Patogiausias, nes traukinyje nereikia sėdėti kaip klaustukui prikaltam prie sėdynės. Jame gali vaikščioti, stovėti ar gulėti, kas sumažina nuobodulio ar nugaros susukimo tikimybę. O linksmiausias, nes būnant mobilesniam galima komunikuoti, megzti pažintis, kas automatiškai generuoja nuotykius ir įvairias patirtis.

Apie ilgų kelionių traukiniais egzotiką gali papasakoti menantys sovietmetį, kai traukinys buvo populiariausia, ir dažnai vienintelė, transporto priemonė pasiekti įvairius plačiosios sąjungos kampelius. Labai gaila, bet Lietuva nėra didelė šalis ir naktinių traukinių joje nėra, todėl norint patirti tokią pramogą, tenka keliauti svetur. Kur? Daug kur. Bet paprasčiausia turbūt į Ukrainą, nes ji arčiausia ir pigiausia.

Tiesa, po Krymo ir Donbaso įvykių, traukiniais pasiekiamas šalies plotas kiek sumažėjo, bet vis tiek išliko platus. Ukrainietiškų traukinių bilietus nesunkiai galima įsigyti internetu ir nebesukti galvos nuvykus į vietą. Kita vertus, priklausomai nuo važiuojamo maršruto, juos nesunkiai galima įsigyti ir stotyse. Tiesa, vasaros sezonu bilietų gali pritrūkti į kai kuriuos pajūrio maršrutus, todėl juos siūlyčiau įsigyti iš anksto. Anksčiau buvo sunku vasarą gauti bilietų į Krymą, dabar gali kilti problemų Odesos kryptimi, kai ukrainiečiai vyksta atostogauti.

Kitas Ukrainos traukinių privalumas – kaina. Tokių žemų traukinių bilietų kainų neturi jokia Europos šalis, jos yra tiesiog neįtikėtinai mažos. Prieš pat Krymo aneksiją, naktinio traukinio bilietas iš Kijevo į Krymą kainavo apie 10 eurų. Iš to paties Kijevo į Odesą prieš du metus aštuonias valandas dardėjome už 11 eurų.

Jau tada tai atrodė nepadoriai pigu, bet šiemet vėl keliaudami po Ukrainą buvome net ne nustebę, o šokiruoti. Pirkdami 16 valandų trunkančios kelionės bilietą iš Mariupolio į Kijevą gavome kainą – 18 eurų. Kaip pigu, pagalvojau ir susimokėjau. Pasirodo, ši kaina buvo už tris bilietus, nes keliavome trise. Žmogui bilietas kainavo 6 eurus. O juk traukinyje praleidžiama visa naktis, taigi sutaupoma ir viešbučiui.

Foto: Vaidas Mikaitis

Kai už naktinę aštuonių valandų kelionę iš Dnipro miesto į Mariupolį sumokėjome po 4 eurus, pagalvojome, kad gal nebeverta nakvoti viešbučiuose. Jei miegosime tik traukiniuose – ir nukeliausime, ir sutaupysime. O kiek dar pasilinksminsi.

Žinoma, žema kaina turi savo tamsiąją pusę. Ukrainos naktiniai traukiniai dažnai yra tie patys, kuriais mūsų tėvai savo jaunystėje važinėjo po plačiąją sąjungą. Jie yra renovuoti labai minimaliai, dažnai nėra švarūs, jau nekalbant apie tokius dalykus kaip bevielis internetas ar dušas. Dėl to jais labiau ir keliauja buvę sovietiniai piliečiai arba panašūs egzotikos ieškantys nukvakėliai kaip mes.

Ir jie tai daro ne tiek dėl nostalgijos, kiek dėl bilietų kainų. Jaunimas labiau mėgsta patogesnius, modernius traukinius, kurių Ukrainoje irgi yra, tik jie sėdimieji, daugiausia savo maršrutus įveikiantys dienos metu. Jais važiuoti ne taip egzotiška, nes tokių ir Lietuvoje yra.

Esu keliavęs traukiniais daugybėje pasaulio šalių ir turėjęs visokių nuotykių, dažnai ir kuriozinių. Kartais jie nebūna nei linksmi, nei malonūs, tačiau po kurio laiko įdomu prisiminti net ir tokius.

Sykį važiuojant iš Kijevo į dar neaneksuotą Krymą, su ukrainiečiu kupė draugu pusę nakties šventėme. Buvo gal kiek ir per linksma, todėl ankstų rytą traukiniui sustojus Džankojaus mieste, išsiritome iš traukinio ieškoti vandens, palikdami mano brolį Vytautą gaiveliotis kupė. Tuo metu į vagoną lipo prekeiviai, siūlydami keliautojams pirkti visokį šlamštą.

Foto: Vaidas Mikaitis

Į mūsų kupė užėjo močiutė klausdama ar kas neturi jai pasmulkinti kupiūrų. Apspangęs Vytautas vijo ją šalin, tačiau moteriškė buvo atkakli, šalin nėjo ir vis prašė. Vytautas iš nekantrumo net ištiesė savo pinigus gerajai močiutei, kad ji pati įsitikintų jog jis smulkių kupiūrų neturįs. Pastaroji pasklaidė kupiūras, įsitikino ir išėjo. Tik po kurio laiko, Vytautas pastebėjo, kad susitikimas su miklių pirštelių močiute jam kainavo 50 eurų, nes būtent tokios sumos piniginėje ir trūko.

Sunku dabar patikėti neregėtu kvailumu. Kas gi duoda nepažįstamajam palaikyti savo pinigus? Vytautas ne tik, kad užsimokėjo už pamoką, bet ir privertė sumokėti už ją ir mus, nes kurį laiką sėdėjo surūgęs ir gadino mums ir taip ne per geriausią nuotaiką.

Sykį keliaudami iš Odesos į Moldovos sostinę Kišiniovą buvome sudoroti ukrainiečių muitininkų, suvaidinusių mums gražų spektaklį. Dėl to iš dalies buvome kalti ir patys, nes pildydami muitinės deklaracijas, jose nerūpestingai įrašėme netikslų turimų pinigų kiekį. Negana to, turėjome dar ir pakankamai nesuvokimo muitininkams tuos pinigus parodyti.

Foto: Vaidas Mikaitis

Mano bendrakeleivių turimų pinigų kiekis buvo kiek didesnis nei deklaracijoje, kas muitininkus privertė akivaizdžiai susijaudinti. Nuverkęs posmą, neva kokie mes nedėkingi jo draugiškai šaliai, nes esą gabename pinigų kontrabandą, vienas jų pasiūlė susimokėti 50 eurų kaip moralinę kompensaciją už šią skriaudą. Bandžiau derėtis, bet verksmai iškart baigėsi, prasidėjo įsižeidinėjimai ir grasinimai išeiti.
Neišeik, sakau, imk tuos savo eurus ir likime draugais, nestabdysime juk jūsų gražaus traukinio dėl tokių smulkmenų. Bet jis visgi išėjo. Su pinigais, tiesa. Neišsilaikė principingai.



Nuotykiai Baltarusijos traukiniuose

Linksmai traukiniais galima pakeliauti ir Baltarusijoje, tik ilgų maršrutų pasirinkimas joje gerokai skurdesnis, nes pati šalis mažesnė. Bilietus taip galima įsigyti internetu, kurių kainos jei kiek ir aukštesnės už ukrainietiškas, tai labai minimaliai.

Sykį vykome naktiniu maršrutu Gomelis – Gardinas. Tąkart naiviai tikėjomės, kad sau ramiai iš ryto įsigysime bilietus į naktinį traukinį. Bet ramu nebuvo. Atstovėjus ilgą eilę prie kasų Gomelio stotyje, mums buvo likę du bilietai į plackartinius vagonus, visi kiti - į bendruosius. O mes tai trise. Už mūsų nugaros šurmuliuojanti pikta eilė ilgai galvoti neleido, tai paėmėme tuos bilietus galvodami, kad vėliau pagalvosime ką daryti.

Dėl to per daug ir nenustebome, kad plackartinis vagonas buvo pilnutėlis. Be to, jame buvo karšta kaip Taškente. Mūsų lovos buvo toli viena nuo kitos, bet džiūgavome apskritai patekę į šį traukinį. Vagonas buvo nešvarus, palydovės džiaugsmu irgi nespindėjo. Bendrai vertinant, ukrainietiški traukiniai man labiau patiko nei baltarusiški.

Foto: Vaidas Mikaitis

Bet mūsų nepatogumai lyginant su bendrakeleivio, kuriam burtai lėmė važiuoti bendrame vagone, buvo katino ašaros. Bendrajame („Obščij“) vagone žmonės ant medinių suolų sėdėjo susigrūdę kaip silkės ir mūsų draugui taip turėjo tekti sėdėti visą naktį.

Pamatęs šį farsą susiradau palydovę, kuriai pareiškiau, kad taip vežti žmonės ilgais atstumais yra sadistiška, juk ne į Sibirą važiuojame. Ji pasiūlė tą patį paaiškinti traukinio viršininkui. Įsibroviau aš į jo kondicionuojamą kupė ir paklausiau ką galima padaryti, kad šalies svečiui nereiktų visą naktį savo kaulų trinti į medinį suolą. Ateikit po 23 valandos, sako. Tada pravažiuosim Minską, daug kas išlips, sako, gal rasim lovą jūsiškiui. Taip ir atsitiko. Pasirodo, bendruosiuose vagonuose žmonės dažniausiai įveikinėja trumpus maršrutus.

Buvusio sovietinio bloko šalių traukiniuose važiuojant naktį galima rinktis kupė vagonus arba vagonus žinomus rusišku pavadinimu plackart. Į kupė bilietai būna brangesni. Juos dažniausiai renkasi žmonės norintys pabūti intymiau ir nemėgstantys kolūkio atmosferos tvyrančios plackarte.

Beje, plackartinio tipo vagonai būtent ir egzistuoja tik buvusiame sovietiniame bloke. Kitose šalyse toks intymumas nesuprantamas, tad keliaujama tik kupė vagonuose. Apie naktines keliones traukiniais kituose pasaulio kraštuose – kitoje pasakojimo dalyje.