Po buvusiais Marešos ir Beit Guvrino miestais, stovėjusiais prekybos kelių į Mesopotamiją ir Egiptą kryžkelėje, yra daugiau nei tūkstančiai urvų.
Tie urvai kadaise buvo cisternos, aliejaus spaudyklos, pirtys, karvelidės, arklidės, religinių apeigų vietos, slėptuvės, miesto pakraščiuose – laidojimo vietos. Dabar šie urvai – viena iš pagrindinių turistų lankomų vietų regione.
Marešos miestas minimas ir Biblijoje. Romėnų ir Bizantijos laikotarpiais miestas vadinosi Eleutherolis – laisvų žmonių miestas, kuriame gyveno daug žydų. Dabartiniais laikais ten įsikūrė Palestinos arabų kaimas Bayt Jibrin, bet 1948 m. dėl Arabų ir Izraelio konflikto ištuštėjo.
Šiuo metu Mareša yra Bet Guvrino nacionalinio parko dalis, jame išlikę daug senovės miesto aliejaus spaudyklų, vandens cisternų ir kolombariumas.
Keli garsūs urvai Bet Guvrino regione:
Lenkų urvas
Šis urvas kadaise atstojo karvelidę – mažytėse sienose išskaptuotose nišose buvo auginami balandžiai. Vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu urve lankėsi lenkų kareiviai. Ant akmens kolonos jie išskaptavo savo apsilankymo metus „1943“, taip pat užrašą „Varšuva, Lenkija“ ir Lenkijos kariuomenės simbolį – erelį.
Kolumbariumo urvas
Kolumbariumas – vieta, kurioje auginami balandžiai. Pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio „colomba“, kuris reiškia „balandis“. Šio urvo sienose yra apie 200 nišų.
Helenistiniu laikotarpiu Judėjos žemumose buvo įprasta auginti balandžius. Jų mėsą ir kiaušinius gausiai valgė, o išmatomis tręšė žemę. Balandžius aukodavo ir įvairiuose ritualuose. Marešoje yra apie 85 kolumbariumų, o juose – tūkstančiai nišų.
Aliejaus spaudimo urvas
Tai vienas iš 22-ų aliejaus presų, rastų Helenistinėje Marešoje (3–2 a. prieš Kristų, tačiau patys urvai yra daug senesni). Tuo laiku alyvuogių auginimas buvo svarbus pragyvenimo šaltinis. Alyvuoges pirmiausia suberia ant akmeninio pagrindo, o kitu akmeniu spaudžia ir grūda iš viršaus. Sutrintas alyvuoges sudeda į pintines ir spaudžia. Išspaustą aliejų laikydavo akmeniniuose baseinuose po pintinėmis.
Dwelling urvas
Helenistiniu laikotarpiu šiame urve gyveno. Pirmame aukšte – kambariai, išdėstyti ratu aplink nedidelį centrinį kiemą. Vieni laiptai veda į antrą aukštą, kiti akmeniniai laiptai – į vandens cisternas, kuriose buvo laikomas lietaus vanduo. Lietaus vanduo subėgdavo į cisternas moliniais latakais. Namas gana gerai išsilaikė, nes lauko sienos apsaugojo minkštą kreidingą dirvožemį.
Bell Caves (Varpų formos urvai)
Šie Beit Guvrino regiono urvai taip vadinami dėl jiems būdingos varpų formos. Šiuose urvuose daugiausia kasdavo statybinę medžiagą miestams pakrantėje ir pačiam Bet Guvrinui. Parko zonoje yra apie 800 varpo formos urvų, susietų požeminiais tuneliais.
Kiti statiniai
Bet Guvrino parke stovi ir Bizantijos laikų Šv. Annos bažnyčios griuvėsiais, romėniškas amfiteatras su 3 500 vietų žiūrovams, kryžiuočių tvirtovė ir romėnų laikų pirty, kurių plotas – apie 4 000 kvadratinių m.
Ši archeologinė vieta su maždaug 3 500 urvų įraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
