Kitą rytą laukė tokia pati kelionė atgal, tik daug lengvesnė, nes važiavome nuo kalno ir laukė didelis vienuolynas prie Shigatse miesto. Priemiesčiuose, kadangi aplinkui nėra medžių, vietiniai renka jakų išmatas ir lipdo prie savo namo sienos arba tvoros, vėliau deda ir ant tvoros viršaus. Toks juokingas vaizdelis kuomet visas namas ir tvoros aplipdytos išmatomis. Nereikia pirkti net klinkerio, kad pasipuošti.
Tashilunpo vienuolyne ankščiau gyveno apie 4000 vienuolių. Dabar čia jų taip pat daug. Apėjęs visą, atsistojau prie vienos salės. Žiūriu pradeda rinktis vienuoliai, bet į salę neina. Savo raudonus apsiaustus užsidengę geltonu storu audiniu ir užsidėję kepures, pagiedoję prie durų, greit smuko vidun užsiimti geresnes vietas. Ten artėjo dienos giedojimo laikas. Aš vis stoviu prie salės durų, o į ją plūsta šimtai vienuolių. Kuomet vienuoliai nustojo eiti į vidų, ten pasigirdo giesmė. Įeinu ir aš.
Šimtai vienuolių sėdi ir traukia giesmę naudodami gomurinį garsą. Kažkas nuostabaus! Kūnu eina šiurpuliai. Kuomet toks kiekis vienuolių garsiai gieda ta pačią giesmę, tai palieka didelį įspūdį. Lėtai sėlinu aplink juos, kad netrukdyčiau. Jaunesni giedodami ir šypsodamiesi kuždasi, matau iš judesių, kad patinka mano ūgis. Vyresni laido žvilgsnius į jaunesnius, kad tie susikaupę giedotų. Iš salės išeiti nesinori, bet tenka. Norėčiau dar pabūti tikrame Tibete.
Pakeliui gidė pasiūlė atsisėsti į jos vietą. Mielai sutinku. Priekyje visada geriausiai matai vaizdus. Befilmuodamas pamatau, kad vairuotojas elgiasi kažkaip keistai. Pradedu jį stebėti. Pasirodo, kad jis praktiškai miega prie vairo. Stengiasi visaip kaip jį nuvyti, bet nei valgymas, nei gėrimas nepadeda. Kartais paleidžia vairą. Mano pažastys jau šlapios. Porą valandų sėdžiu ir žiūriu į jį, visa laiką įsitempęs, negaliu atsipalaiduoti. Gidė miega, žadinti nenoriu. Kuomet jau porą kartų norėjau griebti ir gaudyti vairą, trūko kantrybė.
Pažadinau gidę ir tyliai, kad negirdėtų grupė, pasakiau, kad vairuotojas miega ir kad eitų jį kalbinti. Kuomet galva dirba, tai ir nemiega. Suprato ir kalbino, kol atvykome. Grįžau į galą, papasakojau draugams, tie išpūtė akis. Gerai, kad nesėdėjau prie jo kuomet važiavo per serpantinines pervažas 5000 m. aukštyje, tuomet turbūt išvis būčiau gavęs infarktą. Vargšelis naktį miegojo autobuse ir turėjo užvedinėti variklį, kad naktį neužšaltų, nepailsėjo.
Nakvynė Shigatse ir kelionė atgal į sostinę. Spaudžiu vairuotojui ranką, tikrinu ar žvalus. Anas šypsosi, atrodo pailsėjęs. Važiuojam kitu keliu. Pasisekė, nes oras geresnis nei važiuojant į priekį. Atsiveria kalnų galybė. Laukuose geltonai žydi garstyčios, fone stūkso spalvoti kalnai. Vietiniai pasipuošę ir būriais eina šventinti laukų. Išties įspūdingos vietos. Grįžę į Lhasą keturiese einame į vietinę kavinukę ir vėl valgome tą patį patikusį patiekalą.
Kepimo inde sudėtas bulves, svogūnus, jako mėsą ir užkeptą tešla, kad viskas viduj išsitroškintų. Labai skanu. Su vokiečiu kariaujame dėl paskutinės bulvės. Mėsos jis nevalgė, nes nuo atvykimo viduriuoja. Nusprendė, kad tai nuo jako mėsos. Tibete pagrindinis maistas ir yra bulvės su mėsa, viską gamina riebiai. Jis siūlė mums eiti į KFC, ką mes iškart atmetėme.
Beje Tibete ir nėra KFC greito maisto restoranų, nes Dalai Lama parašė jiems laišką paaiškindamas, kad masinis vištų žudymas pažeidžia tradicines Tibeto vertybes. Kuomet išėjome iš kavinukės, visi darbuotojai mus susistatė eilute ir paeiliui fotografavosi. Prisijuokę einame pasivaikščioti. Vokietukas išeina į viešbutį, nes nors ir duodu jam įvairių vaistų iš savo didžiosios vaistinėlės, bet jam neužsiklijuoja. O gal duodu ne tuos?
Liekam trise. Ir spėkite, ką sutinkame senamiestyje? Ogi tą patį mažutį senuką tibetietį! Smagu ir man jį matyt, ir jam mane. Supažindinu su savo draugais. Mus visus nusiveda į dar nematytą šventyklą tolėliau. Turbūt iš visų matytų gražiausia. Vien jo piešiniai ant sienų.
Vienuoliai leidžia fotografuoti, nes esame jo draugai. Ankščiau visas nuotraukas viduje dariau neleistinai. Atsisveikinęs su juo, sugalvojau draugams pasiūlyti pavažiuoti autobusu vieną stotelę iki Potalos rūmų. Buvau išsiaiškinęs, kad vietiniams tai kainuoja 1 Juanį. Sulipame visi į autobusą, duodame vairuotojui po Juanį. Vietiniai žiūri, bet su šypsena. Daug žmonių sveikinasi su mumis. Jiems nė motais, kad mums negalima. Prisijuokę išlipome, palaukėme dar kartą Potalos įžiebimo ir išvykome namo ilsėtis. Rytoj išvykstame prie šventojo ežero.
Šiandien važiuoju su jungtine grupe sudaryta iš abiejų mano buvusių grupių. Vairuotojas, kaip beprotis lenkia visus, ir po to sustoja 5 minutėms prieš greičio matuoklį. Kadangi ten matuoja vidutinį greitį kelio atkarpoje, tai mums tenka nenoromis eiti į tualetą. Ir taip kartojasi visą dieną. Kam tada taip skubėti? Vykstame į kitą Tibeto pusę, kraštovaizdis kitoks. Vėlgi labai gražu.
Pravažiavome pro kalną, bet ne bet kokį, o ypatingą. Tibetiečiai čia laidoja žmones, tačiau irgi ne bet kaip. Populiariausias Tibete laidojimo būdas vadinamas „Sky Burial“. Kūnas užkeliamas ant švento kalno, sukapojamas dalimis ir sušeriamas ereliams. Mums tai atrodo nežmoniška ir šlykštu, bet jiems tai priimtina. Jiems mūsų laidojimas ir šėrimas kirminams atrodo nepriimtinas. Dar jie mėgsta būti sumaitinti žuvims. Dėl to valgyti žuvį Tibete nėra populiaru. Jei žmogus kažkuo sirgo, tai gyvūnams kūnas nėra atiduodamas, jį sudegina. Gidas turėjo telefone nufilmavęs video, kuomet dalyvavo dangaus „laidotuvėse“. Paprašytas parodė. Pažiūrėjau ir pasišlykštėjau. Turbūt jūs, kaip ir aš, irgi nenorėtumėt, kad jūsų artimojo kūną išplėšytų ereliai. Va jums ir kultūrinis skirtumas...
Šiandien prasideda tradicinis arklių lenktynių festivalis. Truks keturias dienas. Jo plane nebuvo, bet sustojame pasižiūrėti. Vietiniai apsirengę tautiniais įvairių Tibeto regionų rūbais plūsta ant pievelės. Dauguma didžiuojasi savo apranga, mielai pozuoja. Kiti taip pat su šypsenomis žvelgia į mane.
Pievelėje vyks kažkoks pasirodymas, žirgai šiandien nebėgs. Mums pasilikti ir pažiūrėti pasirodymo gidė neleidžia, nes turime dar įveikti tolimą kelią. Sustojame ant 5200 m. aukščio pervažos. Vėjas nežmoniškai stiprus, net verčia iš kojų. Vakare atvykstame prie ežero. Vanduo pasakiškai švarus, maudytis neleidžia nors lauke karšta – suterštumėme savo nešvariais nuodėmingais kūnais.
Užsimetu ant pečių kuprinėlę ir einu pasivaikščioti aplink ežerą porai valandų. Paėjęs toliau nuo kaimelio (aukštis 4800m.), matau, kaip maudosi nuogas vienuolis. Įdomu pasižiūrėti. Vaizdas lyg iš filmo. Galutinis vakaro tikslas – 300 m. aukščio kalniukas, ant kurio noriu pasitikti saulėlydį. Pradžiai pasivaikštau po vienuolyną, kuris įsikūręs po kalnu. Stogo nereikia, nes virš jo yra uolos.
Tokiame aukštyje, be deguonies nėra lengva kopti. Sėdėdamas ir žiūrėdamas į besileidžiančią saulę apmastau visą Tibeto kelionę... Nulipu, kol dar saulė visiškai nepasislėpus. Visiškai sutemus pasiimu lovos užtiesalą ir einu toliau nuo šviesų stebėti žvaigždžių. Kadangi kaimelis ir taip nepasižymi civilizuotumu, toli eiti nereikia. Tokiam aukštyje dangus labai skaidrus, matau tai, ką sunku nupasakoti.
Paukščių takas ir kiti žvaigždynai labai ryškūs. Kas minutę krenta ryškios žvaigždės. Visas dangus ryškiai spindi, o žvaigždžių milijonai. Vau! Protas nesuvokia mūsų visatos galybės, kuri čia matosi. Antrą kartą matau tokį vaizdą. Pirmas buvo Maroke, naktį gulint miegmaišyje kopose toli nuo civilizacijos. Akys merkėsi iš nuovargio, tai laikiau pirštais, kad neužsimerktų ir galėčiau pasimėgauti vaizdu.
Sekantį rytą su grupe sutarėme, kad norime į žirgų festivalį. Keliuosi anksti, einu pasitikti saulėtekio. Paskutinis rytas prieš kelionės pabaigą. Privažiavome festivalio vietą, o ten pievose visi kaip bepročiai, pasišokinėdami automobiliuose važiuoja tibetiečiai. Nėra nei kelio, tiesiog važiuoja pievomis didelis kiekis netvarkingai išsibarsčiusių automobilių. Mūsų vairuotojas taip pat lenktyniauja, purtomės ant kalniukų. Kažkokiu magišku būdu pakankamai tvarkingai visi susistato automobilius vienoje pievelėje ir eina pėstute ant kalniuko šlaito atsisėsti.
Sėdžiu jau ir aš, šalia lipa ir jauni, ir seni, visiems įdomu paspoksoti. Kai kurie net pačiupinėja šviesius mano rankų plaukus. Pas juos nėra nei rudagalvių nei blondinų, visi juodaplaukiai. Karšta, saulė plieskia tiesiai į veidą. Išsitepu veidą riebiu saulės kremu ir rankas. Kremas tirštas, neįsigeria. Turbūt dešimties metrų spinduliu visi žiūri, rodo pirštais ir juokiasi. Pats laidau juokus, rodau, kad ir juos ištepsiu. Gera linksma atmosfera. Nėra nei kinų, nei baltų turistų, jaučiasi tikrasis Tibetas.
Pagaliau atbėga 10 km prabėgę žirgai su raiteliais, kai kurie be raitelių. Žirgai mažiukai, vos didesni už raitelį. Vietiniai juokiasi, atsistoję švilpia, balsu ragina, turbūt iš jų regiono atvykusius raitelius. Kai kurie žirgai išsigandę žmonių kiekio pasimeta ir pradeda bėgti į minią, nesvarbu, kad su raiteliu ant nugaros. Vietiniai laksto ratais, kad išvengtų žirgelio. Pats pradedu juoktis balsu. Žiauriai linksma suirutė. Toks nuotaikingas bardakas. Vėliau ateina ir nosis nukabinę raiteliai. Labai smagus tibetietiškas festivalis. Vykstame į viešbutį ilsėtis ir rytoj į Šiaurės Korėją.
Tibetas įspūdingo grožio kalnų šalis. Upės, ledynai, snieguotos viršūnės. Dideli vienuolynai su besiplaikstančiomis maldininkų vėliavomis. Per visą kelionę sulaukiau labai gerų emocijų iš vietinių žmonių. Nors kinai juos ir spaudžia, naikina kultūrą. Bet per tiek metų jie nesugebėjo atimti žmonių šypsenų. Kinai visi susiraukę, nesvarbu ar turistas, ar pardavėjas.
Tibetietis – besišypsantis, malonus žmogus. Labai ačiū vietiniam tibetiečiui, su kuriuo praleidau nemažai laiko. Jis man parodė tikruosius Tibeto žmones. Nors ir visi vienuolynai ir šventyklos praktiškai sugriauti, bet jie vis tiek meldžiasi ir neprarado savo budizmo dvasios. Tikiuosi, kad šalis sugebės išlaikyti savo kultūrą, o žmonės linksmumą, moralę ir gėrį savo viduje, nors ir plinta kiniškas materializmo užkratas.
Daugiau skaitykite Journey.lt , o autorių sekti galite ČIA.
