius. Nustebau, kad jų gyvenimas telpa į keturiasdešimties litrų kuprinę.
Nutariau pabandyti ir pats. Ir nustebau – viskas tilpo. Tereikėjo įsigyti mažai vietos užimančius geros kokybės sintetinius sportinius drabužius. Taigi į kuprinę tilpo keli tokie marškinėliai, vieni kelioniniai šortai-kelnės, šiek tiek apatinio trikotažo, pūkinė striukė ir, žinoma, kompiuteris su fototechnika. Visa tai sveria apie septynis–aštuonis kilogramus, ir kuprinėje dar lieka vietos. Visi dideli lagaminai liko vieniši raudoti Vilniuje.
Sutikti įvairių šalių keliauninkai, tempdami didelius lagaminus su žmonos suknių kolekcija, į mus žiūrėjo su pavydu ir save vadino kvailiais. Kam komplikuoti gyvenimą save apkraunant daiktais?
Ką mes laimime? Pirma, pigiai ir greitai skraidome vietiniais Azijos skrydžiais. Nereikia stovėti ilgose eilėse registruojantis, nes tai padarome automatuose. Nereikia laukti atsiimant bagažą. Ir nereikia už jį mokėti. Bet kuriame autobuse, tuktuke mūsų bagažas yra šalia mūsų kojų, jo nereikia kažkur krauti, iškrauti. Vilkdamas didelius lagaminus net netilpsi į ankštą tuktuką.
Kartais išlipus iš lėktuvo ar autobuso tenka žingsniuoti iki viešbučio ar taksi. Ir tai mums nekelia jokių problemų, nes tie keli ant pečių esantys kilogramai mūsų nevargina. Galiausiai su dviem tokiomis nedidelėmis kuprinėmis galima važiuoti motoroleriu – ką mes ir padarėme.
Ar mums nieko netrūksta? Visiškai nieko. Klimatas čia šiltas, kasdieniai drabužiai – marškinėliai ir šortai. Kas antrą savaitę savo drabužius atiduodame skalbimo servisui – už viena–du eurus mūsų drabužiai tampa švarutėliai. Be to, šiose šalyse galima nusipirkti bet kokį reikalingą daiktą.
Taigi su tokio dydžio „namais“ galėtume keliauti ir aplink pasaulį.
