Visgi iki paskutinės minutės tikėjomės to vieno, nors vieno naujametinio fejerverko, ar lazerių šou ant pastatų. Lazerių projekcijas šiaip jau rodydavo kas vakarą, tai kodėl neparodžius jų ir gruodžio 31 d. 00.00 val.? Netikėjome, kol nepamatėm, bet pasirodo, Naujųjų metų tikrai nėra. Fejerverkų nebuvo, 00.10 val. gatvėje sutikti žmonės neatrodė šventiškai nusiteikę. Pažiūrėjome fejerverkus iš Australijos bei Honkongo ir tiek žinių.. Su Naujais!
Dar girdėjome tokį gandą, kad didieji miestai visgi gyvena truputį kitaip ir gal net tas europines šventes švenčia. Per Naujuosius neišėjo, bet truputį vėliau nukeliavome į Šanchajų. Patikrinti. Ir ką jūs norit, tą sakykit apie top 4 ar top 5 Kinijos miestus, jų yra top 2 ir tikrai ne kitaip. Visi tie dirbtini miestai (vienam tokių ir gyvename), su milijonais gyventojų ir nuliu kultūros bei istorijos, toli gražu neprilygsta Šanchajui ar Pekinui.
Ne kur kitur, o tokiuose miestuose Kinija būna graži. Čia praktiškai viskas visame – jei nori paragauti Kinijos, bet turi labai ribotą laiko kiekį, Šanchajų aplankyti privaloma. Na tik Didžiosios kinų sienos neturi, dėl jos reikia keliauti iki Pekino.
Nepaisant nesuvokiamo dydžio, didžiausias Kinijos miestas, turintis 24 mln. gyventojų ir 34 mln. gyventojų skaičiuojant ir gyvenančius priemiesčiuose (pagal šį rodiklį 2017 m., antras pagal dydį pasaulyje po Tokijo), pasitinka kaip (kol kas) jaukiausias miestas šitoje pasaulio pusėje. Puikiai išvystytas metro ir gabalėlis Britanijos, euro/amerikietiško stiliaus viešbučio kambarys (beveik didesnis nei mūsų namai, su marmuriniu vonios kambariu) ir gera vakarienė su draugais – pirmas pasimatymas pavyko.
Kaip dažnai keliautojai mini, Šanchajų apžiūrėti galima ir per vieną dieną – čia yra viskas, ko reikia, ir viskas gana koncentruota. Svarbiausi miesto lankytini objektai susitelkę palei upę. Turistinė vieta numeris vienas – Bund’o pasivaikščiojimų takas. Vienoje pusėje upės – Pudong’o rajonas su savo futuristiniais pastatais (ir rožiniu TV bokštu), kitoje – tu su savo angliška Costa kava (jei nori), lengvas lietutis ir britiški pastatai – tobulas rudeniškas pasivaikščiojimas, net jei ir ne Londone.
Jei naujosios Kinijos tiek ir užtenka, į muziejų nesinori, o knieti pačiupinėti šiek tiek istorijos, visai čia pat (maždaug pusvalandis pėsčiomis) Yuyuan, arba lietuviškai (turbūt) laimės sodas, kur laukia gamta, tvenkiniai su auksinėmis žuvelėmis, arbatos namai ir viena kita šventykla. Na ir štai, nepraėjo nė dvi valandos, o su Kinija jau ir susipažinote.
O jei laiko dar liko arba laukia antra diena, galima taip neskubėti ir pakeliui į Yuyuan ko nors užkąsti (pakeliui gatvėje kas nors tikrai pasiūlys, o jei ne, patys užuosite, kur verta) ar pasijuokti iš vietinių „papročių” nesaugoti savo unikalumo ir, pavyzdžiui, ant šventyklos sienos pasikabinti KFC reklamą. Galote pasimėgauti kruizu Huangpu upe ar išgerti puodelį arbatos, o gal kokteilį viename iš keliasdešimto aukšto barų su vaizdu į TV bokštą. Tiesa Ritz Carlton – viena populiariausių vietų tokiam užsimėmimui – rezervuotas gerokai į priekį, tad vizitą reiktų pasiplanuoti bent porą mėnesių prieš atvykstant... Vienaip ar kitaip, Pudong’ą kitąpus upės aplankyti verta – iš arti dangoraižiai ne mažiau gražūs, o jei yra noras apsipirkti, maloniai prašom. Ypač per naujametinius (tarp mūsų Naujųjų ir kinų Naujųjų) išpardavimus.
Maistas šiauriau (man) skanesnis, o ir patys kinai sako, kad pietuose (Kantone) žmonės valgo viską, tai kaip ir neklysta – jei valgai vištą, tai iki pat panagių... Ir odytės, ir pėdutės ir visos kitos dalys yra skanu ir gerai (not!). Čia tokių nevalgėme, niekas net ir nesiūlė.
Dar Šanchajus turi Disneyland’ą, kur septyni nykštukai dainuoja kiniškai, ir kuriame yra arbatos namai, bet kaip sakė patys jo darbuotojai amerikiečiams žurnalistams, amerikiečių vaikai puikiai žino visas Disnėjaus istorijas ir personažus, o kinai kažkur matė tik Mickey ir Minnie (ir tų pačių vardų teisingai neištaria..), tad parke reikia viską pateikti taip, kad ir nepažįstami personažai būtų įdomūs ir suprantami. Čia versija pasakyta spaudai.
Dar reikia, kad parkas pritrauktų milijonus ir atpirktų milijardus kainavusias statybas, nes jei statyti pilį, tai aukščiausią iš visų Disnėjaus parkų, kad būtų daugiau ir geriau nei Amerikoje. Na ir dar, kad būtų vakarietiškas, bet ne per daug. Na, kad politikai neprieštarautų.. Neaplankėme, bet dar reiks, tada ir papasakosime, ko vertas šitas penkis metus statytas ir antra tiek derėtasis projektėlis, kurio, beje, 43 proc. akcijų priklauso Disnėjaus grupei. Kyla minčių, kam priklauso likusi dalis?
Iš esmės, Šanchajus yra labai didelis ir labai gražus miestas. Labiausiai ten jaučiasi ne nesuvokiamas jo dydis (viso miesto gi ir neišvažinėjome, o į centrą nuvažiuoti metro užtruko gal pusvalandį, tad nesijaučia skirtumo tarp kelių milijonų ar trisdešimt kelių milijonų gyventojų), bet kultūriniai dalykai.
Mūsų miestas (Šenženas) yra toks dirbtinis – buvo 9atskiri maži regionai, kuriuos sujungė ir pasakė, dabar būsite vienas vienetas. Tada privažiavo žmonių iš visų Kinijos užkampių ir jie čia būna. Tiksliau, dirba. Kažkokių istorinių dalykų, kultūros, įdomesnio veiksmo, paveldo objektų, istorijos čia kaip ir nėra. Ir žmonių kultūros mažoka, kas ir nėra keista – iš didžiųjų miestų į tokį dirbtinį darinį vargu bau, ar kas važiuoja. Suvažiuoja čia iš kaimų gyventojai (milijonas ar keli gyventojų kaimo miestu dar nepaverčia), dažniausiai jauni ir be kažkokių tradicijų, tai nenuostabu, kad ir mieste bendrai jos nesusikuria..
Tuo tarpu Šanchajuje visai kitaip – paėjus vos pusvalandį nuo didžiųjų dangoraižių apžvalgos vietos galima pamatyti ir šventyklą, ir arbatos namus, ir visokių ten senovinių gatvelių. Žinoma, čia vis dar Kinija, ir viskas truputį dirbtina, labai daug (nekokybiškų) suvenyrų pardavinėtojų, Starbucks'ai ir McDonalds'ai šalia tų senovinių pastatų ir reklamos ant šventyklos sienos, bet tų senų įdomių dalykų yra. Centre jie dar turi savotišką Mayraif’ą (kas yra buvęs Londone, supras), kur reikia eiti valgyti, jei jau eini valgyti mieste. Tikrų Fish & Chips turbūt nėra (bet britai jų ir nelaiko labai jau geru maistu), bet gero kiniško maisto ir pabandymų pabūti bent šiek tiek europietiškais barais, tinkamais gerai praleisti laiką su draugais tikrai yra, ir neblogų.
Čia atrodo, kad mažiau žmonių (kvadratiniame vienete) ir jie gražesni. Ir eismas tvarkingesnis. Ir dar tas jausmas, kai į tave (europietį) žiūri kaip į žmogų, o ne ateivį (spokso ir fotografuoja, kitaip tariant). Gal ne veltui Šanchajų vadina Azijos Paryžiumi – nuo pastatų iki žmonių gatvėj, čia viskas turi stiliaus daugiau nei Kinijos vidurkis, ir jautiesi taip lyg ir Kinijoje, bet lyg ir truputį geriau. Ir visai neblogas tas jausmas.
