Verta paminėti, kad 2017 metais prabudęs ugnikalnis reguliariai išspjauna dūmų ir pelenų. Agungo aktyvumas kurį laiką buvo sumažėjęs, bet 2018 metų vasarą išsiveržimo grėsmė vėl išaugo, o šalies susisiekimą ištiko sumaištis. Tąsyk daug pajamų atnešanti Balio turizmo pramonė ir kitos ekonomikos sritys patyrė didelių nuostolių.
Prie Agungo viršūnės draudžiama artintis arčiau kaip 4 km atstumu. Agungo vėliausias didelis išsiveržimas įvyko 1963-aisiais ir nusinešė apie 1 600 žmonių gyvybių.
Nepaisant gresiančio pavojaus architektūros studijas baigęs kaunietis Aurimas Valujavičius nusprendė gimtadienio norą sugalvoti ne žvelgdamas į žvakutes ant torto, o į aktyvaus ugnikalnio kraterį. Vaikinas sukūrė kvapą gniaužiantį filmuką apie savo kelionę kraterio link ir papasakojo DELFI apie tą dieną, kai buvo arčiausiai mirties.
– Kaip jums kilo mintis įkopti į veikiantį ugnikalnį?
– 2018 metų pradžioje nusprendžiau dviem mėnesiams išvykti į Balio salą. Užsibrėžiau tikslą kuo labiau ją išnaršyti, o kalnai mane visada žavėjo, todėl internete susiradau aukščiausia salos kalną, kuris ir buvo dar veikiantis Agungo ugnikalnis. Taip gimė planas į jį užkopti.
– Ar Balio saloje viešėjote būtent dėl šio tikslo?
– Tikrai ne, nors ir kopimas buvo labai svarbi kelionės dalis, tačiau Balio saloje galima daug ką nuveikti ir be to. Bendras tikslas buvo labiau pasinerti į vloginimą ir tapti stipresniu šioje srityje.
– Kiek kartų mėginote užkopti, kol galiausiai pavyko?
– Pirmas bandymas birželio pabaigoje buvo labai nevykęs. Kopiau per ugnikalnio rytų pusėje esančias džiungles, kur daug klaidingu takelių. Per 4 valandas trukusį kopimą ir alinantį 35 laipsnių karštį man net nepavyko pasiekti pusiaukelės. Buvau visas „išdžiūvęs“.
Tuomet susipažinau su vietiniu, kuris rekomendavo kopti per kitą pusę. Jo nurodytoje pusėje yra tik akmenys, o ne džiunglės, todėl viršūnę galima pasiekti daug lengviau. Didžiausia dilema buvo kaip tai padaryti pačiam, be gidų pagalbos, nes joks gidas nenorėjo atskleisti, nuo kurios vietos prasideda kalnų takelis.
Šiaip ne taip takelio užuomazgas radau Google žemėlapyje, o liepos pirmąją savaitę nusprendžiau jį susirasti ir pasitreniruoti. Norėjau pasitikrinti kaip seksis surasti tą takelį ir kiek truks kopimas. Viskas įvyko sėkmingai, po neilgų klaidžiojimų įšokau į takelį ir tuomet visu pajėgumu lipau aukštyn. Po trijų valandų kopimo buvau netoli viršūnės. Tiesa, kaip tik tuo metu kai kopiau ugnikalnis nestipriai prasiveržė ir į 1 kilometro aukštį pakėlė pelenų debesį.
Buvau nemenkai išsigandęs, galvojau, kad teks lavos paragauti, bet vis dėlto tai nebuvo toks stiprus išsiveržimas. Supratau, kad gimtadienio dienos rytą būtent šiuo takų galėsiu ramiai pasiekti pačią viršūnę. Tą ir padariau liepos 20 dieną. 7 valandą ryto jau buvau ant kraterio briaunos ir žiūrėjau kaip jis visas rūksta.
– Ar prieš kopdamas žinojote, kad prie Agungo viršūnės draudžiama artintis arčiau kaip 4 km atstumu?
– Po antrojo kopimo išsiklausinėjęs vietinių sužinojau, kad kelionių agentūroms ir vietiniams gidams dabar neleidžiama vesti turistų ant Agungo. Po mano sėkmingo žygio vietiniai stebėjosi, kaip vienas radau kelią. Jie minėjo, kad pasitaiko turistų, kurie mėgina patys surasti kelią, pasiklysta džiunglėse, o tuomet juos tenka evakuoti.
– Ar specialiai ruošėtės tokiam žygiui?
– Tikrai ne, mano visas fizinis pasiruošimas – sporto salė ir kelionės dviračiais. Kadangi dažnai dviračiu važiuoju ilgas distancijas, pavyko išsiugdyti gerą ištvermę, kuri šioje situacijoje pravertė.
– Toks poelgis prilygsta liūto tampymui už ūsų. Kodėl taip rizikavote?
– Nežinau, bet ar be rizikos įdomu gyventi? Tai buvo dalykas, kurį privalėjau padaryti, nors ir žinojau, kad pasekmės gali būti labai liūdnos. Iš kitos pusės, kažkas yra labai teisingai pasakęs – mirti darant tai ką myli, nėra taip jau blogai. Aš buvau pasiruošęs viskam ir žinojau, kaip viskas gali baigtis.
– Ką apie tokius žygius mano jūsų šeima?
– Aš dažnai jiems kartoju: jūs už mane nenugyvensite mano gyvenimo. Atrodo, jie po truputi tai supranta. Nors ir būna jaudulio, nerimo, tačiau su laiku jie vis ramiau žiūri į mano veiklą.
– Kokie jausmai, mintys aplankė užkopus į viršūnę?
– Buvau bauginančiai nustebęs mažutis žmogutis gamtos galybėje. Krateris yra apie 900 m skersmens ir aš jaučiau kaip jis alsuoja, leidžia garus. Tokiomis aplinkybėmis pradedi jausti didelę pagarbą gamtai, nes tai nesuvaldoma jėga, kurios niekas negali kontroliuoti. Ir tuomet pagalvojau, kad tai mano geriausias gimtadienis. Tiesa, kol aš sėdėjau ant briaunos, ugnikalnis truputi pokštelėjo per patį kraterio centrą, buvo įspūdinga.
– Ar esate numatęs daugiau panašių rizikingų kelionių?
– Šią vasarą planuoju vienas dviračiu apkeliauti visą Skandinavijos pusiasalį. Oficialiai numatyto maršruto joks lietuvis nėra apvažiavęs dviračiu, todėl labai norių tai įgyvendinti. Kelionė truks apie 4 mėnesius dėl to šiuo metu ieškau rėmėjų, kurie galėtų finansiškai prisidėti mainais į reklamą.
