Savira man įsiminė ir dėl kito, asmeninio, bet mane labai pradžiuginusio dalyko, kuris tapo naujiena mano kelionių biografijoje. Turbūt daug kam yra pažįstama situacija, kai lankantis užsienio valstybėse, vietiniai ar kiti pašlemėkai mus palaiko rusais, klausia ar mes iš Rusijos ir dar neduok Dieve, bandydami parodyti savo poliglotiškus gebėjimus ima kalbinti rusiškai.
Sužinoję, kad tie rytiečiai visgi ne rusai, bet nelabai supratę iš kur, dar nesidrovi paklausti ar mes savo šalyje kalbame rusiškai. Yra daug versijų kodėl taip yra, neimsiu aš dabar jų vertinti, nes galima įsivelti į nesibaigiančias diskusijas.
Mane tokios situacijos siaubingai erzina ir nuolat suku galvą, ką turiu padaryti, kad jos nepasikartotų. Užsiauginu barzdą, prigesinu žvilgsnį, kad neatrodyčiau agresyvus, nešaudau akimis, nesikeikiu slaviškai, stengiuosi atrodyti atsipūtęs, vaikštau nutaisęs idioto šypseną ir angliškai bandau kalbėti kuo baisesniu akcentu, kad būčiau palaikytas bet kuo, tik ne tuo kuo nenoriu.
Nežinau, ar šios pastangos davė vaisių, ar šiaip kažkas atsitiko, bet pradedant retais Agadiro ir baigiant kiekviename žingsnyje sutinkamais Saviros ar Marakešo gatvių pardavėjais, mus nuolat lydėdavo šūksniai „Dzen dobry“. Tai buvo balzamas ausims. Galiu būti lenku, čeku, bosniu, moldavu ar kuo tik norite, bet tik ne dabartinių Krymo valdytojų tautiečiu.
Matyt, per gyvenimą jau buvau tiek įsijautrinęs nuo to nuolatinio rusinimo, kad į pasisveikinimus lenkų kalba atsakydavau labai entuziastingai ir buvau pasiruošęs pirkti viską, ką pasiūlo ta kalba besikreipiantieji. Saviroje, galvojau, gal čia tiesiog taip pasisekė, bet Marakešo turguose irgi dominavo besikreipiantieji lenkų kalba. Argi ne puiku?
Valstybinės Maroko kalbos yra arabų ir berberų. Prancūzų nėra valstybinė, kaip daugelis įsivaizduoja, tačiau iš inercijos jos vis dar privalomai mokoma mokyklose. Kasdieniame marokiečių gyvenime ji yra vartojama labai retai, nors dauguma gyventojų, ypač miestuose, supranta prancūziškai. Keliaujant Maroke prancūzų kalbos mokėjimas yra didelis privalumas, nes anglų kalba vartojama tik turistinėse vietovėse. Sparčiai populiarėja ispanų kalba, ypač šiaurinėje šalies dalyje, kuri su Ispanija turi daug bendrų reikalų. Bendriausias jų – marokiečių ir kitų šiaurės Afrikos gyventojų nelegali migracija į Ispaniją.
Savira yra gan jaukus miestelis. Nelabai švarus, bet kur jūs rasite švarą Maroke? Paplūdimiai taip pat nei gražūs, nei švarūs, juose nuomojamiems gultams irgi reikia praplovimo su žarna. Tačiau į viską pažiūrėjus paprasčiau, čia galima visai neblogai pasibūti. Dieną galima skirti laiką paplūdimiams, o vakarais – medinai. Gal kiek erzina paplūdimiuose nuolat į akis lendantys šlamšto pardavėjai iš kitų šiaurės Afrikos šalių, bet jei to bijote – vykite ne į Maroką, nes tai yra Maroko kasdienybė.
Sako, kad Savira yra Maroko įsimylėjėlių sostinė. Negaliu to patvirtinti savo kailiu, nes šalyje viešėjau su mama ir jos drauge, vietinių arabių nemerginau – bijojau vietinių džigitų, taigi įsimylėti čia nieko negalėjau. Nebent vasarą ir nuostabų orą, bet aš ir taip juos myliu.
Tiesa, šiek tiek įsimylėjau skanią žuvį. Čia pat medinoje esančiame žuvies turguje pardavinėja tiek rūšių žuvies, kad akys raibsta. Nemėgstantiems jos siūlau tą turgų apeiti ratu, nes žuvies kvapas blogąja prasme jaučiamas per kelis kvartalus. Aš pats esu didelis žuvies gerbėjas, todėl saviškę rinkausi labai ilgai. Išsirinkau kelias rūšis. Jūsų išrinktąją čia pat jums išdarinės, iškeps ir pasiūlys užkilti laiptais ant restorano stogo ją suvalgyti. Žuvies turgus buvo viena smagesnių atrakcijų Saviroje.
Na, aišku, tokie niuansai kaip stalo įrankių numetimas ant ne per švariausiai nuvalyto stalo ar panašūs niuansai higienos mylėtojams nepasirodys labai gundančiai, bet juk čia Marokas. Švaros temą mes jau aptarėme ir nepanašu, kad kažkas šiuo klausimu keistųsi. Tokiose vietose visada pravartu turėti dezinfekcijos priemonių.
O dabar – apie alkoholį. Esu kritikuojamas, neva mano kelionės yra alkoholinis turizmas ir dėl to niekam neįdomios. Suskaičiavus, kiek alkoholio savo šalyje sunaudoja kritikos guru – lietuvaičiai, peršasi nuomonė, kad ši tema yra kaip tik net labai artima širdžiai. Galima, žinoma, apsimesti šventais, bet tada būsime dar didesni apsimetėliai nei marokiečiai, kurie su alkoholiu draugauja ženkliai labiau nei jiems leidžia jų šventosios vertybės.
Iš ko nusprendžiau? Pasisukiojęs alkoholio parduotuvėje ir pabendravęs su vietiniais. Tokių parduotuvių Saviroje nėra daug, jos paprastai nekviečia reklamomis ar skambiais užrašais. Nenuostabu, juk islamas draudžia jį vartoti. Marakešas šiuo klausimu yra kiek laisvesnių pažiūrų, ten yra prekybos centrų turinčių alkoholio skyrelius, bet Savira iš esmės yra kaimas. O kaime viskas kitaip, nes visi vieni kitus pažįsta ir viešas svaigalų pirkimas yra tam tikra rizika.
Pasibaigus mūsų dezinfekciniam skysčiui, pradėjome ieškoti kur galėtume pasipildyti atsargas. Senamiestyje net neradome restoranų kur galėtume išgerti. Nesakau, kad tokių vietų nėra, bet mes jų neaptikome. Vienas akivaizdžiai įkaušęs kažkokio šlamšto prekeivis paklaustas kur galime rasti vyno, iškišęs galvą į gatvę ir baukščiai apsidairęs įtraukė mus į savo parduotuvėlę, kurioje iš po kasos aparato išsitraukęs nugertą butelį įpylė mums šlaką vyno. Po to, aišku, pareikalavo iš jo pirkti kažkokį niekniekį. Ne to iš jo norėjome, bet tiek to. Jis tiesiog parodė, kaip mumis pasitiki.
Galiausiai iš kas vakarą mūsų viešbučio terasoje vyną siurbiančių belgų sužinojome, kad parduotuvė yra iškart už senamiesčio ribos. Ji buvo įsikūrusi kažkokiame garaže be skiriamųjų ženklų. Šiaip tas garažas niekuo neišsiskirtų, jei ne nuolat jo duris varstantys piliečiai. Užėję vidun pamatėme, kad patalpa rami atrodo tik iš gatvės. Viduje gyvenimas net virė. Ant lentynų buvo išdėlioti alkoholio vienetai ir keturi vyrai net suplukę darbavosi pardavimų srityje. Ten nebuvo savitarna, tiesiog pirkėjai ateina ir pasako ko nori. Arba pirštu parodo, jei būna tokie kaip mes.
Kol aš žioplinėjau ir bandžiau išsiaiškinti ne visada suprantamas butelių kainas, galėjau pastebėti ir vietinį gyvenimą. Labai prajuokino musulmonės moterys, kurios sudarė bent pusę pirkėjų srauto. Užsidengusios veidus, jos ant prekystalio numesdavo „gariūninį“ krepšį, į kurį pardavėjai bematant imdavo krauti alkoholį, prieš tai kiekvieną butelį kruopščiai įvyniodami į laikraštinį popierių. Po proceso moterys su tais krepšiais nerdavo pro duris prieš tai apsidairiusios ar aplink neslampinėja koks nors vietinis veryga. Buvo juokinga. Na, argi ne apsimetėliai? Nebent jie tą alkoholį perka daržo kenkėjams naikinti.
Vienas pašnekovas paklaustas ar galima velnio lašus vartoti viešoje vietoje atsakė, jog akivaizdžiai nesidemonstruojant, turistams tai daryti galima. Na, nelabai galima, bet niekas nesikabins jei nekelsi problemų. Vietiniams, žinoma, negalima. Akivaizdu, kad šiuo klausimu Marokas yra liberalesnis net už Dubajų, kuriame už bučiavimąsi ne su nuosava žmona viešoje vietoje gali deportuoti. Ir net su nuosava rizikinga. Marokiečiai ženkliai mažiau jautresni šiais klausimais.
O kaip Maroke šventuolėmis apsimetinėja jaunos merginos net gražu žiūrėti. Kita vertus, ko iš jų norėti, kai jų motinos alkoholį iš parduotuvių tempia maišais. Bet istorija apie merginas bus jau paskutinėje pasakojimo apie Maroką – Marakešo dalyje, į kurį mes po keturių dienų praleistų Saviroje nuvykome autobusu.
