Maršrutas drieksis net 1000 km tremtinių statytu „kaulų keliu“. K. Mieliauskui tai ne pirma ekstremali kelionė motociklu – vyras važiavo per užšalusį Baikalo ežerą, o 11 tūkst. km nuo Vilniaus iki Japonijos jūros nuvažiavo vos per dvi savaites.
Motociklai K. Mieliausko gyvenime atsirado tada, kai baigęs vos 5 klases jis sugebėjo įtikinti tėvus nupirkti jam mopedą, tačiau motociklu važinėti intensyviai vyras pradėjo prieš maždaug 15 metų. Kartą K. Mieliauskas nutarė nuvažiuoti 1000 km per vieną dieną tam, kad pajustų, ką tai reiškia, ir liko nustebintas vidinių potyrių. Būtent apie ilgas distancijas, aktyvią meditaciją ir šaltį sukosi mūsų pokalbis.
– Esate minėjęs, kad Rusija yra ta vieta, kurioje galite važiuoti ilgai. Ką jums reiškia važiuoti ilgai ir kodėl to reikia?
– Vadinu tai magišku 1000 kilometrų per dieną, bet iš tiesų kalbu apie tam tikrą ribą. Nuvažiavus 1000 km vieno cilindro motociklu, kuris nėra skirtas ilgam atstumui įveikti, per 12 ar daugiau valandų vyksta fiziniai ir vidiniai procesai, skirtingi išgyvenimai. Kiekvienas vairuotojas turi savo „1000 per dieną“.
Kartą nuvažiavau 1000 km, nes norėjau pajausti, kaip tai atrodo. Buvo įdomu, nes tuo metu atrodė, kad kitą dieną nereikėtų važiuoti visiškai. Bet klausimas vėl grįžo, todėl nutariau pabandyti nuvažiuoti 1000 km per dieną, kitą dieną vėl 1000 km ir taip toliau. Kaip visa tai atrodytų? Man buvo įdomu stebėti proto veiklą, kaip formuoja mintis apie skausmą, nuovargį, šaltį, karštį, alkį ar troškulį.
Norėjau atsidurti stebėtojo pozicijoje, nes iš jos yra matomos skirtingos proto veiklos. Ilga distancija yra puiki galimybė atsitraukti ir matyti visą proto spektaklį kaip ant delno. Tokį intensyvų keliavimą aš vadinu aktyvia meditacija. Ji nesiskiria nuo kitų aktyvios meditacijos formų, kai gali atsiriboti nuo proceso, kurį darai, jis vyksta automatiškai. Gali pasikliauti savimi – ne protas valdo tave, o tu naudojiesi protu.
– Tokiems ilgiems atstumams įveikti motociklu turbūt reikia fizinio pasiruošimo ir ištvermės?
– Nuovargis tikrai yra didžiulis. Kaip ir bet kuris normalus žmogus jį jaučiu jau po 7 valandų intensyvaus važiavimo, nors tenka važiuoti ir po 15 valandų per parą. Bet tai nekeičia esmės – vidinis tikslas arba pirminis siekis yra nuvažiuoti tam tikrą atstumą per dieną, o visa kita yra antriniai dalykai.
Gyvenu aktyvų gyvenimą, todėl specialiai nesiruošiu. praktikuoju meditaciją – tai leidžia matyti vidinius procesus, kurie man yra įdomūs. Manau, kad sąmonės horizontai yra beribiai, juos pažinti plačiau ir giliau yra vienas pagrindinių tikslų gyvenime.
– Kaip kilo mintis apie 1000 kilometrų – nejaugi nubudote ryte su mintimi apie tai?
– Taip nebuvo, tačiau kaip ir su bet kokia veikla gyvenime, atsiremiame į „duris“, galime jas vadinti komforto zonos riba. O tada kyla klausimas – kas toliau? Ar žiūrime į tai kaip į ribojimą ir nieko nedarome, ar bandome pasižiūrėti, kas slypi už tos ribos? Galime analizuoti, kas yra už jos – motociklas šiuo atveju yra įrankis šiai analizei atlikti, priemonė.
– Bet 1000 km per vieną dieną jums neužteko, leidotės į kelionę Nuo Vilniaus iki Japonijos jūros.
– Buvo 1000 km per dieną, paskui 2000 km per dvi dienas. Viskas buvo aišku. Tada kilo klausimas – kaip būtų, jei taip būtų 10 dienų iš eilės. Juk, kaip ir praktikuojant bet kurią meditacijos techniką, keleto dienų neužtenka, kad suvoktum, kokią įtaką ji daro. Tik kurį laiką praktikuojant gali pastebėti, kad būsena, mintys, jausmai, reakcija į aplinka keičiasi, lengvėja. Taigi reikia bent 10 dienų. Tiesą sakant, daugiau. Pradėjau nagrinėti žemėlapį – juk kalbama apie 10 tūkst. kilometrų, kur važiuoti? Šiuo atveju Rusija suteikia tokias galimybes – kelionės į Vladivostoką metu nuvažiavau 11 tūkst. km per 12 dienų ir 2 dienas poilsio.
– Kas paliko didžiausią įspūdį? Aktyvioji meditacija, gamtovaizdžiai, miestai, kažkas kita?
– Važiuodamas motociklu, ypatingai tolimą atstumą, kėliau minimalius turistinius tikslus. Žinoma, sakyti, kad Sibiro platybės nepaliko jokio įspūdžio, būtų neteisinga. Tačiau mano dėmesys buvo sutelktas į kilometrus ir iš jų kylančius vidinius potyrius.
Važiuodamas 1000 km kiekvieną dieną stebėjau ką akys mato ir kas vyksta viduje, kas sako: nebegaliu, pavargau, užteks. Kas yra tas, kuris kalba, o kas važiuoja ir visa tai stebi? Nuo ko viskas priklauso? Ėjimas už komforto ribos yra pažinimo procesas.
Kelionė viršijo visus lūkesčius, o protas po 5–6 dienų važiavimo po 1000 km ima elgtis labai įdomiai – atsisėdi ryte ant motociklo, pradedi važiuoti ir akys natūraliai krypsta į kilometrus – kiek jau nuvažiavau šiandien. Bandydavau sulaikyti žvilgsnį, nes nuo žiūrėjimo tik sunkiau.
Kalbant apie turistinę pusę, kai važiuoji ir nėra jokių apgyvendintų vietų kelis šimtus kilometrų iš eilės, atsiranda vienatvės jausmas, prabėga meška, matai Sibiro platybes ir nesibaigiančią taigą – tai negali nepalikti įspūdžio.
Kai kurie regionai stebina, pavyzdžiui, Mogočios miestas yra „viduryje niekur“, iki artimiausių miestų 700–1000 km. Tai izoliuotas 20 tūkst. gyventojų miestas, o apylinkėse yra 8 aukso kasyklos. Sibiras yra daug kuo stebinantis regionas, kuriame dieną tenka važiuoti 40 laipsnių karštyje, o atsikėlus ryte rasti minusinę temperatūrą – viskas toje pačioje vietoje. Tokie Sibiro niuansai ir žavesys.
– Kiek ir kokių daiktų pasiimate, ar jums jų daug reikia?
– Į kiekvieną kelionę stengiuosi pasiimti vis mažiau daiktų – tikriausiai bet kuris keliaujantis žmogus ilgainiui supranta, kad ir vėl pasiėmė per daug. Visą dieną tiesiog vairuoju, ko gali prireikti? Žinoma, pasikeisti rūbus, elementarių higienos priemonių. Važiuodamas 1000 ir daugiau km per dieną palapinėje nenakvoju, nes palei per visą Rusiją vedantį federalinį kelią yra nakvynės namų.
Į Rusiją vežiausi atsarginių padangų, bet jų neprireikė. Nesu mechanikas, todėl į bet kokią kelionę vežuosi pagrindinį raktų rinkinį, kelis užtempėjus, lipnios juostos paprastiems remonto darbams. O rimtesnio šiuolaikinės technikos gedimo bet kuriuo atveju ant kelio nesutaisysi, reikėtų ieškoti serviso.
– Važiavote per užšalusį Baikalo ežerą. Kokių įspūdžių paliko ši kelionė?
– Pirmą kartą prie Baikalo ežero sustojau važiuodamas į Vladivostoką. Turėjau galimybę paplaukioti valtimi, pasigrožėti tada ir pakerėjo ežero galia. Vėliau nusprendžiau ten grįžti – per užšalusį ežerą važiavau 7 dienas, įveikiau beveik 800 km.
Vietinių patartas pasirinkau važiuoti pirmą kovo savaitę, nes teoriškai pavasarėja, stipriai šviečia saulė, sniegas nupūstas nuo ledo – įsivaizduokite ežerą kaip čiuožyklą. Kai atskridau, sniego buvo beveik iki kelių. Sunku buvo tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Pagrindinis iššūkis buvo styrantys ledai ir ledo įtrūkimai su atviru vandeniu, kuriuos reikėjo pervažiuoti, o prieš tai patikrinti ledo storį. Tikrindavau kulnu, todėl visą savaitę važiavau šlapiomis kojomis prie minusinės (apie -15 -20) temperatūros. Laužyti ledus, prasibrauti pro juos kainuoja fizinių jėgų. Be to, ledas nuolat trūkinėja. Kai tai nutinka, pasigirsta skambus pokštelėjimas. Neturėjau su savimi stovyklavimo įrangos ar palydovinio telefono. O kam reikėtų skambinti?
Kalbant apie psichologinį lygmenį, Baikalas yra giliausias ežeras pasaulyje. Giliausia vieta siekia 1642 m, viso maršruto metu gylis siekė daugiau nei 1000 m. Viena vertus, ką tai keičia, kai neplanuoji plaukti ar skęsti? Kita vertus, kai stovi ant plono ledo šalia įtrūkimo pilno vandens – vyksta nemenkas psichologinis žaidimas.
– Motociklu keliavote ir po Maroką. Ar aktyvios meditacijos prasme potyriai šaltame ir šiltame klimate keičiasi?
– Vieta nelabai ką keičia, todėl renkuosi įdomesnius maršrutus. Kodėl Marokas? Tas kraštas mane domino – keliolika kilometrų nuo Gibraltaro ir gali patekti į visiškai kitokį, europietiškai akiai nepažįstamą pasaulį. O kai keliauji motociklu ar dviračiu, ar pėsčiomis, atsiranda kitas santykis su žmonėmis ir aplinka – jauti kvapus, čiupinėji, kalbiesi, esi labai arti.
Esu kalnų mėgėjas, todėl pamatęs Atlaso kalnus supratau, kad panašių nebuvau matęs. Kalnų kalnai. Pabuvęs Himalajuose rečiau taip sakau, bet Atlasas yra ypatinga vieta. Dar įdomiau tai, kad pervažiavus Atlaso kalnus prasideda dykuma. Buvo įdomu, kaip atrodo riba, kur ji prasideda, kas ten – užkardas? Kokia yra vieta, kurioje baigiasi civilizacija?
Dykuma pradėjau važiuoti nuo Mchamido vakarų kryptimi. Kelionė nebuvo labai ilga, keli šimtai kilometrų, tačiau norėjau sutikti klajoklius. Žinau, kad turistiniais tikslais tai įmanoma nesunkiai padaryti, bet norėjau kitko. Atvažiavęs iki bivako pasakiau – su Maroku viskas aišku, galima važiuoti namo. Nedidelius tikslus tuomet kėliau kelionei.
Visgi, žmogiškame lygmenyje dykuma ir klajokliai stebino, koks gilus ir purus smėlis gali būti, labai gražus žiūrėti ir ne itin smagus, kai reikia kasti užklimpusį motociklą. Smėlio kopos, kaitra ir visos žvaigždės naktį – negali likti abejingu. O klajoklių bivake viduryje dykumos skamba muzika, skanus maistas ir patogios lovos. Vyšnaitė ant torto – klajokliai pasiteiravo, ar man reikia bevielio interneto.
– Ateinantį vasarį planuojate nuvažiuoti šalčiausią apgyvendintą vietą žemėje. Papasakokite plačiau apie tai.
– 2019 m. vasario mėnesį važiuosiu į šalčiausią apgyvendintą vietą žemėje – Oimiakono miestą šiaurės rytų Sibire. Maršrutas driekiasi 1000 km tarp Jakutsko ir Oimiakono, o kelias vadinamas „kaulų keliu“ – jį statė tremtiniai, ten guli jų kaulai. O paprastai kalbant, kelias, kurį ne visuomet gali vadinti keliu, yra neasfaltuotas ir, kaip sakoma, „viduryje niekur“.
– Nebijote rasti nepravažiuojamų atkarpų ir nepasiekti tikslo?
– Važinėju ekstremaliais maršrutais, bekelėmis, todėl sakoma, kad pravažiuoti galima visur, klausimas – per kiek laiko. Kalbant apie šį maršrutą, dalis jo yra ypatingai sudėtinga tiek vasarą, tiek žiemą.
Situaciją apsunkina tai, kad kelias driekiasi kalnuotu regionu, be to, norėdamas nuvažiuoti į Oimiakoną, turėsiu išsukti iš nekokio pagrindinio kelio. Reikės kirsti pusiau užšalusias upes – pakitus vandens lygiui po ledu, atsiranda oro tarpas ir ledas gali įlūžti, o vanduo pradėti bėgti į viršų. Žinoma, nuskęsti sunku, bet technika, gavusi didelį kiek vandens, gali sugesti, užšalti. Taip pat motociklu važiuoti provėžomis žiemą tik atrodo lengva. Bet čia jau techniniai niuansai.
– Ar motociklą specialiai ruošite tokiai ekstremaliai kelionei?
– Starto metu turėtų būti apie 40 laipsnių šalčio, pasiekus Oimiakoną – apie 60 laipsnių šalčio, bent jau tą rodo statistika. Važiuoju standartiniu Yamaha XT660Z Tenere 1 cilindro enduro klasės gamykliniu motociklu su tam tikrais pakeitimais, kad atlaikytų labai žemą temperatūrą. Bet siurprizų vis tiek gali būti, nes 50 laipsnių šaltyje metalas kartais įtrūksta savaime. Yra specialių būdų to išvengti, bet nenuspėjamumo faktorius išlieka.
Taip pat būtina labai šiltai apsirengti. Bet reikia turėti omenyje, kad važiuojant apie 80km/h greičiu, kai lauke yra 50 laipsnių šalčio, potenciali jutiminė temperatūra gali būti ir minus 120 laipsnių.
Karolio Mieliausko kelionę į šalčiausią apgyvendintą pasaulio vietą galima sekti čia.
